2022-03-19 Delfi puslapyje paskelbtas Pauliaus Jurkevičiaus straipsnis „Kas teisus: patriarchas Kirilas ar Zita Šličytė?” Autorius, savo straipsnyje tariamai analizuodamas šovinistinį Rusijos patriarcho Kirilo pasisakymą, pateisinantį rusistinį (analogija terminui „fašistiniam”) karą prieš Ukrainą, ir Zitos Šličytės kalbą, pasakytą Seime Kovo 11-osios proga, bando nubrėžti mąstymo analogijas.
Galiausiai padaro išvadą, kad „poniai Šličytei, pasisakiusiai praėjus 5 dienoms po Kirilo pasisakymo Maskvoje, derėtų susirūpinti: jos „kritinis“ mąstymas liečiasi, kertasi, pinasi, dėliojasi su „šventojo“ karo prieš Vakarus kurstytojo propaganda”.
Neanalizuosiu straipsnio autoriaus pateiktos „analizės”, nes nemanau, kad korektiškas pats tokių asmenų sugretinimas bei jų kalbų citavimas paimant frazes iš konteksto bei savaip jas interpretuojant. Tačiau pabandysiu paanalizuoti Zitos Šličytės kalbos esmę, kaip ją išgirdau aš.
Visų pirma nereikia pamiršti, kad Zita Šličytė buvo viena iš nedaugelio Lietuvos konstituciniame virsme dalyvavusių pažangiųjų teisininkų, kuri pati tiesiogiai prisidėjo prie Konstitucijos teksto kūrimo.
Taigi turėtų būti suprantamas jos nuogąstavimas dėl to, kad kai kurios esminės Konstitucijos nuostatos neveikia ir tapo tik tam tikra deklaratyvia teisine fikcija. Jos kalboje pateikta Seimo ir žiniasklaidos veiklos kritika yra nukreipta į esminių klausimų kėlimą, o ne jų atsakymus.
Mano nuomone, audringa reakcija į Z. Šličytės kalbą yra sukelta sąmoningai ar nesąmoningai ignoruojant šios kalbos esmę ir dėmesį kreipiant į autorės pasirinktas iliustracijas bei pavyzdžius, kurie kai kuriems klausytojams buvo nepriimtini.
Esminė mintis, kurią išsakė Zita Šličytė, buvo priminimas, kad pagal Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnį „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”.
Kalbėtoja priminė, kad jau 2012 metais yra priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas, kuris tam tikra teisine forma įvardino svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus.
Tame sąraše pirmuoju numeriu įrašytas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas, kuris iki šiol taip ir nėra priimtas.
Taip pat Konstitucijos 14 straipsnyje yra įtvirtinta: „valstybinė kalba – lietuvių kalba”. Ar galėtų kilti bent menkiausia abejonė, kad istoriškai susiformavusi lietuvių kalbos rašmenų sistema yra neatsiejama lietuvių kalbos dalis?
Ar galėtų kilti bent menkiausia abejonė, kad lietuvių kalbos identiteto klausimas esant tokiam teisiniam reguliavimui neabejotinai priskiriamas vienam iš svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų?
Tačiau neseniai Seimas pats priėmė Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą ir panaikino dar Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos priimtą vieną iš konstitucinio virsmo nutarimų „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase”.
Naujuoju įstatymu Seimas įteisino vardų ir pavardžių rašymą asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose nelietuviškais rašmenimis.
Taigi esminė mintis, kurią išsakė Zita Šličytė, buvo ta, kad Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnio nuostata: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu” tapo neveikiančia teisine fikcija, ir tai yra Lietuvių Tautos (kaip ji įvardinta Konstitucijos preambulėje) suverenitetą ignoruojantis faktas.
Taip pat Zita Šličytė paminėjo ir Stambulo konvencijos, kuri neabejotinai tapo vienu iš svarbiausių visuomenei rūpimų klausimų, ratifikavimo problemą.
Stambulo konvencijos bei Partnerystės įstatymo nuostatomis ketinama pakeisti esminius, istoriškai nusistovėjusius visuomenės stereotipus, susijusius su lyčių tapatumu bei naujo lytinio tapatumo propagavimu net per švietimo sistemą.
Taip pat Zita Šličytė paminėjo ir Stambulo konvencijos, kuri neabejotinai tapo vienu iš svarbiausių visuomenei rūpimų klausimų, ratifikavimo problemą.
Taip pat ketinama koreguoti iš to kylančias visos visuomenės teisines atsakomybes. Todėl šis klausimas tapo vienu svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu ir taip pat turėtų būti sprendžiamas referendumu.
Problema yra ne gėjų paradai ar Z. Šličytės kalboje pavartota Lietuvos „homoseksualizacijos” sąvoka, bet atsisakymas svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu, kaip tai numato Konstitucija.
Taigi Zitos Šličytės kalboje aš išgirdau esminį jos potekstėje keliamą klausimą: kokia šio Konstitucijos 9 straipsnio prasmė, jeigu svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai nėra sprendžiami referendumu. Ir kokie tada dar svarbesni klausimai pagal Konstitucijos 9 straipsnį sprendžiami referendumu?
Būtent ši esminė Zitos Šličytės mintis buvo emocingai iliustruota kai kuriems klausytojams nepriimtinais pavyzdžiais, kurie pasiglemžė jų dėmesį ir sukėlė neadekvačią reakciją.
Beje ši aplinkybė tik dar kartą parodo kalbėtojos paliestų temų jautrumą ir tai, kad neteisinga visuomenę jaudinančius klausimus spręsti remiantis tik politinės konjunktūros galia, ignoruojant galimybę išsiaiškinti Tautos valią (pagal Konstitucijos 2 straipsnį „Suverenitetas priklauso Tautai”).
Pats Seimas nesiima realizuoti galimybės išsiaiškinti pilietinės visuomenės valią referendumu svarbiausiais visuomenei rūpimais klausimais.
Tautos teisė į referendumą paversta teisine fikcija. Nei Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas, nei Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos konstitucinis įstatymas (kurie taip pat įtraukti į patvirtintą konstitucinių įstatymų sąrašą) nėra priimti.
Pats Seimas nesiima realizuoti galimybės išsiaiškinti pilietinės visuomenės valią referendumu svarbiausiais visuomenei rūpimais klausimais.
Tai ir sukėlė visuomenės norą pakeisti faktiškai neįgyvendinamą teisę inicijuoti referendumą surenkant ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių parašų. Paradoksalu, kad bandoma pakeisti teisę remiantis teisine fikcija, todėl toks mėginimas iš anksto yra pasmerktas.
Straipsnio autorius įžvelgė patriarcho Kirilo ir Zitos Šličytės minčių panašumą dėl homofobijos. Kur kas labiau turėtume bijoti panašumo į Rusiją ir Baltarusiją ne dėl straipsnio autoriaus įžvelgtos homofobijos (kuri gali būti ir tam tikru istoriškai lėtai kintančiu tautinio identiteto elementu), bet:
- dėl valdžios nepasitikėjimo savo tauta ir jos valia;
- dėl neužtikrintos asmenų teisės į teismą ginant viešąjį interesą;
- dėl žiniasklaidos tapimo propagandos įrankiu, o ne informacijos šaltiniu;
- ir panašių politinių fenomenų.
Gal būt Zita Šličytė pavartojo kažkam per daug agresyvią leksiką, tačiau mano atmintyje būtent „Sąjūdžio” lyderių (tarp kurių buvo ir Zita Šličytė) kalbėjimo drąsa lėmė Lietuvos išsivadavimo aušros pradžią.
Tai gal pasisakyme reikėjo mažiau ieškoti „neapykantos kalbos” elementų, o pradėti gilintis į jos turinį bei esmę?
Autorius yra advokatas, Viešojo intereso gynimo fondo vadovas
