2006 m. rugsėjo 9 d. buvo šimtasis iškilaus Lietuvos poeto, pedagogo, politinio kalinio Juozo Gražulio gimtadienis. Didžiąją savo kūrybos dalį paskyręs kovai dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, poetas tos nepriklausomybės nesulaukė. Mirė 1985 metų gruodį Žiežmarių senelių prieglaudoje, kai ta nepriklausomybė buvo jau visai nebetoli. Šiandien jo vardas gal nedaug kam žinomas, nes blėsta dėmesys didžiosioms žmogiškoms vertybėms, dėl kurių tiek ilgai ir taip atkakliai kovota.
Juozas Gražulis, kaip ir daugelis taurių Lietuvos patriotų, gimė vargingoje šeimoje 1906 metų rugsėjį Alvito valsčiuje, Simanėliškių dvare. Čia buvo plytiniai kumetyno pastatai: vienas, žmonių vadinamas „Paryžiumi“, kitas – „Londonu“. Pastarajame ir gimė Juozas. Kumečio račiaus šeimai Dievas nepašykštėjo račiukų – augo šeši berniukai ir keturios mergaitės. Tėvas buvo šviesus žmogus, prenumeravo net du to meto laikraščius: „Šaltinį“ ir „Darbininką“. Pastebėjęs sūnaus Juozo potraukį į mokslą, stengėsi jam iš paskutiniųjų padėti.
1916 m. J. Gražulis pradėjo lankyti pradžios mokyklą, o 1918-aisiais, išlaikęs stojamuosius egzaminus, tapo Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos moksleiviu. Čia mokėsi ir būsimoji „lakštingala“ – Salomėja Bačinskaitė-Nėris. Juozo paskatinta, ji išspausdino pirmąjį savo eilėraštį „Pavasarėlis“ jo redaguotame moksleivių laikraštėlyje „Ateities spinduliai“. Pasirašė pseudonimu S. B.
Sunkus buvo Juozo kelias į mokslą. Dėl lėšų stokos, baigęs tik penkias gimnazijos klases, turėjo eiti mokytojauti, nes tuo metu labai trūko mokytojų. Pradėjo 1924 m. mokytojauti Graužinių kaimo mokykloje, o paskui Kudirkos Naumiestyje dar baigė dvimečius mokytojų kursus. Taip ir prasidėjo nelengvas kaimo mokytojo kelias po įvairias užkampių mokyklas. Gyvenimas plėtė akiratį, bet sunkus mokytojo darbas, gausėjančios šeimos rūpesčiai, nutolimas nuo kultūros centrų gesino jo kūrybos ugnį. Nors kiek ir rašė, tačiau neparengė jokio rinkinio. Dirbo mokytoju iki pat nacių okupacijos, kai suprato, kad visi okupantai mokytoją naudoja kaip savo nešvarių tikslų įgyvendinimo priemonę.
Mėgino tapti miškininku, 1943 m. buvo įstojęs į Vilniaus miškų technikumą, bet vėl – nauja okupacija. 1944 m. su šeima persikėlė į Kauną. Netrukus buvo mobilizuotas. Persikėlė gyventi į Klaipėdos kraštą, kur tikėjosi būsiąs mažiau žinomas ir galėsiąs geriau ūkiškai susitvarkyti. Dirbo valsčiaus žemės ūkio skyriaus vedėju, gavo tris hektarus žemės. Tačiau ir čia kažkokiam enkavėdistui krito į akis. 1947 m. buvo suimtas ir ilgokai kalintas Klaipėdos kalėjime. Kaip vėliau rašė savo atsiminimuose „Gyvenimo akimirkos“ Juozo gulago draugas dr. Liudas Dambrauskas, „…Argumentų jam apkaltinti antisovietine veikla užteko. Pirmiausia Gražulis buvo pavyzdingas mokytojas, vadinasi, ne tik mokė vaikus, bet ir ugdė jų meilę gimtajai kalbai, Tėvynei, atseit skiepijo nacionalistinius jausmus… Nebuvo Juozas abejingas lietuviškoms organizacijoms – būrė jaunuosius ūkininkus, buvo šaulys. Pirmieji rūpinosi, kad Lietuvos žemelė sodais žydėtų, javų laukais plauktų… Dar blogiau – Šaulių sąjunga, nes ji mokė mylėti Tėvynę ir ginti jos laisvę, o tai jau aiškus šovinizmas… Žodžiu, Juozas Gražulis „už tėvynės išdavystę“ buvo nuteistas 25 metams pataisos darbų lagerio“.
Vos nesibaigė mirtimi jo pirmasis etapas į Spasko lagerį. Pargriūti į šaltą sniegą jam neleido du jauni tautiečiai, kurie vargais negalais atitempė jį iki lagerio. Tas etapas septyniolikai kalinių baigėsi mirtimi, o daugiau kaip šimtas apšalusių atsidūrė ligoninėje.
Paprastai lageriuose nemažai čia patekusių poetų visiškai nutildavo arba tik kartkartėmis prabildavo pesimizmo kupinais posmais, nes ta būtis būdavo visiškas žmogaus pažeminimas. Juozas nelaisvėje nepalūžo. Jis intensyviai kūrė ir jo poezija mielai buvo klausoma nelaisvės draugų. Jis tapo gulagų poezijos klasiku. Jo poezija gretintina su Antano Miškinio nelaisvės metų kūryba, kurią jau seniai reikėjo išversti į kitas kalbas. Būdamas Omsko lageryje su poetu Antanu Miškiniu, dainininku Antanu Kučingiu ir keletu jaunųjų poetų, po Stalino mirties jau kiek palengvėjus režimui, Juozas turėjo gana neblogą kūrybinę aplinką.
Čia buvo ir aistringas kolekcininkas Romas Masiulionis, dirbęs iki suėmimo Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje ir gerai supratęs lagerinės poezijos reikšmę tautos kūrybai. Romas perrašydavo visą jam pakliuvusią gulagų kūrybą ir siųsdavo šeimai į namus. Kad lietuvių kalbos nemokantis cenzorius poezijos neišmestų į šiukšlių dėžę, ji buvo rašoma laiškuose ne eiliuotai, o proza. Namuose gautąją prozą tekdavo tik sudėlioti į eilutes ir graži poezija jau laukė skaitytojų. Taip netrukus gulaguose gimę eilėraščių posmai pasiekė ne tik Vilniaus ir kitų Lietuvos vietovių patriotiškai nusiteikusius skaitytojus. Deja, ta poezija per informatorius pateko ir į KGB. 1956 m. į Lietuvą po Stalino kulto kritikos jau buvo sugrįžę tos poezijos autoriai ir jos persiuntėjas. 1957 m. pabaigoje KGB pradėjo areštus. 1958 m. birželį buvo teisiami Romas Masiulionis, poezijos persiuntėjas iš Omsko lagerio, ir vienas kitas platintojas. Poezijos autoriai liko laisvėje. KGB gerai suprato, kad, vėl nuteisus poetus, jų poezija bus plačiai žinoma ir Vakaruose, ir jie tikrai taps didvyriais. Antano Miškinio „Kalinių psalmės“ galėjo pretenduoti, kaip ir Aleksandro Solženicyno kūryba, į tarptautinį pripažinimą. Joje pavaizduota gulagų žmogaus tragedija tikrai įspūdingesnė nei vėliau Nobelio premijos susilaukusi Josifo Brodskio kūryba. Tačiau mes, lietuviai, nemokame reklamuoti savo poetų kūrybos, nors tikrai turime puikios poezijos.
Juozas Gražulis tylėjo, nepradžiugino okupantų jokiu nuolankumo posmu, pelnėsi duonos kąsnį sunkiu darbu. L. Dambrauskas buvo sudaręs jo poezijos rinkinuką ankstesne data ir naudojo pogrindyje. Vienintelis jo poezijos rinkinys „Mirties angelui praskridus“ buvo išleistas tik 1995 metais. Jį parengė ir leido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Šiame rinkinyje nemažai gulago ir ankstesnės poezijos, fragmentai iš jaunystės poemos „Helė. Mergaitė iš pasakos“ ir jo gulbės giesmė – „Eglė žalčių karalienė“.
Gyvenimas dažnai mėgsta paradoksus: pasiturinčių ūkininkų dukra, turėjusi neabejotiną poetės talentą, savo kūryba pašlovino pavergėjus ir liko jų skaudžiai nuvilta, o kumečio sūnus, taip pat turėjęs talentą, tik neturėjęs sąlygų kurti, tragiškos būties sąlygomis šlovino tautos laisvės kovą ir žmogaus orumą.
Šiandien mūsų materialėjančioje visuomenėje poezijos paklausa nedidelė. Poezijos rinkinių tiražai vos siekia kelis šimtus, ir tie patys ne visada išperkami. Mums ta poezija, kaip ir Juozo Gražulio kūryba, padėjo kovoti už didžiąsias žmogiškas vertybes – laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją, išlikti žmonėmis. Ir jei kada tautai vėl iškils grėsmė, tų poetų kūryba padės ginti tas vertybes.
2006 m. rugsėjo 23 d.
Autorius yra Lietuvos Helsinkio grupės narys, buvęs politinis kalinys, disidentas.
nuotr. iš www.sauksmas.lt
