Vatikano radijas
Kasmet Europos Parlamento įteikiama Sacharovo premija už minties laisvę yra aukščiausias, didžiausią prestižą turintis Europos Sąjungos apdovanojimas žmogaus teisių srityje.
Įteikdamas Andrejaus Sacharovo, garsaus rusų mokslininko ir disidento, vardo premiją Europos Parlamentas pabrėžia du dalykus: visų pirma, Europos Sąjungos įsipareigojimą žmogaus teisėms, antra vertus, atkreipia pasaulio dėmesį ir drąsina tuos, kurie tampa žmogaus teisių šaukliais kartais labai sunkiomis ir pavojingomis aplinkybėmis.
Šiemetinė Sacharovo premija dar kartą akis kreipia į Artimuosius Rytus, į karo deginamas Irako ir Sirijos žemes. Ji skirta dviem jaunoms moterims jazidėms 23 ir 18 metų amžiaus Nadiai Murad ir Lamiyai Aji Bashar.
Šios moterys, rašoma premijos motyvacijoje, „išgyveno „Islamo valstybės“ seksualinę vergovę ir tapo atstovėmis moterų, kurios patiria „Islamo valstybės“ seksualinio smurto kampaniją. Jos yra viešos advokatės jazidų bendruomenės Irake – religinės mažumos, atsidūrusios islamistų genocidinės kampanijos centre“.
Tame pačiame pranešime primenamos 2016 metų Sacharovo premijos laureačių gyvenimo aplinkybės: 2014 metų rugpjūčio 15-ąją islamistai išžudė visus vyrus ir jaunuolius jų kaimelyje, Kocho. Buvo išžudyta ir apie aštuonios dešimtys senyvo amžiaus moterų, teroristų akyse nebeturėjusių vertės. Likusios moterys ir vaikai buvo pavergti. Visos jaunos moterys, tarp jų – ir Nadia Murad bei Lamiya Aji Bashar, buvo keletą kartų parduotos seksualiniam išnaudojimui tų, kurie ir išžudė jų brolius bei tėvus. Murad skerdynių dieną neteko šešių brolių ir motinos. Aji Bashar į seksualinę nelaisvę pateko su kitomis šešiomis seserimis. Jos taip pat buvo priverstos gaminti savižudžių liemenes.
2014 metų lapkritį Nadia Murad ištrūko iš islamistų teritorijos, pasiekė pabėgėlių stovyklą šiaurės Irake, galiausiai Vokietiją. 2015 metų gruodžio 18 dieną ji buvo pakviesta liudyti JTO Saugumo taryboje. Ji papasakojo, kad atitekusi vienam teroristui ir atsisakiusi atsiversti į islamą, ji buvo jo išprievartauta, keikiama, verčiama nepadoriai rengtis ir skolinama bendražygiams. Neiškęsdama prievartavimų ir kankinimų ryžosi bėgti, bet buvo pagauta. „Tą naktį jis mane sumušė, išrengė ir paliko kambaryje su šešiais kovotojais. Jie tol tęsė nusikaltimą prieš mano kūną, kol netekau sąmonės. Praėjus trim mėnesiams po mano pagrobimo pagaliau sugebėjau pabėgti. Dabar gyvenu Vokietijoje. Ačiū Vokietijai, kuri sutiko mane gydyti“, – pasakojo jauna mergina.
Savo pasakojime ji pabrėžė, kad jos asmeninė drama buvo tik maža dalis tikslinės kampanijos: buvo išžudyta tūkstančiai vyrų jazidų, o Mosule ji matė tūkstančius jazidžių, kaip ir ji pavergtų. „Islamo valstybės“ tikslas buvo vienas – sunaikinti jazidų tapatybę jėga, prievartavimu, vaikų rekrūtavimu, šventų vietų sunaikinimu. Prievartavimais siekta sunaikinti jazides moteris ir merginas, kad jos niekada nebegrįžtų į normalų gyvenimą. Nadia Murad kreipėsi į valstybių atstovus prašydama sustabdyti tokį terorą ir vildamasi, kad „žmogiškumas dar nėra miręs“.
Panašų likimą patyrusi Aji Bashar pabėgo keliais mėnesiais vėliau už Murad po to, kai išgyvenę šeimos nariai sumokėjo pinigus prekeiviams už slaptą jos pergabenimą. Jau beveik ištrūkus iš islamistų teroristų kontroliuojamos teritorijos automobilis užvažiavo ant minos – žuvo jos dvi jaunos bendrakeleivės jazidės, o ji pati buvo smarkiai sužalota: Aji Bashar neteko vienos akies, jos veidas yra stipriai ir regimai nudegintas. Bet kaip ji pakomentavo vėliau, „tai buvo verta, nes gyvenimas „Islamo valstybėje“ buvo baisesnis už mirtį“. Ją taip pat priglaudė Vokietija. Pagijusi ji taipogi pradėjo liudyti apie jazidų ir kitų islamistų aukų dalią bei padėti joms reabilituotis.
Nors „Islamo valstybės“ neapykanta jazidų mažumai išskirtinė, daugybė krikščionių šeimų, patekusių į jų rankas, taip pat pakartojo Sacharovo premijos laureačių likimą: atsiversti atsisakę, pabėgti nespėję vyrai buvo nužudyti, o moterys parduotos.
Galima pridurti, kad kiti Sacharovo premijos finalistai buvo turkas žurnalistas Can Dundarn ir Krymo totorių lyderis Mustafa Dzhemilev. Pirmasis buvo areštuotas ir nuteistas už reportažą apie tai, kaip turkų slaptosios tarnybos gabena ginklus sukilėliams į Siriją. Jis išgyveno pasikėsinimą į gyvybę ir šiuo metu gyvena tremtyje. Antrasis daug metų vykdė disidentinę veiklą Sovietų Sąjungoje gindamas savo bendruomenės teises, Rusijai aneksavus Krymą, jis ir vėl atsidūrė tokioje pat situacijoje.
