Vytautas Radžvilas
Nacionalinio susivienijimo bendražygio Almanto Stankūno pasakyta kalba Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų suvažiavime trumpa – buvo suteiktos vos kelios minutės tarti žodžiui. Ne bet kokiam – be galo retai nuskambančiam ir spėtam pamiršti gyvos sąjūdinės dvasios įkvėptam žodžiui.
Kalbėti sąjūdiškai reiškia – kalbėti iš esmės ir sakyti skaudžią tiesą be jokių pagražinimų ir melagysčių.
Almantas pasakė esmę: vadinamoji „čekiukų“ krizė yra giliausio, visą valstybės kūną nuo žemiausio savivaldos lygmens iki aukščiausių valdžios ešelonų apėmusio puvimo ir perpuvimo simptomas.
Ir pasakė tai, kas svarbiausia – puvinys įsimeta iš viršaus, bet po to labiausiai plinta ir kyla iš apačios. Juk ko pirmiausiai ir labiausiai bijo visiškai priklausomi, nuolatos gąsdinami, užguiti, nedrįstantys ištarti protesto žodžio, o dažnai net pakelti galvos ir tiesiai pažvelgti į akis šių dienų vietos nomenklatūriniams ponams Lietuvos žmonės?
Be abejo, savivaldybių karaliukų – visagalių merų ir juos supančių įtakingų „svarbių žmonių“ bei nuo jų stalo trupinius rankiojančių ir jiems šuniškai tarnaujančių prievaizdų ir padlaižūnų.
Ištirpdyti baimės įšalą vietose ir padrąsinti jų žmones pakelti galvas bei atsitiesti – toks buvo svarbiausias ir sunkiausias Sąjūdžio uždavinys pirmuoju Atgimimo tarpsniu.
Šiandien vėl reikia spręsti tą patį uždavinį. Buvo drąsiai ir atvirai išrėžta į akis piktu murmesiu Almanto kalbą sutikusiems „šviesiesiems ponams“: pernelyg įsijautėte į viešpačių vaidmenį ir patikėjote, kad ne jūs tarnaujate žmonėms, o žmonės jums. Savo begaliniu įžūlumu ir beribe savivale žadinate naują sąjūdį. Iš tiesų – nepadės jokie „sistemos perkrovimai“, kol Lietuvos žmonės sutiks likti beteisiais tokių karaliukų baudžiauninkais ir nuolankiais valdiniais.
Todėl trumputė Almanto kalba, kuria pasakyta viskas, yra vertesnė už valandų valandas trunkantį tuščią ir bejėgišką vapėjimą, tapusį norma šių dienų nomenklatūrininkų sueigose.
Kviečiu atidžiai perskaityti, apmąstyti ir skleisti kitiems.
Pasirinkimas aiškus: laisvė ar vergija?
Almantas Stankūnas. Savivaldos krizė: ištakos ir sprendimo būdai
Šio mūsų suvažiavimo programa kelia įspūdį, kad gyvename ir veikiame tarsi užsidarę dramblio kaulo bokšte. Atrodo, kad susitinkame ramaus klestėjimo laikais lyg nebūtų karo Ukrainoje, savivaldybes sukrėtusio ,,čekiukų“ skandalo. O svarbiausia – sisteminės valstybės krizės, kurios iš principo nebegali išspręsti nesvarbu kokie – išankstiniai arba įprastu laiku įvyksiantys Seimo rinkimai.
Liūdnai simboliška, kad ši krizė užgriuvo Lietuvą kaip tik Sąjūdžio 35-ečio išvakarėse. Savo pobūdžiu ir gilumu ji panaši į tą, kuri privertė šalies žmonės pakilti į kovą už laisvę. O abiejų krizių panašumą lemia ta pati jų priežastis, kurią galima nusakyti fundamentaliu klausimu: kam priklauso Lietuvos valstybė ir kas yra jos šeimininkai ir tikroji valdžia?
Šiandien į šį klausimą būtina atsakyti vėl, o pradėti reikia būtent nuo savivaldos. Juk praėjus vos keleriems metams po Nepriklausomybės atgavimo buvo tyliai pakeistas savivaldos įstatymas. Iš jo dingo jame trumpai išsilaikiusi sąjūdinė nuostata, kad savivaldos subjektas yra vietos bendruomenės, ir tuo subjektu tapo savivaldybių administracijos.
Iš tikrųjų tuo subjektu formaliai tapo merai ir, skirtingais laikotarpiais šiek tiek keičiantis įstatymams, įvairiai su jais turinčios sugyventi tarybos. Tačiau ydingo savivaldos modelio esmė nesikeičia. Todėl šiandien klausimą, kas yra valstybės šeimininkai, turėtume formuluoti principingai ir aiškiai: ar šitoks modelis teoriškai ir praktiškai nepaverčia merų visagaliais vietos karaliukais, o savivaldybių gyventojų bejėgiais jų valdiniais, kuriems paliekama vienintelė teisė – iš kelių vietos didžiūnų iškeltų konkuruojančių statytinių išsirinkti geresnį šeimininką?
Tokią teisę – nustatytą metų dieną išeiti pas kitą šeimininką – turėdavo ir baudžiauninkai. Todėl leistina klausti ir svarstyti: kuo daugelis, nors tikrai ne visi, Lietuvos merai sisteminiu požiūriu skiriasi nuo feodalinių vietos kunigaikštukų ar okupacijos laikų rajonų kompartijos komitetų pirmųjų sekretorių?
Kas pasikeitė nuo anų laikų, kai šie trukdė rengti sąjūdininkų susirinkimus, o neva demokratiškos ir laisvos Lietuvos rajono merė, kaip tipiška sovietinio raugo partkomo sekretorė, draudžia platinti laikraštį miestelio šventėje?
Tarybos lieka merų šešėlyje ir yra verčiamos atlikti klusnių parankinių vaidmenį naudojant jų nariams įvairias poveikio priemonės. Vieni merai nuperka tarybos narius per gausias ir nekontroliuojamas išmokas už tariamai patiriamas tarybos narių išlaidas. Kiti nieko nemoka tarybos nariams, o šiems, neturintiems galimybės įsigilinti į savivaldos klausimus, belieka mechaniškai tvirtinti mero sugalvotus sprendimus.
Savivalda yra žemutinė valdžios grandis. Todėl teisėta svarstyti, kokiu mastu į sisteminę valstybės krizę atvedęs moralinis, intelektualinis ir politinis valdžios degradavimas yra ir savivaldos nuosmukio padarinys. Todėl manyčiau, kad norint pašalinti į visą valstybės kūną įsismelkusį puvinį, būtina liautis aptarinėti tik technines smulkmenas, bet pagaliau ir iš esmės prabilti apie savivaldos būklę ir pradžiai aptarti tokius klausimus: Komitetų problema, kuri dažnai susijusi su vietinių karaliukų problema.
Formuojami dariniai su neaiškia politine darbotvarke, kurie, pasinaudodami visuomenės nupolitinimu, varžosi rinkimuose ne politinėmis idėjomis ir jomis pagrįstomis konstruktyviomis rinkimų programomis platforma, bet siekia suvilioti rinkėjus gerojo pono, kuris pasirūpins baudžiauninkų bėdomis, įvaizdžiu.
Nepotizmas ir administracinio resurso naudojimas, kad į savivaldą neateitų nauji, sąžiningi politikai. Nesinaudojama privalomais ir rekomendaciniais referendumais savivaldos lygmenyje, sprendimų dėl svarbių klausimų priėmimui.
Bendruomenių įgalinimo rūpintis joms aktualiais klausimais stabdymas, nesant tiesioginių seniūnų rinkimų, neformuojant seniūnijų tarybų ir nesant skaidriam seniūnijų biudžetų, kurie įgalintų seniūnijas spręsti realias problemas ir įgyvendinti naudingas iniciatyvas.
Nėra nustatyti aiškūs savivaldos biudžetų formavimo principai. Todėl savivaldos politikai priklauso nuo centrinės valdžios malonės. Kita vertus, jie šantažuoja centrinę valdžią, kad jeigu neduos pakankamai pinigų, agituos prieš juos rinkimuose į Seimą. Todėl nesiformuoja savivalda, kuri rūpintųsi pirmiausia savivaldybės gyventojų interesais.
Savivaldybių, ypač dalies mažesniųjų, tarybose didelę įtaką daro vietiniai verslininkai, kurie nėra suinteresuoti, kad ateitų ir savivaldybės teritorijoje investuotų daugiau ne vietos verslininkų, kurie konkuruos dėl darbuotojų.
Šį klausimą galima būtų spręsti jeigu būtų nustatytos aiškios taisyklės kokia dalis savivaldybės teritorijoje dirbančiųjų sumokamo GPM eina į savivaldybės biudžetą.
Viešųjų lėšų grobstymas, pasinaudojant vietinių kunigaikščių autoriteto galia. Gyventojų skurdinimas, kai yra išnuomojamas šilumos ūkis, privačiam verslui atiduodami administruoti daugiabučiai namai, perduodamas atliekų tvarkymas ir kt. Tautinių autonomijų kūrimas ir darželių bei mokyklų lietuviams mažinimas tose savivaldybėse kurias valdo tautinės mažumos kartu su kairiosiomis partijomis…
Atėjo laikas visa tai stabdyti. Tai galime ir privalome padaryti mes, jeigu iš tiesų suprasime ir patys patikėsime, o ne tik demagogiškai prieš rinkimus kalbėsime, kad tarnaujame žmonėms.
Į šį sąstingį ir krizę atvedė savivaldoje įsivyravęs pasipūtėliškas įsitikinimas, kad žmonės tarnauja mums. Reikia keisti mąstyseną ir elgesį. Patiems, kol nevėlu. Nelaukiant, kol žmonės pakeis mus.
Naujas sąjūdis arčiau negu užsidarę savo kabinetuose ir įsijautę į ponų ir viešpačių vaidmenį mato ir supranta kai kurie Lietuvos savivaldybių šeimininkai.
Lietuvos savivaldybių asociacijos narių atstovų suvažiavimas
Skaitykite daugiau: www.delfi.lt
