Dabartinė aukštojo mokslo sistema yra kvailių, nevykėlių ir komunistuojančių kairiųjų perykla. Arba kodėl aš palaikau valstybinį aukštojo mokslo reguliavimą?
„Visi nori visko. Bėda, kad visų yra daug, o visko yra mažai.“
Ši Juozo Erlicko įžvalga jau keletą dienų neišeina iš galvos stebint kaip į radikalią dešinę ir radikalią kairę poliarizuojasi pasaulis pastaruoju metu.
Čia turbūt galėtų būti startas pradedant galvoti apie socializmo, dabar atgimstančio kaip neomarksizmas, arba dar kitaip vadinant – kultūrinio marksizmo šaknis.
Vienas sofistas Platono veikale „Valstybė“ yra pasakęs: „Teisingumą garbina tik tie, kurie neįstengia būti neteisingi“. Dar vienas atskaitos taškas pradedant galvoti apie kovas už visokias lygybes.
Čia turbūt galėtų būti atsakymas į klausimą, kodėl tipinis kovotojas už visokias lygybes ir teisybes paprastai yra dar nieko gyvenime visuomenei pasiūlyti neįstengęs jaunimas. Dėl jaunimo kaip ir aišku. Kai pats neturi nieko, tai labai faina siūlyti išbuožinti turinčius ir pasidalinti jų turtu. O kaip yra su vyresniais kairiaisiais aktyvistais? Tipiškai tai yra koks nors nepritapėlis ar nevykėlis, kuris per savo gyvenimą taip ir nesugebėjo sukaupti jokio reikšmingo turto ar įgyti kompetencijų, už kurias visuomenė dosniai atseikėtų.
Ką daryti jei esi ne talentingas, ne gabus ir dar šiek tiek tinginys? Arba darei daug klaidingų pasirinkimų savo gyvenimo kelyje? Bet ambicijos sako, kad esi vertas visko daugiau ir lengviau. Kaltinti kitus dėl savo nesėkmių!
Ar pastebėjote, kad sėkmingi žmonės niekada nekalba apie visokias lygybes ir teisybės? Na nebent kokie aktoriai ar influenceriai, dirbantys su tam tikromis auditorijoms, kurių palankumo siekia. Sėkmingi žmonės neturi laiko kurti paskvilių, kaip visas pasaulis kaltas ir dabar skolingas, kad jiems kažkas nepasisekė. Gal dėl to mes turime taip mažai dešiniųjų aktyvistų? Nes jie tiesiog neturi laiko užsiiminėti teisybių ieškojimais. Jie dirba ir kuria gėrį sau ir kitiems.
Ir tada pagalvojau, kodėl socializmas atgimsta būtent dabar? Kodėl jaunimo tarpe taip daug galvojančių ne apie maksimalią alga, o apie minimalią? Juk jei įstengi dirbti ir užsidirbti, tau neturėtų rūpėti valdžios nustatyta minimali alga. Jei įstengi apginti savo poziciją, tai tau neturėtų rūpėti visokios lygybės ir jų gynėjai. Kodėl yra toks didelis kairiųjų noras apriboti kitų žmonių gerbūvį? Jei pats nesugebi užsidirbti, tai mažiau liūdna, kai ir kiti negali? Juk tokia buvo sovietmečio ideologija. Pasidalinkime sugebančių kurti turtu, net jei jis to ir nenori!
Grįžtu prie klausimo „kodėl dabar“. Galvojau apie jaunimą. Kairysis jaunimas nori socializmo, nes neįstengia būti toks ekonomiškai efektyvus kaip jų dešinieji kolegos. Todėl ieško kaltų aplinkoje. Tokia jau žmogaus prigimtis.
Mano nuomone, pagrindinės priežastys yra dvi.
Skyriau keletą dienų ir peržiūrėjau aršiausių Lietuvos kairiųjų aktyvistų feisbuko profilius ir įrašus. Dauguma jų turi aukštąjį mokslą. Bėda, kad specialybės tokios, kurias turintis net ir labai talentingas, gabus ir darbštus žmogus sunkiai gali pasiekti materialinės gerovės ir nepriklausomybės.
Problemą matau, ne tik tame, kad universitetai kepa specialistus visiškai neatsižvelgiant į rinkos poreikius, bet ir tame, kad yra siūlomos specialybės patraukliais pavadinimais, iš kurių vėliau nėra jokios naudos. Kiek Lietuvai reikia, pavyzdžiui, renginių vadybininkų?
Tikriausiai nereikia 30 metų iš eilės, kasmet po 30 naujų iš kiekvieno universiteto? Aš jau nekalbu apie visokias žmogaus teisių ar lyčių studijas. Pasitaiko, kad tikrai protingi ir gabūs žmonės, susivilioję madingais studijų pavadinimais, baigę mokslus nesupranta, ką daryti toliau.
Antroji problema, kad universitetai tapo tokie liberalūs, kad net vidutinių gabumų nesiekiantis jaunuolis po trijų metų mojuoja aukštojo mokslo diplomu. Ką jau ten kalbėti apie vidutinius gabumus, kai kursiniai darbai būna su gramatinėmis klaidomis. Ko galima tikėtis iš žmogaus, kurio protinių gabumų neužteko įveikti 5 klasės lietuvių kalbos kursą? O jie gauna diplomus ir įsivaizduoja, kad yra perspektyvūs darbuotojai su nerealiais atlyginimo lūkesčiais.
Teko pažinti universiteto veikimą iš vidaus. Mane labai nustebino ir papiktino gauti administracijos nurodymai palankiai vertinti, kad ir kokią nesąmonę pasakytų ar padarytų studentas. Dabar jie visi labai jautrūs ir gali pasiskųsti dekanui, rektoriui ar parašyti neigiamą atsiliepimą feisbuke. Todėl dabar negalima sakyti „Sėsk, du. Nusišnekėjai.“ Dabar reikia sakyti „taip… gali būti ir tokia nuomonė“. Dabar jei dėstytojas reikalauja žinoti bent pusę išdėstytos medžiagos, jis jau yra kirvis.
Iš kitos pusės, yra sisteminė dėstytojų problema. Tie patys kažkada padarę klaidingus specialybės pasirinkimus, buvę gabesni nei vidutiniškai, bet per kvaili, kad įsitvirtintų darbo rinkoje, puikiai pritapo akademinėje bendruomenėje. Ne visi, žinoma, bet tipažas dažnas. Nes baigus kokias lyčių studijas juk daugiau nieko kito negali dirbti, kaip mokyti kitus apie lyčių studijas. O nuoskauda dėl nerealizuotų materialinių lūkesčių su laiku tik auga. Ta nuoskauda dažnai perduodama ir įteigiama studentams. Jaunas, kritinio mąstymo ir atsparumo nesąmonėms neturintis protas dažnai susigundo tuo, kas dabar skambiai vadinama progresyvumu.
Ką daryti?
Matau dvi išeitis. Pirmoji galėtų būti valstybės specialistų poreikio formavimas ir finansavimas tik tų specialistų mokymo, kurių reikia. Aišku, dėl konkurencijos reikėtų šį skaičių galbūt patrigubinti. Bet tikrai nereikia kepti kasmet po 30-50 naujų specialistų, kurių apskritai reikia dešimties. Likusios programos galėtų būti apmokamos pačių studentų ir traktuojamos kaip hobis.
Kitas variantas būtų įstatymu įtvirtinti rinkos reguliaciją ir specialistų prognozes perkelti patiems universitetams. Kitaip tariant, jei studentas baigęs universitetą nepradeda dirbti pagal specialybę bent 3 metus, universitetas turi grąžinti to studento išmokslinimui skirtus pinigus. Valstybei arba pačiam studentui, kaip kompensaciją už netikusias paslaugas. Tokiu atveju universitetai ne tik planuotų specialybes ir nesiūlytų visokių nesąmonių, bet ir stengtųsi neišleisti pusgalvių į rinką su nepagrįstomis viltimis, ambicijomis ir to universiteto vardu. O ir dėstytojui svarbiau būtų ne būti fainu ir talkovu, bet neprarasti darbo užmokesčio.
Išvada, tingėjusiems skaityti viską nuosekliai: kol universitetai sieks ne mokslo kokybės vietoje studentų kiekio, tol komunistuojančių savęs nerealizavusių kairiųjų skaičiai augs.
Apie degradavusius universitetus autorius rašo teisybę. Bet į universitetus jaunimas ateina iš degradavusių mokyklų. Bet negaliu sutikti su autoriaus mintimi: „Sėkmingi žmonės niekada nekalba apie visokias lygybes ir teisybės”. Kas tie sėkmingi žmonės, kurie nėra prieš įstatymus lygūs? Sukčiai, vagys, kurie gyvena kitų sąskaita?
Visa tai, kas surašyta tame ilgame komentare, laukia mūsų visų. Nepykite, kad tai pateko į komentarus. Redakcija tikriausiai neturėjo kito kelio paskelbti šį tekstą.
Svarbiau yra kitas dalykas, dėl kurio tylėti jau nebegalima. Ir vis dėlto, kas yra ta grupuotė, pasikėsinusi į pačią žmogaus prigimtį, į jo esmę? Grupuotė, ar kažkokia sekta, kuri tyčiojasi iš visko, kas gražiausio sukurta pasaulyje? Juk vyro ir moters meilė, kurios vaisius esame ir absoliuti mūsų dauguma, yra pats nuostabiausias žmonijos turtas. Tai kodėl ta sekta taip daro? Kokį pasaulį ji modeliuoja? Bet tokie biznio projektai, nors kažkam kurį laiką ir atneštų pelną, labai greitai atsisuks savo pražūtingu poveikiu.
O visas žmonijos menas juk taip pat yra pagrįstas vyro ir moters meile. Tai pamatas, ant kurio ir gyvuoja visas žmonijos grožis ir gėris.
Geras straipsnis ir reikalinga visiems žinoti pateikta informacija komentare, kad žmonės susimąstytų, ką nori įvesti naujoji mūsų valdžia, remdamasi tariama „laisve”!
Nesupratau – autorius rimtas žmogus ar šūdmalys?
Jis rašo: „Kodėl yra toks didelis kairiųjų noras apriboti kitų žmonių gerbūvį?”.
Lankausi daugybėje portalų, skaitau straipsnius ir neaptikau tokių ketinimų – apriboti kitų žmonių gerbūvį. Kaip čia yra?
„Tomai J.”, bent išmokite reikšti mintį civilizuotai, o ne „kanalizacijos” stiliumi.
Kai neturi ką atsakyt, tai tada atseit „stilius nepatiko”..
Kaži, ar šiandien verta polemizuoti, naudojant išblukintas sąvokas, kaip „kairė-dešinė”, ar „liberalus”, kurį lietuviai dažnai traktuoja itin specifiškai. O nepastebėti Lietuvoje įsigalėjusios rekordinės socio-ekonominės atskirties ir nebeprisiminti krikščioniškųjų vertybių, iškeliant individualizmą, teisingumo atskaitos tašku siūlyti sofisto išsakytą paniekinimą teisingumui – tai lygu propaguoti libertarizmu ir viską sėkmmingai sureguliuojančia laisva rinka grindžiamą laukinį kapitalizmą.
Šis straipsnis – apie mūsų vaikų gynimą nuo epidemijos, kuri yra baisesnė už bet kokią kitą ligą, kadangi šis virusas užkrečia praktiškai neišgydoma liga mūsų vaikus, sužaloja jų likimus ir paverčia juos amžinais ligoniais. Kalbu apie taip vadinamą vaikų genderinį auklėjimą, kurį bando mums įbrukti degraduojantys Vakarai.
Iš esmės žodis „genderinis“ reiškia „lytinis“. Tik, štai, labai jau protingi dėdulės ėmė ir supainiojo šio žodžio prasmę, dirbtinai sugalvoję šiam žodžiui krūvas definicijų. Jie nusikliedėjo iki to, kad, atseit, esama įvairių visų tų genderių tipų. Nekartosiu jų nepaprastai intelektualių idėjų, visų jų prasmė yra ta, kad berniukas kokiu nors momentu gali tapti kaip ir ne visai berniuku, o mergaitė – kaip ir ne mergaite. O jeigu berniukas jų kliedinčioje vaizduotėje priskiriamas kategorijai „lyg ir“, vadinasi jie, visi tie atseit mokslininkai, turi teisę auklėti berniuką kaip mergaitę, o mergaitę – kaip berniuką.
Vakarų mokslinčiai nusikalbėjo iki to, kad vaikas gimsta lyties neturinčia būtybe ir berniukui nuo pat gimimo negalima sakyti, kad jis berniukas (analogiškai su mergaitėmis). Jį reikia auklėti ir kaip berniuką, ir kaip mergaitę, o jau paskui, pagal tokio nuostabaus auklėjimo rezultatus jis turi pats spręsti, kas gi jis, pagaliau, toks yra iš tikrųjų.
Ir neduok Dieve, jeigu jūs, tėvas ar mama, paprieštarausite tų atseit auklėtojų nuomonei. Taip ir iki vaiko atėmimo gali reikalas prieiti.
DEGRADACIJA BE TEISĖS PRIEŠINTIS
Lankydamasis 2010 metais Amerikoje, sužinojau, kad pas juos priimtas įstatymas (netikrinau – visoje Amerikoje ar atskirose valstijose), pagal kurį vaikų gimimo liudijimuose uždraudė rašyti „tėvas“ ir „motina“ ir dabar rašo „gimdytojas 1″ ir „gimdytojas 2″. Čia atseit kad nebūtų pažeidžiamos taip vadinamų mažumų teisės. Prisidengiant „meilės vaikams“ lozungais atvirai propaguojama pedofilija.
Atvirai kalbant, tuomet nesuteikiau daug reikšmės šiam dalykui, žvelgiau nerimtai, pamanęs, kad tai tiesiog kliedesys, juk blaiviai mąstančių žmonių yra nepalyginamai daugiau ir tą idiotišką įstatymą būtinai panaikins. Idiotiško įstatymo nepanaikino. Per pastaruosius 10 metų įvyko tiek visko, kad jeigu mes visi, blaiviai mąstantys žmonės, nesiimsime konkrečių veiksmų, tai šis maras netrukus užgrius ir mūsų šalį.
Bala nematė mūsų pačių, suaugusių žmonių, perdarančių savo kūnus kaip norime ar perdarančių tiktai pusiau, kaip tasai nesiskutęs monstras, laimėjęs Euroviziją. Tačiau visa tai lenda į politiką, lenda į Europarlamentą, reikalauja priimti „laisvame“ Vakarų pasaulyje sukrečiančiai idiotiškus įstatymus. Jie atidarinėja legalius ir visuotinai prieinamus klubus, kur bet kuris suaugęs žmogus gali patenkinti savo seksualinius poreikius su gyvūnais ar, prisidengdami „meilės vaikams“ lozungu – atvirai papropaguoti pedofiliją.
Situacija dabar jau tokia, kad jeigu, tarkime, esate vyras, profesorius, gerbiamas žmogus ir jūs, vadovaudamas katedrai Amerikos universitete, leisite sau paprasčiausiai prisipažinti, jog asmeniškai jūs pasisakote už normalią meilę tarp vyro ir moters, tai iš jūsų akimirksniu viską atims ir išmes iš universiteto.
Penktame XX amžiaus dešimtmetyje Džordžas Orvelas parašė sukrečiantį romaną „1984“, kuriame be viso kito rašo ir apie „Meilės ministeriją“, kuri užsiima bausmėmis, apie „Tiesos ministeriją“, kuri specializuojasi melo skleidime. Ir štai kaimyninėje Latvijoje jau sukurta Gerovės ministerija. Ir bala jos nematė, tos ministerijos, galų gale jos funkcionale parašyta labai daug gražių dalykų. Bet čia staiga ta šaunioji latvių ministerija ėmė ir nusprendė įvesti ikimokyklinio auklėjimo įstaigose ir mokyklose kursus, kurie pagrįsti tokiomis knygutėmis kaip „Kai Karlis buvo Karlina“. Jau bene 15 mokymo įstaigų Latvijoje naudojasi šita „literatūra“.
Jie tikriausiai ima pavyzdį iš „civilizuotų“ Vakarų. Cituoju teisės ir sociologijos magistrą Michailą Monokandilosą:
„Pavyzdys: Olandijoje kas 20 gyventojas yra pedofilijos auka ir nepaisant to ten jau kelis metus egzistuoja legali organizacija, propaguojanti pedofiliją. Pedofilai išteisinami teismuose. Kaip jums tai? Tai – Europa! O Italijoje esama legalių pasakų su iliustracijomis apie tos pačios lyties atstovų meilę, ir pagal šias knygeles vaikai mokomi nuo lopšio. Nuo viso to plaukai piestu stojasi“.
Arba dar pavyzdys. Jūs esate „laisvos“ Vokietijos gyventojas ir atsisakote siųsti savo mažylius į tokio pobūdžio užsiėmimus. Pradžiai jums uždės baudą. Paskui, jeigu jos nemokėsite ir toliau spyriositės, neleisdami auklėti savo vaikų pagal LGBT standartus, jus pasodins beveik dviem mėnesiams į kalėjimą. Nemažai tėvų atsėdėjo jau po keletą kartų.
Jūs, žinoma, galite kreiptis į teismą, gindami savo teisę auklėti savo vaikus pagal tradicines vertybes, galbūt netgi laimėsite bylą kokiame nors vietiniame teisme, tačiau Europos žmogaus teisių teismas nustatė, kad ES narių valstybės organai nepažeidžia niekieno teisių, kai įpareigoja tėvus mokyti vaikus LGBT „meilės“, ir kad vietiniai teismai teisingai daro, sodindami tėvus, kurie atsisako tokio valstybės „rūpestingumo“.
Arba kaip jums idėja mokyklose įvesti 9 metų amžiaus vaikams orgazmo egzaminus su visa atitinkama vaizdine medžiaga? Vokietijoje ir kitose laisvosios Europos šalyse tai jau praktikuojama.
Visa tai – faktai, faktai ir faktai, ir jų yra tiek daug, jie yra tokie siaubingi, kad aš tikrai neaprašinėsiu viso to pragaro. Kai įklimpau į šią temą ir ėmiau ją nagrinėti, kažkuriuo momentu mano trejų metų dukrelė užsiropštė man ant kelių ir aš paprasčiausiai akimirkai įsivaizdavau visą tą juvenalinės justicijos siaubą pas mus, mūsų šalyje. O juk Amerikoje ir Europoje tos taisyklės jau naudojamos pilnu pajėgumu.
Pirmiausiai norėčiau išsiaiškinti su skaitytojais. Atrodytų, kuriems galams keliu šitas bangas? Juk pas mus, Rusijoje, nieko panašaus nevyksta. Kam nervintis anksčiau laiko? Kai tokia problema iškils, tada su ja ir kovosime.
Atsakymas paprastas. Prieš daugelį metų Vakaruose paprasti žmonės galvojo lygiai taip pat. Kai Olandijoje 1982 metais buvo oficialiai įregistruota organizacija, propaguojanti pedofiliją ir pasisakanti už tai, kad įstatymai sumažintų amžių, nuo kurio galima teisėtai užsiimti seksu (iki 12 metų), niekas neatkreipė į tai ypatingo dėmesio. O veltui. Nuo 1982 iki 2014 metų, tame tarpe ir šios organizacijos pastangomis, kas dvidešimtas vaikas šalyje patyrė seksualinę prievartą iš suaugusių pusės. Prireikė 32 metų, kad per teismą pagaliau pavyktų uždrausti šios organizacijos veiklą. 32 METŲ!!! Ir visą tą laiką jie atvirai fiziškai ir morališkai žalojo vaikus, laimėdami vieną teismą po kito.
JAV ir Europos padorių piliečių „tolerancija“ privedė prie dorovės sunaikinimo, tautų degradacijos ir valstybinių organų visaleidžiamumo juvenalinės sistemos sferoje. Asmeniškai aš neturiu jokio noro, kad šitas košmaras po 10-15 metų užgriūtų Rusiją. Geriausia visa tai sunaikinti, kol dar neišsikerojo.
JUVENALINĖ JUSTICIJA
Juvenalinė justicija – tai teisinis pagrindas įstaigoms ir organizacijoms, kurios užsiima teisės pažeidimais, susijusiais su nepilnamečiais.
Pas mus juvenalinė justicija suprantama siaurąja ir plačiąja prasmėmis.
Siaurąja prasme – tai specializuota teisminės sistemos atšaka.
Plačiąja prasme – tai teisinių veiksmų suma (mediko-socialinių, psichologinių-pedagoginių, reabilitacinių ir kitų procedūrų bei programų). Tie veiksmai skirti užtikrinti nepilnamečių teises, laisves ir teisėtus interesus, o veiksmus realizuoja valstybinių ir nevalstybinių žinybų, įstaigų bei organizacijų sistema.
Palyginkime savo principus su tais, kuriuos propaguoja šiuolaikinė juvenalinė justicija. Mes su jumis manome, kad mūsų šeima, mūsų vaikas, mūsų gyvenimas yra mūsų. Tuo tarpu įvedus juvenalinę justiciją mūsų šalyje, valstybė bus įsitikinusi, kad būtent ji turės teisę prižiūrėti kiekvieną šeimą, atimti bet kurį vaiką iš bet kurios šeimos savo nuožiūra be jokio teismo.
Kaip jums šita idėja? Šiuo metu Vokietijoje KIEKVIENĄ DIENĄ remiantis šia taisykle iš šeimų be teismo atimama po 4-5 vaikus. Keturi penki vaikučiai KASDIEN konfiskuojami iš normalių tėvų, ne alkoholikų ir ne valkatų – iš normalių. Ir viskas. Vaikai paimami visam laikui. Tėvai nebeturi teisės žinoti apie jų tolimesnį likimą. Ir šitie konfiskuoti ar nacionalizuoti vaikai paskui atiduodami auklėti ar įsivaikinti, tame tarpe ir tos pačios lyties poroms už šalies ribų.
Tai, gerbiami skaitytojai, „laisva“ šalis, kurioje galioja juvenalinė justicija.
Mums su jumis atrodo: „turėti daug vaikų, o pas mane jų keturi ir dar noriu – yra gerai“. O juvenalininkams atrodo, kad „vaikų skaičius šeimose sumažina kiekvieno vaiko gyvenimo lygį ir sukuria teisėtą pretekstą tą vaiką paimti iš šeimos“.
Bet juk tai jau fašizmas. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai visiškai degraduoja ir išnyksta ištisos visuomenės po to, kai ten buvo pamėginta dirbtinai atimti iš tėvų teisę turėti tiek vaikų, kiek jie nori turėti. Mes manome: „mūsų šeima sprendžia, kaip rengti, kaip maitinti, kaip mokyti ir auklėti vaikus“. Jie mano: „mes diktuojame tėvams privalomus vaikų auklėjimo ir priežiūros metodus“.
Kur nuveda tie valstybės diktuojami privalomi metodai jūs galite pamatyti toje pačioje Europoje, kur vienoje šalyje berniukai mokomi būti mergaitėmis, rengia juos suknelėmis, moko dažytis nagus, o mergaitės mokomos muštis, būti stipriomis, nešioti išimtinai vyriškus drabužius. O jeigu tėvai atsisako auklėti savo vaikus tokiu būdu, valstybė deda jiems baudas kaip Vokietijoje, sodina už grotų ar konfiskuoja vaikus iš šeimos.
Mes: „mes patys auklėjame vaikus, saugome juos nuo blogos įtakos, o jeigu reikia – baudžiame“.
Jie: „bet koks auklėjimas šeimose uždraustas. Auklėjimas – tai prievarta ir vaiko teisių pažeidimas“.
Mes: „mes patys sprendžiame šeimos vidinius konfliktus“.
Jie: „vaikas kiekvieno konflikto atveju privalo skųsti tėvus ir mokytojus psichologams ir žmogaus teisių gynėjams“.
O jeigu jie ir nesiskundžia, tai ne bėda, galima paklausti, ar nebaudžia tavęs kartais tėtis? Ir mažas vaikutis vaikų darželyje pasakys, kad „tėtis mane ajajai per užpakaliuką“. To visiškai pakaks, kad vaikas būtų akimirksniu konfiskuotas.
Mes: „mes manome, kad ir mes, tėvai, ir mūsų vaikai esame savo šalies piliečiai ir turime lygias teises“. Mažų mažiausiai lygias, nes suaugę turėtų turėti daugiau teisių.
Jie: „mes manome, kad vaiko teisės yra aukščiau tėvų teisių. Tėvams turi būti taikoma kaltės prezumpcija“. Maždaug kaip bendraujant verslininkui su mokesčių inspektoriais. Ar kaip toje policininkų frazėje: „jeigu jūs dar ne už grotų, tai čia ne jūsų nuopelnas, o mūsų neapsižiūrėjimas“.
Mes: „jeigu kažkas pasikėsina į mūsų šeimos vientisumą, mes kreipsimės į teismą ir teismas stos mūsų ginti“.
Jie: „mes esame ypatinga instancija, kurios nekontroliuoja vidiniai ir tarptautiniai teismai“ ir visa tai – dangstantis lozungu „Gelbėkim vaikus nuo bjaurybių suaugusių!“ ir paprastas žmogus, būdamas gerąja prasme sąžiningas pilietis ir žmogus, geras tėvas ar gera motina, sėdėdamas priešais televizorių ir žiūrėdamas, kaip eilinį kartą vaikus konfiskuoja iš šeimos, visiškai nuoširdžiai galvoja: „Dūmų be ugnies nebūna. Jei valstybė juos atima, vadinasi, tėvai išties buvo kalti ir dėl to valstybė teisi“. Ir šitas sąžiningas pilietis taip galvos iki to laiko, kol neateis pas jį patį.
TOLERANCIJA
Išvertus iš lotynų kalbos, šis žodis reiškia pakantumą, kantrybę. Būti šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje netolerantišku – kone pats baisiausias nusikaltimas. Amerikoje ar Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje, bet kurioje Vakarų šalyje jūs turite būti pakantūs (tolerantiški) viskam, kas gali paversti jūsų vaikus moraliniais išgamomis ir viskam, kas greičiausiai didesniu ar mažesniu mastu užkrės jus pačius.
Jūs turite būti tolerantiškas atvirai seksualinių iškrypimų propagandai, įstatymams, leidžiantiems tuoktis vyrams su vyrais, moteriai su kita moterimi; jūs turite būti tolerantiškas tam, kad tokioms poroms leido įsivaikinti tik ką iš normalių šeimų konfiskuotus vaikus. Jūs turite būti tolerantiški tam, kad jūsų vaikas, jūsų net neatsiklausus, farširuojamas psichotropiniais vaistais, nuo kurių jis pavirsta apsiseilėjusia daržove, o kai pradedate protestuoti, jums grasina atimti tėvystės teises. Jūs turite būti tolerantiškas praktiškai viskam, kas padaro jūsų gyvenimą nepakenčiamu.
O gal jau laikas prasikrapštyti akis ir suprasti paprasčiausias tiesas?
Pilietis per daug „įsijautė”
…
Atsakove, pasitikrinkite smegenyną. Čia viskas labai aiškiai ir teisingai parašyta.
Tokio ilgumo komentarus, kokį parašė „Vakarų sodomijos siaubas” – portalas turėtų trinti.
tu glusas
”juk blaiviai mąstančių žmonių yra nepalyginamai daugiau ir tą idiotišką įstatymą būtinai panaikins.”-ne-ne-blaiviai mastanciu yra mazuma-idiotu yra nepalygint daugiau-ir to istatymo nepanaikins-iki kol zmonija neprieis kraho-