Šarūnas Legatas. Atviros ir laisvos visuomenės skirtumai

 Į Lietuvą neseniai sugrįžo nevyriausybinė organizacija labai gražiu pavadinimu – Atviros Lietuvos fondas. Šis fondas yra tarpatautinio Atviros visuomenės fondų tinklo dalis. Kas yra šių fondų įkūrėjas ir pirmininkas, visi ir taip žino. Tai yra vienas turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio žmonių, kurio įtaką tarptautiniu lygiu būtent ir įtvirtina jo valdomi Atviros visuomenės fondai.

Lietuvoje šis fondas vos tik atnaujinęs veiklą iš karto paskelbė tam gausiantis 700 000 eurų finansavimą, aktyviai ėmėsi darbų ir jau spėjo suorganizuoti daug įvairių renginių ir diskusijų. Pavyzdžiui, viena iš jų įvyko birželio 16 dieną „Kultūros nakties“ metu. Ji pavadinta „satyrine diskusija“, o jos tema buvo – „Lietuva be Europos sąjungos“. Juk Lietuvą be Europos Sąjungos šiandien galime įsivaizduoti tik satyriškai.

Lietuvoje taip pat veikia kita nevyriausybinė organizacija, iš pirmo žvilgsnio panašiu pavadinimu, tačiau besiremianti visiškai skirtingais principais. Tai Laisvos visuomenės institutas, kuris, kaip ir Atviros Lietuvos fondas, atstovauja tam tikrą visuomenės idėją, tačiau skirtingai nei pastarasis nepriklauso jokiam globaliam tinklui ir neturi užsienio milijardierių paramos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog visuomenės atvirumas ir laisvumas yra nesunkiai sudarinami dalykai ir tiems, kuriems rūpi visuomenės atvirumas, lygiai taip pat svarbi ir visuomenės laisve. Tačiau šiek tiek pasigilinus į tai, ką reiškia atvira visuomenė, galima įsitikinti, jog atviros ir laisvos visuomenės tiek teoriškai, tiek praktiškai skiriasi kaip diena ir naktis. Atvira visuomenė niekada negali būti laisva, lygiai taip pat visuomenė, norinti būti laisva privalo išlaikyti tam tikrą uždarumo laipsnį.

Turint galvoje gausius Atviros Lietuvos fondo finansinius resursus, skandalingus, turtingus ir ideologiškai angažuotus jo remėjus užsienyje, mums Lietuvoje tiesiog būtina pradėti kalbėti apie tai, kas yra ta vadinamoji „atvira“ visuomenė, kurios idėjų sklaidą šiandien remia ne tik įtakingi tarptautinio verslo pasaulio atstovai, bet ir reikšminga Lietuvos intelektualinio elito dalis. Siekiant išvengti viešojoje erdvėje kartu su atviros visuoemenės idėja įsivyraujančių beprasmėmis klišėmis pagrįstų kalbų apie visuomenės rasizmą, ksenofobiją, homofobiją ir kitas sąvokas, reikia atskleisti fundamentalų skirtumą tarp atviros ir laisvos visuomenės sampratų.

Per pastaruosius metus ryškiausias susikirtimas tarp laisvos ir atviros visuomenės koncepcijų praktinės politikos lygmenyje įvyko 2016 metų JAV Prezidento rinkimų metu. Galima drąsiai sakyti, jog Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas atstovavo laisvos, o demokratų kandidatė Hillary Clinton – atviros visuomenės idėją. Hillary Clinton iš esmės buvo matoma kaip prezidento B. Obamos, kito atviros visuomenės šalininko, politikos tesėja. Pasigilinus į šių dviejų demokratų politinę programą netenka stebėtis, jog Atviros visuomenės fondas rėmė būtent juos. Tiek Obama, tiek Clinton buvo aktyvūs vadinamosios mažumų apsaugos nuo diskriminacijos šalininkai, rėmė valstybės biudžeto remiamų abortų industriją, pasisakė už atvirą Ameriką tiek imigrantų (legalių ir, svarbiausia, nelegalių), tiek Azijos ekonomikų atžvilgiu ir aktyviai rėmė Amerikos visuomenės nuginklavimo politiką.

Tuo tarpu Donaldas Trumpas, aiškiai akcentavęs savo paramą žodžio ir minties laisvei, viceprezidentu pasirinko griežtų krikščioniškų pažiūrų respublikoną Mike‘ą Pence‘ą. Tiek D. Trumpas, tiek M. Pence‘as griežtai pasisakė už gyvybės apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties, kaip vieną iš pagrindinių savo tikslų nurodė nelegalių migrantų srautų pažabojimą, pirmenybę teikė JAV veikiančioms, o ne perkėlusioms savo veiklą į užsienį įmonėms ir aktyviai gynė konstitucinę amerikiečių teisę į ginklų savigynai laikymą. Tai tik keletas JAV rinkimų kontekste labiausiai aktualizuotų pavyzdinių idėjų, kurias atstovavo kandidatai.

Geriau suvokti, kuo skiriasi atvira visuomenė nuo laisvos galima panagrinėjus, ką dar, be JAV Demokratų partijos, remia Atviros visuomenės fondai (AVF). 2016 m. nutekinti AVF dokumentai atskleidė, kaip išleidžiant šimtus milijonų JAV dolerių kairiųjų iniciatyvų paramai yra daroma įtaka įvairių valstybių vidaus politikai, kuriant vadinamąją atvirą visuomenę. Dokumentai parodė, kaip AVF remiamos organizacijos ir iniciatyvos daro įtaką Europos Sąjungos imigracijos politikai bei ES valstybių piliečių nuomonei apie imigraciją. Atskleidžiamas savotiškas požiūris į Europos migrantų krizę – išsakoma mintis, kad politikams pabėgėlių krizę reikėtų priimti kaip „naująją normą“ ir atsisakyti požiūrio, jog į ją reikia kaip nors reaguoti, bandant sustabdyti milžiniškus migracijos srautus. Didinti priimamų migrantų iš Artimųjų Rytų skaičių buvo spaudžiama ir Obamos administracija. Remiant migracijos barjerų naikinimą tuo pat metu buvo remiamos ir islamo kritiką slopinančios iniciatyvos. Viena žymesnių tokių iniciatyvų yra JAV veikiantis „Amerikos progreso centras“, kuris iš AVF gavo milijonus dolerių paramos. Šio centro užduotis buvo „tirti ir sekti“ visuomenėje populiarių islamo kritikų veiklą, siekiant „kovoti su antimusulmoniška ksenofobija ir skleisti toleranciją“. AVF gausiai rėmė ir skandalingąjį judėjimą „Black lives matter“, kuris prisidengdamas rasinių santykių problemomis agresyviai kovoja už juodaodžių privilegijas ir atvirai neigia JAV viešojo saugumo pareigūnų teisę vykdyti savo pareigą. Pastaraisiais metais šis judėjimas yra atsakingas už JAV juodaodžių keliamas riaušes, išpuolius prieš šalies policininkus bei agresyvų elgesį prieš vietos baltaodžius. AVF taip pat pasižymėjo kovoje už „moterų teises“, visų pirma už „teisę į abortus“. Pagal fondų strategiją, numatyta užsiimti aktyviu lobizmu remiant abortų prieinamumo didinimą tokiose šalyse kaip Airija, kur abortų įstatymai yra itin griežti ir kuriose abortų liberalizavimas pasitarnautų kaip precedentas kitoms katalikiškoms valstybėms, tokioms kaip Lenkija, didinti abortų prieinamumą.

Akivaizdu, jog tokių iniciatyvų rėmimas yra ne kas kita, kaip siekis radikaliai keisti nusistovėjusią pasaulio tvarką. Kol kas tokie bandymai daugelyje šalių neatnešė nieko kito, kaip tik chaosą ir susiskaldymą. Laisva visuomenė negali egzistuoti chaoso ir nuolatinės revoliucijos būklėje. Laisva visuomenė, kalbant paprastai, yra bendruomenė, kurioje žmonės turi laikytis savo pačių susikurtų įstatymų ir savo pačių suvokiamų moralės normų (pozityvi laisvė), tačiau taip pat ir gali laisvai pasirinkti savo pažiūras bei įsitikinimus ir gyventi pagal juos (negatyvi laisvė). Laisvas žmogus turi susikurti erdvę, kurioje savo pažiūras ir įsitikinimus jis gali laisvai realizuoti netrukdomas kitų žmonių. Laisvoje visuomenėje tad suderinta pozityvi ir negatyvi laisvė. Tačiau ir negatyvi laisvė Laisvoje visuomenėje yra ne laisvė tenkinti troškimus, o laisvė nuo troškimų kontrolės. Tikrai laisvą žmogų valdo protas, o ne aistros.

Taigi laisva visuomenė gali egzistuoti tik kaip politinė bendruomenė. Valstybių nepriklausomybės idėja iš esmės remiasi laisvos visuomenės, kuri pati nusistato savo normas, idealu. Žmonės, suvokdami, jog gyvendami pavieniui negali savarankiškai apginti savo gyvybės, nuosavybės ir laisvės, jungiasi į valstybę, kuri užtikrindama apsaugą nuo išorės priešų ir vidaus tvarką, veikia kaip piliečių laisvės garantas. Laisvę įmanoma praktiškai realizuoti tik egzistuojant tvarkai, ji yra beprasmė, kai žmonių tarpusavio santykiuose vyrauja nuolatinis chaosas ir nėra bendrų vardiklių, leidžiančių visuomenės narius suvokti kaip savus. Laisvos visuomenės narys myli savo bendruomenę, iškelia ją pirmiau kitų bendruomenių ir suvokia, jog tarnavimas savo valstybei nesikerta su jo paties laisve. Tokią tarnystę motyvuoja būtent suvokimas, jog valstybė yra nepakeičiamas laisvės garantas. Nutarus, jog valstybės egzistavimas yra būtinas laisvai visuomenei, nesunku suvokti, jog laisva visuomenė gali egzistuoti tik kaip aiškiai apibrėžta ir ribota, bendruomenė, gebanti atskirti savus nuo svetimų, nuo tų, kurių pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas nėra suderinami su laisvos visuomenės tvarka. Iš laisvos visuomenės kylanti valstybė yra laisva todėl, jog turi teisę gyventi pagal savo nusistatytą tvarką, laikyti ją labiausiai tinkama ir nepripažinti svetimos tvarkos. Lygiai taip pat laisvos visuomenės narys turi teisę gyventi pagal savo įsitikinimus ir nepripažinti jo manymu ydingų įsitikinimų.

Toks visuomenės suvokimas iš esmės kertasi su atviros visuomenės samprata. „Atvira“ suponuoja, jog tokioje visuomenėje „uždari“ žmonės nėra pageidaujami. Laisvoje visuomenėje žmogus yra laisvas būti uždaras ir jo niekas nebaudžia už jo uždarumą, išskyrus pačią situaciją, kurioje jis renkasi būti uždaras, ir iš jos savaime kylančius kaštus. Pavyzdžiui, privačios įmonės vadovas yra laisvas nepriimti į darbą žmogaus dėl jo radikalių islamistinių pažiūrų, dėl kurių tikisi kilsiant įtampas darbuotojų kolektyve. Taip pat jis yra laisvas neteikti paslaugų jam nepriimtiniems klientams, ko garsiausias pavyzdys, yra įvairių tikinčiųjų atsisakymas gėlėmis, tortais, fotografijomis ar kitaip aptarnauti vienalytes „santuokas“. Laisvoje visuomenėje valstybė netaiko tokiam įmonės vadovui jokių sankcijų ir jis pats prisiima kaštus, kuriuos patiria dėl to, jog atmetė galimai pelningą užsakymą ar jo potencialiai į darbą nepriimtas žmogus yra geras atitinkamos srities specialistas ir kitas, sumanesnis darbdavys, pasinaudos jos sugebėjimais. Laisvoje visuomenėje valstybė privalo kiekvieną savo pilietį traktuoti kaip lygų, tačiau piliečiai privačiuose santykiuose yra laisvi taikyti diskriminaciją. Tai nereiškia, jog diskriminacija yra savaime priimtinas dalykas, tačiau prasminga tolerancija visuomenėje gali egzistuoti tik tuomet, jeigu toleruoti kažką yra renkamasi laisva valia, o ne per prievartą. Obamos prezidentavimo laikotarpiu buvo laikomasi požiūrio, jog tolerancija JAV rasinėms mažumoms visuomenėje turi būti įskiepyta prieš daugumos valią, elito nuleista „iš viršaus“. To pasekmė – labiausiai įtempta tarprasinių santykių padėtis nuo 1960-ųjų. Todėl svarbu, jog laisvoje visuomenėje, nors valstybė privalo vienodai traktuoti visus savo piliečius, privatūs tarpusavio santykiai turi klostytis spontaniškai, be jokio priverstinio solidarumo kokioms nors visuomenės grupėms.

Atviroje visuomenėje piliečių santykiai kaip tik ir negali klostytis spontaniškai. Norint, jog visuomenė ir jos nariai taptų pakankamai atviri yra būtinas nuolatinis auklėjimas, kurį vykdyti privalo progresyviai mąstantis partinis ir akademinis elitas. Atviroje visuomenėje vyrauja vadinamasis „įvairovės lygybėje“ (angl. diversity in equality) principas. Jis jau reikalauja ne tik iš valstybės, bet ir iš kiekvieno piliečio traktuoti visus piliečius, piliečių grupes ir tapatumus kaip lygiaverčius, nepaisant jų gyvenimo būdo, ydų, charakterio bruožų, nesuderinamų vertybinių skirtumų. Šio principo nepaisymas geriausiu atveju lemia „uždaro“ piliečio marginalizavimą ir apklijavimą įvairiomis etiketėmis, kurios žymi, jog jis yra nepažangiai mąstantis barbaras. Blogesniuoju atveju toks „uždarumas“ gali užtraukti ir valstybės sankcionuotą bausmę. Atviros visuomenės apologetai jau seniai suvokė, jog žmonės patys savaime nėra linkę morališkai progresuoti ir „išaugti“ iš tradicinių pažiūrų. Vykdant visuomenės emancipaciją yra būtina valdžios intervencija. Vakarų pasaulyje tokia intervencija jau spėjo pasireikšti ir praktikšai, kai vykdant atranką į universitetus taikomas rasės kriterijus, kai priimami įstatymai, draudžiantys viešai kritikuoti islamą, kai iš šeimos galima atimti vaikus už „per daug“ tradicinį auklėjimą ir katalikiškų pažiūrų skiepijimą. Atvira visuomenė yra paradoksali tuo, jog ji atvira begalei kultūrų, begalei mažumų, tačiau ji negali toleruoti pagal tradicines vakarietiškas normas gyvenančių žmonių, kurie nori auklėti savo atžalas pagal savo įsitikinimus, kurių katalikiška pasaulėžiūrą draudžia pripažinti homoseksualų santuokas ar kurių asmens laisvos valios principu pagrįsta pasaulėžiūra kasdieniame gyvenime yra nesuderinamas su Korano ar kitų rytietiškų kultūrų principais.

Atvira visuomenė negali pakęsti paties kolektyvinio tapatumo. Kad būtų vienodai sava visiems, ji negali iškelti ir branginti to, kas savita. Todėl ji atvira viskam išskyrus tris Vakarų pasaulį vis dar laikančius ramsčius: pagarbai tradicijai, prigimtinei šeimai ir privačiai nuosavybei. Pagarba vakarietiškai Europos tradicijai šiandien labiausiai yra niekinama universitetuose, kur dominuoja progresyviai mąstantis akademinis elitas. Jis žavisi revoliuciniais apšvietos filosofais, nepripažįstančiais jokios objektyvios tiesos ir septintojo dešimtmečio prancūzų dekonstruktyvistais bei Frankfurto mokyklos „kritinėmis teorijomis“, kurios teigia, jog mažumų teisių apsauga yra svarbiau nei konstitucinių daugumos teisių išsaugojimas (H. Marcuse, Repressive tolerance, 1968).

Tuo pačiu metu ši nauja akademinio elito karta niekina filosofiškai brandžiausią Europos laikotarpį – viduramžius – ir vaizduoja juos kaip barbariškus, religinio fanatizmo ir neteisingumo persunktus laikus. Akivaizdu, jog tokiame filosofinio mąstymo kontekste negali egzistuoti jokia pagarba krikščioniškai Europos tradicijai. Geriausiu atveju krikščioniška tradicija yra keičiama liberalizuotais, t.y. sekuliarizuotais ir suprivatintais krikščionybės variantais (kuriuos, beje, AVF taip pat aktyviai palaiko). Šalia nepagarbos krikščionybei, atviroje visuomenėje priverstinai skiepijama pagarba kitoms religijoms. Jos vaizduojamos kaip vertingos, tačiau daug amžių Europoje nesuprastos dėl archaiškai europocentriško vakariečių mąstymo. Iš nepagarbos krikščioniškai Europos tradicijai išplaukia ir nepagarba prigimtinei šeimai, paremtai monogamine vyro ir moters santuoka. Prigimtinė šeima kaip siektinas santykių modelis yra nesuderinama su atvira visuomene, nes ji įtvirtina patriarchalinių santykių formą tarp jos narių, o tokia santykių forma yra akivaizdžiai nepalanki moterų ir seksualinių mažumų emancipacijai visuomenėje.

Galiausiai, privati nuosavybė yra tas laisvos visuomenės ramstis, kuris materialiai įprasmina laisvę. Atviros visuomenės ideologai šį ramstį klibina itin atsrgiai, nes didelė pasaulio dalis, tame tarpe ir Lietuva, dar visai neseniai išgyveno komunistinį ekonominį terorą ir yra itin jautri šiuo klausimu. Šios kovos jokiu būdu nereikia maišyti su socialinio teisingumo siekiais ir laisvosios rinkos kritika. Kalbama ne apie perskirstymo mastus visuomenėje, o patį požiūrį į asmens privatumą. Atsargios kovos su privačia nuosavybe pavyzdys galėtų būti JAV demokratų bandymai „nuginkluoti“ visuomenę. Savaime suprantama, jog Amerikos nuginklavimo iniciatyvos yra ne kas kita, kaip mėginimas transformuoti laisvės principais grindžiamą Ameriką į atvirumo principais grindžiamą Ameriką. Ginkluota visuomenė yra atspari valdžios paternalizmui, joje niekada negali įsigalėti tironija ar totalitarizmas. Visuomenę nuginklavus, valdžiai akivaizdžiai sumažėja valstybės pavergimo kaštai, auga piliečių priklausomybė nuo valstybės ir valdžios net viešojo saugumo srityje ir progresyviam elitui tampa žymiai lengviau įgyvendinti atviros visuomenės idėjas.

Lietuvoje šiandien visiems yra savaime suprantama, jog ekonominis marksizmas, kitaip tariant privačios nuosavybės panaikinimas yra tiesus kelias į visuomenę, kurioje visi žmonės gyvena nelaisvėje. Tokią visuomenės būklę socializmo kritikas F. Hayekas vadino vergove. Jam, kaip klasikiniam libertarui, ekonominis marksizmas buvo kelias į vergovę. Privačios nuosavybės būtinumas laisvoje visuomenėje šiandien nekelia abejonių jokiam protingam žmogui. Būtent todėl AVF itin aktyviai remia naujos kartos marksizmą, kuris yra nebe ekonominis, o kultūrinis. Šiandieniniai kultūriniai marksistai, kovojantys už „įvairovę lygybėje“ ir mažumų emancipaciją tikriausiai patys to nesuprasdami renkasi naują kelią į vergovę. Jie visuomenės pavergimą vykdo nuo kito galo negu kad vykdė ekonominiai marksistai – jie nekalba apie iš privačios nuosavybės kylančią nelygybę, bet šiandieninę nelygybę kildina iš tradicinių, jų nuomone atgyvenusių pažiūrų ir moralės normų, kurios kertasi su progresyvios visuomenės reikalavimais. Galima kiek tik nori vartyti vakarietišką laisvės sampratą, tačiau iš bet kurios pusės bežiūrint, būtent krikščioniška tradicija Europoje įtvirtino laisvos valios reikšmę, kuri buvo nuvertinama tiek pagoniškoje kultūroje, kurioje žmogus nesugebėjo išsilaisvinti iš gamtinio determinizmo pančių, tiek šiandieninėje islamiškoje kultūroje, kurioje apskritai visas pasaulis matomas kaip visą apimančios Alacho valios produktas. Tai itin svarbu įsisąmoninti šiandieninės islamiškos kultūros plitimo Europoje kontekste.

Su tradicine vakarietiška kultūra laisva visuomenė puikiai dera būtent todėl, kad tiek viena, tiek kita yra neįsivaizduojam be žmogaus laisvos valios principo. Tačiau vakarietiška kultūra labai nedera su atviros visuomenės idėja, kuriai atvirumo principas yra svarbesnis nei laisvės. Laisva visuomenė, kaip valstybės tvarkos forma, yra suderinama su vakariečio prigimtimi, ji kyla iš pačių žmonių, „iš apačios“, todėl ji yra suderinama ir su demokratija. Atvira visuomenė niekada nekyla iš pačių žmonių, ji turi būti nulestai „iš viršaus“, išugdyta, jos idėjų realizavimas prasideda nuo ideologiškai angažuoto elito ir nuo mažumų, todėl tokia visuomenės sankloda niekada nederės su demokratija. O Lietuva turės rinktis tarp laisvos ir atviros visuomenės.