Kęstučio Girniaus straipsnyje „Ar siekiama supriešinti Lietuvos rusus?“ Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų situacija ir vėl interpretuota taip, neva bandoma vykdyti priverstinę asimiliaciją ir taikant represinius metodus visuotinai sulietuvinti Lietuvą.
K. Girniaus tekstas tuo puikiai įsipaišo į pastarojo meto TSPMI politologų J. Dementavičiaus ir M. Antonovičiaus išreikštą požiūrį tautinių bendrijų politikos Lietuvoje klausimu. M. Antonovičius Seimo narius, siūlančius, jog 60 proc. dalykų kitakalbėse mokyklose būtų dėstoma valstybine kalba, pavadino V. Tomaševskio penktąja kolona. J. Dementavičius kai kurių asmenų viešą neigiamą reakciją į Lenkijos ambasados Lietuvoje organizuotas Armijos Krajovos Vilniaus užėmimo operacijos metines pavadino „aklomis“ ir „tendencingomis“. Supraskime, su Armijos Krajovos minėjimais ir kitakalbėmis mokyklomis viskas yra gerai.
K. Girnius eina dar toliau. Kai kalba sukasi, apie Lietuvos lenkus, iš tiesų galima kalbėti apie tam tikras vidaus politikos pasekmes santykiams su mūsų problemiška, bet vis dėlto būtina ir reikšminga partnere Lenkija.
Tačiau kai kalbama apie Lietuvos rusus ir mums faktiškai priešiškos valstybės, Rusijos, nuolatinius bandymus paveikti šią Lietuvos gyventojų dalį, svarstymų apie mūsų kaltę dėl tų santykių būklės būti negali, nes jiems nėra pagrindo.
Didžiąją dalį nesutarimų tarp Lietuvos ir Lenkijos galima redukuoti į skirtingus dviejų valstybių praeities vertinimus. Tuo tarpu kalbant apie Lietuvos-Rusijos santykius visų pirma turi būti svarstomos geopolitinės takoskyros, kurios mažai valstybei yra neišvengiamai susijusios su nacionaliniu saugumu ir egzistencinėmis grėsmėmis valstybingumui.
Apie tai, kad Rusija siekia daryti įtaką Lietuvai ir ypač čia gyvenančioms tautinėms mažumoms, kalbėti neverta. Tai akivaizdu ir įrodyta gausiais tyrimais.
Lietuvos rusai yra Nr. 1 Rusijos įtakos agentų tikslinė grupė, kuri, nors ir negausi, bet be tinkamų veiksmų iš Lietuvos valstybės pusės gali tapti ypatingai problemišku vidaus politikos aspektu.
K. Girnius teigia, jog viena pagrindinių paskatų tautinių bendrijų atstovams ieškoti užtarimo Lietuvai priešiškose valstybės ir yra mūsų valstybės, ar kai kurių politikų propaguojamas tariamas nepasitikėjimas kitataučiais. Jo teigimu, Vakaruose tautinėmis mažumomis pasitikima kur kas labiau ir dėl to mažumų politika yra kur kas liberalesnė.
Lyginti Lietuvos rusų atvejį su Vakarų Europos šalių kitataučiais piliečiais yra visiškai netinkama. Daugelis Vakarų valstybių nesusiduria su tiesioginėmis geopolitinėmis grėsmėmis savo kaimynystėje, kai Lietuvos teritorijoje gyvena tautinė bendrija, istoriškai kilusi iš šiandien Lietuvai priešišką politiką vykdančio valstybės.
Pati bendrija Lietuvoje susiformavo, neneikime, daugiausiai kaip okupacijos pasekmė. Nei vienas gero Lietuvai linkintis žmogus šia situacija negali būti patenkintas, tačiau realybė yra tokia, kad Lietuvoje yra tam tikra dalis piliečių, kurie laukia kitos valdžios sugrįžimo, kalba ta pačia kalba kaip mūsų priešiška kaimynė, žiūri tą pačią televiziją ir priklauso tai pačiai kultūrinei sferai.
Tokia situacija jokiu būdu nereiškia, jog reiktų nepasitikėti visais Lietuvos rusais. Tačiau neįmanoma ignoruoti fakto, kad gyvenimas savosios tautos valstybės kaimynystėje neišvengiamai yra potencialios įtampos tarp lojalumų savo ir kaimyninei valstybei šaltinis.
Sėkmingos integracijos atveju, ši lojalumų įtampa gali būti tik teorinė, nesėkmingos – praktiškai realizuota antivalstybinėmis nuostatomis ar net veiksmais (rusų veiksmai Donbaso ir Luhansko regionuose).
Tiesmuka ir subtili propaganda ne vieną amžių buvo pagrindinė tokių įtampų kurstymo priemonė. Įvairiausi režimai, pradedant demokratine JAV ir baigiant totalitarine SSRS, investavo šimtus milijonų į propagandą, žinodami, kad tai veiksminga priemonė gyventojų protams jaukti.
Gražu įkvepiančiai kalbėti apie kritišką pilietį, kurio propaganda neveikia ir kuris „pats atsirenka, kur tiesa“, tačiau tikrovėje dauguma gyventojų visose šalyse propagandai yra paveikūs.
Lietuvos tautinių bendrijų atstovai, ypač žemesnių pajamų ir išsilavinimo Pietryčių Lietuvos gyventojai čia tikrai nėra išimtis. Tai lemia, jog būtinas padidintas valstybės dėmesys rusiškos informacijos, kultūros ir švietimo problemoms Lietuvoje.
Kaip šiandien populiaru liberalių politologų tarpe, K. Girnius, kalbėdamas apie valstybės reguliavimą minėtose srityse, teigia, jog draudimai savaime nėra teisinga priemonė.
Prieš kurį laiką buvo populiaru apie Verygos alkoholio politiką vartoti klišę „draudimais nieko nepakeisi.“ Dabar gi K. Girnius teigia, jog neverta drausti Georgijaus juostelių, neverta drausti V. Titovui viešai šmeižti Lietuvos partizanų ir apskritai valstybei neturėtų būti įdomu, ar įvairūs rusų kalba Lietuvoje organizuojami renginiai nėra antivalstybinio turinio. Ir vėl naudojamas absoliutusis Vakarų argumentas: „Nesunku įsivaizduoti, kaip Vakaruose būtų reaguojama, jei senutės ir senučiai būtų baudžiami stambia pinigine bauda už juostos prisegimą.“
Anot K. Girniaus, argumentas, jog Georgijaus juostelės kursto neapykantą, tėra tušti žodžiai, nenurodantys konkrečių atvejų. Vadinamosios koloradų juostelės, būdamos prorusiškų separatistų Ukrainoje ir Lietuvą okupavusios kariuomenės II pasauliniame kare simboliu, gali kurstyti absoliučiai pagrįstą dorų žmonių Lietuvoje neapykantą jas dėvinčių, todėl bent morališkai teroristus remiančių piliečių atžvilgiu.
Tokių juostelių dėvėjimas yra atvira ir sąmoninga provokacija ne tik atskirų piliečių, bet ir valstybės kaip visumos atžvilgiu. Simbolių reikšmės nėra visiškai subjektyviai pasirenkamos. Nebeįmanoma ištrinti nacizmo praeities iš svastikos, nors kažkam tai nekaltas saulės ženklas.
Šios neištrinamos reikšmės gali būti žeidžiančios pamatinius visuomenės principus. Taip yra su Georgijaus juostele Lietuvoje, neigiančia stalininę ir putininę agresiją, tautų lygybę ir suverenumą, nacių ir sovietų vienodo pasmerkimo principą, galiausiai istorinį teisingumą Lietuvoje.
Georgijaus juostelė skelbia viską, kas neigia Lietuvos teisę egzistuoti. Sunku rasti atviriau antivalstybinį ir neapykantą Lietuvai kurstantį simbolį. Būdamas toks, jis kursto pagrįstą lietuvių neapykantą šio simbolio nešiotojams.
Tenka klausti, kas vertingiau: absoliutinama saviraiškos laisvė ar išvardytų valstybės principų apsauga.
Anot K. Girniaus, tikriausiai kovoti su rusiška propaganda apskritai nėra tikslinga, kadangi, kaip jis pats teigia remdamasis sociologiniais tyrimais, ta propaganda „nėra itin veiksminga“.
Sovietmečio vertinimas, o ne Rusijos žiniasklaidos aktyvumas, anot jo, yra esminis faktorius, lemiantis gyventojų imlumą Kremliaus propagandai. Tai yra klasikinis „rusai nepuola“ naratyvas, kuris Girniaus tekstuose visai neretai figūruoja (bendram įspūdžiui susidaryti, verta „pagooglinti“ žodžius „Girnius Rusijos Grėsmė“; žr. žemiau pridėtą nuotrauką).
Redukuojant tautinių bendrijų problemą į sovietmečio vertinimą galima nesunkiai apskritai panaikinti užsienio grėsmės dėmenį šioje problemoje ir pasakyti, jog Lietuva pati kalta, kad nesuteikė pakankamai gerų gyvenimo sąlygų savo rusakalbiams ir dėl to skatina savo gyventojus atsigręžti į Sovietų Sąjungą ir dabartinę jos teisių perėmėją Rusiją.
Taip ekonominis argumentas visiškai nepagrįstai iškeliamas aukščiau informacinio.
