„Teisės“ į abortą šalininkai bombarduoja politikus laiškais, raginančiais balsuoti prieš vaiko gyvybės teisinę apsaugą, tačiau argumentai yra silpni tiek logine, tiek ir faktine prasme,- skelbia Laisvos visuomenės institutas. Jis kviečia persiųsti žinią apie Balso už gyvybę pilietinę akciją savo giminėms, draugams ir pažįstamiems.
Kad į mūsų nuomonę būtų įsiklausyta, nepakanka kelių dešimčių elektroninio pašto arba ranka rašytų laiškų. Nedidelis laiškų kiekis gali nesunkiai „pasimesti“ tarp gausios politikų korespondencijos. Jei norime prasmingai prisidėti prie negimusių kūdikių ir jų motinų apsaugos mūsų valstybėje, turime ne tik patys kreiptis į politikus, bet ir įtikinti tai padaryti bent po vieną mūsų aplinkoje gyvenantį žmogų.Taigi LVI kviečia visus skaitytojus ir bendraminčius jungtis į pilietinę akciją Balsas už gyvybę,-rašoma kreipimesi į visuomenę.
Pakomentuoti Seimui siūlomą įstatymo (dėl „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“) projektą „Pozicijos” skaitytojams sutiko profesorius, teisės filosofijos mokslų daktaras Saulius Arlauskas.
atitikties konstituciniam gyvybės apsaugos reguliavimui Lietuvoje ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijai
Projekto oponentų kritika prieštarauja Konstitucijai
Lietuvoje nėštumo nutraukimo operacijos vykdomos vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Jis nustato nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką moters pageidavimu.
Dominuojanti nuomonė dėl nėštumo nutraukimo operacijų teisinio reguliavimo yra tokia: “Pirmiausia tenka apgailestauti, kad iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų nėštumo nutraukimo atlikimo galimybes. Abortus šiandien leidžiama daryti sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Tai, mano nuomone, yra didelis paradoksas, nes ministro įsakymas yra kur kas žemesnio lygio teisės aktas, nei įstatymas. O tokią svarbią problemą reikėtų reglamentuoti įstatymu. Gaila, bet to niekas nesugeba padaryti, nes išsiskiria visuomenės, bažnyčios, politikų nuomonės” (Antanas Matulas).
Siekiant nėštumo nutraukimo operacijas įteisinti įstatymu, svarbu žinoti ar nėštumo nutraukimą pateisintų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiuo atžvilgiu paminėtina neviešai išsakyta vieno autoritetingo Konstitucinės teisės specialisto nuomonė, kad įstatymų įteisinus nėštumo nutraukimo operacijas, toks įstatymas prieštarautų Konstitucijai.
Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ projekto autoriai mano, kad nėštumo nutraukimo operacijos galėtų būti įteisintos dviem atvejais: kai nėštumas gresia nėsčios moters gyvybei ar sveikatai ir kai yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų (6 straipsnis).
Konstitucijos 19 straipsnyje nurodoma, kad Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Tokia formuluotė iš esmės atkartoja Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio formuluotę, kurioje sakoma: „Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo“.
Mirties pasirinkimas konvencijoje nenumatytas
Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, kad tarp Europos šalių nėra nei mokslinio, nei teisinio konsensuso dėl embriono ir/arba vaisiaus (foetus) prigimties ir statuso ir todėl yra sudėtinga harmonizuoti nacionalines teises, kaip ir įvedinėti vieningą moralinį kodą. Todėl klausimas nuo kada pradedama saugoti žmogaus teisė į gyvybę (nuo kada vaisius laikytinas asmeniu) yra šalių diskrecijos dispozicijoje. (byla Vo prieš Prancūziją, Nr. 53924/00, 2003 m.)
Kita vertus Europos žmogaus teisių teismas yra pasisakęs dėl konvencijos 2 straipsnio teisinės galios visų kitų žmogaus teisių atžvilgiu saugant žmogaus gyvybę eutanazijos atveju. Byloje Pretty prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2346/02 2002 balandžio 29 d.) teismas pažymėjo, kad 2 straipsnis saugo žmogaus teisę į gyvybę, be kurios visos kitos teisės tampa beprasmės. Tokiu būdu teismas pripažino, kad teisė į gyvybė teisių sistemoje yra svarbiausia, turi aukščiausią teisinį statusą. Be to teismas pažymėjo, kad 2 straipsnyje negalima įžvelgti neigiamų konotacijų teisės mirti prasme. Manant, kad konvencija pripažįstą teisę mirti, būtų „sudarkoma kalba“ ir todėl teisė pasirinkti mirtį konvencijoje nenumatyta.
Taigi Konvencijos 2 straipsnis, kaip ir mūsų Konstitucijos 19 straipsnis numato, kad teisė į gyvybę konstitucinių vertybių hierarchijoje turi aukščiausią statusą ir visos kitos teisės yra subordinuotos jos atžvilgiu.
Teisės į gyvybę išskirtinį status visų kitų teisių sistemoje patvirtina visuotinis mirties bausmės draudimas. Mirties bausmė Lietuvoje uždrausta kaip tik remiantis Konstitucijos 19 straipsnio formuluote.
Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ projekto autoriai projekto 1 straipsnyje visiškai pagrįstai pažymėjo, kad teisę į gyvybę saugo įstatymas, kad tai viena pagrindinių valstybės, visuomenės ir piliečių pareigų.
Nėštumo nutraukimo teisė paprastai išreiškia koliziją su kita konstitucinio lygmens teise, moters teise į privatumą, t. y. moters teise apsispręsti gimdyti ar ne. Konstitucijos 22 straipsnyje pasakyta, kad Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Nėštumo nutraukimo įteisinimo šalininkai paprastai aiškina, kad viena vertus teisė į privatumą yra aukštesnė nei vaisiaus teisė į gyvybę ir kita vertus vaisius bent iki 12 savaičių dar nėra asmuo.
Kalbant apie teisės į privatumą aukštesnį statusą nei vaisiaus teisė į gyvybę, iš tiesų galimos situacijos, kai pav. kyla grėsmė gimdyvės gyvybei gimdymo atveju. Tokiais atvejais teisės į gyvybę aukščiausias teisinis statusas iš tiesų yra problemiškas būtent dėl to, kurio subjekto, vaisiaus ar motinos gyvybė yra svarbesnė.
Siekiant nepažeisti konstitucinės vertybių hierarchijos, kurioje žmogaus gyvybė turi aukščiausią statusą, ir pripažįstant, kad realiose situacijose gali būti ir toks teisinis reguliavimas, kai kita vertybė iškyla aukščiau už žmogaus gyvybę, paprastai teisiniame reguliavime numatomos išimtys (konkretūs atvejai), kada gyvybė protingu būdu subordinuota kitos vertybės atžvilgiu. Tokiu keliu žengė pav. Vokietija, kuri nėštumo nutraukimą pateisina tik trim atvejais: jei yra grėsmė moters gyvybei ar sveikatai, jei moteris pastoja prieš jos valią (nusikalstamu išprievartavimo būdu, jei yra eugeninės indikacijos, kad vaikas gims su rimta fizine negalia).
Vadinasi „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ projekto autorių siūlymas, kad nėštumo nutraukimo operacijos galėtų būti įteisintos dviem atvejais: kai nėštumas gresia nėsčios moters gyvybei ar sveikatai ir kai yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų. (6 straipsnis), neturėtų prieštarauti konstituciniam gyvybės apsaugos reguliavimui ir teisiškai yra pakankamai korektiškas.
Teisė yra ne tik gimti, bet ir pareiga gyventi
Neribojamo nėštumo nutraukimo teisės šalininkų argumentas, kad embrionas nėra asmuo yra ne teisinis, o gamtamokslinis teiginys. Kaip pažymėjo Europos žmogaus teisių teismas, iki šiol nėra mokslinio konsensuso nuo kada embrionas laikytinas asmeniu. Kita vertus yra pakankamai patikrintas mokslinis faktas, kad po apvaisinimo 4 iš 5 kiaušinėlių sėkmingai pasiekia gimimo stadiją. Kitais žodžiais tikimybė, kad nėštumo nutraukimo operacijos metu bus sunaikinama gyvybė yra net 80 procentų.
Įstatymu ir Konstitucijoje įteisinant, kad moters teisė pačiai pasirinkti nutraukti nėštumą ar ne, reikštų visiškai kito moralinio kodo įdiegimą konstitucinėje Lietuvos vertybių skalėje. Tokia skalė reikštų, kad individo teisė rinktis yra aukščiausia teisė. Ji teisiškai pagrindžiama taip vadinama theomorfine antropologija, pagal kurią žmogus pajėgus pats kurti ar keisti savo prigimtį. Teikiant prioritetą asmens privatumui gyvybės atžvilgiu (tai seka iš theomorfinės antropologijos), būtų galima pateisinti ne tik nėštumo nutraukimą, bet ir eutanaziją, neribotas manipuliacijas su žmogaus genetine prigimtimi ir net pripažinti mirties bausmę kaip teisėtą.
Šiuo požiūriu ne tik bažnyčios ar dalies visuomenės kritišką požiūrį į nėštumo nutraukimo pateisinimą, reiškia, kad Konstitucijoje nebūtų įtvirtintas kitoks moralinis kodas nei dabar yra. Šis kodas remiasi ne tik teise gimti, bet ir pareiga gyventi. Tai humanistinė antropologija, pagal kuria žmogaus atėjimas į pasaulį yra stebuklas, todėl žmogus ir valstybė turi šventą pareigą saugoti gyvybę nuo pat jos pradžios. Būtent tokia antropologija ir remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos moralinis kodas. Toks buvo nebūtinai tik bažnyčios bet ir tautos pasirinkimas rengiant ir priimant dabartinę Konstituciją.
Išvada: teikiamas Gyvybės prenatalinėje stadijoje apsaugos įstatymo projektas neprieštarauja gyvybės apsaugos konstituciniam reguliavimui ir Europos žmogaus teisių jurisprudencijai. Šiuo įstatymu naikinama teisinė galia ministro įsakymo, pagal kurio nustatytą tvarką vykdomos nėštumo nutraukimo operacijos, ir kuris galimai šiurkščiai pažeidžia konstitucinį gyvybės apsaugos reguliavimą.
