Visiems atrodo aiški ir neginčytina tezė, kad šeimos kūrimas yra privatus žmonių, kurie subrendo šeimos kūrimo žingsniui, asmeninio apsisprendimo reikalas. Tokia filosofija remiasi ir valstybės, kurios įteisino ar ruošiasi įteisinti vienos lyties asmenų santuokas. Antai Ispanijos vicepremjerė, stebėdamasi protestais dėl gėjų santuokų ir jų teisės įvaikinti, pareiškė, kad teisė “neįpareigoja nė vieno daryti ką nors, ko jis nenori daryti”. Politiniuose debatuose norint teoriškai pagrįsti Ispanijos vicepremjerės žodžius paprastai naudojama valstybės ir teisės neutralumo tezė. Pagal ją valstybė turi pripažinti įvairius religinius ar filosofinius įsitikinimus, pati nesiangažuodama jokios moralės atžvilgiu. Iš tokio požiūrio taip pat seka, kad valstybės kuriama teisė yra gryna forma, kuri yra atvira bet kokioms moralinėms normoms. O kad visiems būtų galutinai aišku, jog valstybei nedera ko nors ir dėl ko nors moralizuoti, pasitelkiamas triuškinantis filosofinis argumentas – neegzistuoja jokios visiems privalomos, bendros moralinės normos, kurias valstybė besąlygiškai privalėtų konstituciškai ginti.
Teisės moralinio neutralumo šalininkų neįtikina netgi visuotinai taikomas teisei ir moralei bendras principas – imperatyvas saugoti žmogaus gyvybę. Atrodo akivaizdu: nėra fiziškai esančio žmogaus, tai teisė nebeturi kam tarnauti, ir virsta beprasme. Pasirodo, kad ne. Ieškoma ir su-randami žmogaus gyvybės atėmimo pagrindai ir jais pateisinamas kur kas “kilnesnis” tikslas – individo privatumas ir laisvė. Net pačiose respektabiliausiose Vakarų šalyse privatumu ir pasirinkimo laisve pateisinamas nėštumo nutraukimas ar eutanazija.
Taigi gali pasirodyti, kad Vakarų šalyse iš tiesų valstybei draudžiama riboti individo laisvę, jo laisvam pasirinkimui daryti kokias nors teisines kliūtis. Antai leidžiama žudyti negimusius, leidžiama nusižudyti, jei liga baisi ir gyventi nesinori, leidžiama tuoktis vyrui su vyru ar moteriai su moterimi.
Tačiau sustokime. Netiesa. Tose pačiose Vakarų šalyse tikrai egzistuoja teisės aktų moralinis imperatyvas uždrausti laisvę moksliniais eksperimentais manipuliuoti žmogaus prigimtimi!
Tai klausimas, kokiu mastu valstybei leistina nedrausti intervencijos į atskiro žmogaus biologinę kilmę. Tai klausimas, ar žmonės turi teisę genų inžinerijos technologijomis keisti, tobulinti savo ir ateities kartų genetinę prigimtį. Iš esmės tai ne tik moralinis, bet ir teisinis žmonių giminės tobulinimo draudimas.
Atrodytų, kad žmonių pažinimo laisvei, asmeninės iniciatyvos laisvei, mokslinei pažangai ir technologijų progresui ribų nėra ir negali būti. Atrodytų, kad tobulesnės žmonių generacijos su-kūrimas jau ne Dievo ar gamtos rankose, o paties žmogaus asmeninio apsisprendimo rankose. Atrodytų, kad technologijų pažangos draudimais pažeidžiame moralės ir teisės principus, kurie gina žmonių laisvę ir teisę tobulėti…
Bet teisė vis dėlto įspėja.
Taigi stabtelėkime
1996 m. valstybės Europos Tarybos narės priėmė Žmogaus teisių ir jo orumo apsaugos biologijos ir medicinos srityje konvenciją – Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją. Konvencijos 13 straipsnis skelbia: “Procedūros, veikiančios žmogaus genomą, gali būti atliekamos tik profilaktikos, diagnostikos ar gydymo tikslais ir tik su sąlyga, kad jomis nesiekiama pakeisti palikuonių genomo”.
Kodėl teisė draudžia genų inžinerijos mokslininkų laisvę? Allenas Buchananas, garsus bioetkas, kaip tokių technologijų moraliai ir teisiškai nevaldomą rezultatą pateikia tokią ateities viziją: “Įvairios subkultūros sieks save optimizuoti skirtingomis žmonių giminės kryptimis…atsiras skirtingos būtybių grupės, kiekviena su savo nuosava “prigimtimi”, susijusia su kita per bendrus žmonių rasės protėvius, taip kaip dabar yra su gyvūnais, kurie vystėsi, kurie išsivystė atsitiktinės mutacijos ir natūralios selekcijos dėka”.
O štai vokiečių filosofas J. Habermasas įspėja, kad genų inžinerijos taikymo teisinis ribojimas yra nulemtas to, kad “genetinės manipuliacijos gali pakeisti žmonių giminės savipratą taip, kad gali būti sugriautas visai žmonijai šventas ir neliečiamas socialinės integracijos normatyvinis pagrindas.“ Kitaip sakant, ne teisės moralinis kaprizas yra drausti mokslo laisvę, o jos prigimtinė funkcija laikyti žmogų natūraliai gimusiu, nelenktyniauti su Dievu ar gamta, nes neribojama genų inžinerijos laisvė gali sukurti žmones pabaisas ir žmonių taikų sugyvenimą padaryti neįmanomą.
Ar žmogaus privačios teisės mylėti, tuoktis ir turėti palikuonių šaltinis taip pat yra žmonių bendruomenės neliečiama moralinė nuostata bei teisės imperatyvas?
Žmogaus laisvės bendruomeninė ir dieviška determinacija savaime suponuoja pasirinkimo ribas. Laisvu pasirinkimu negali būti pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Kitas žmogus negali būti paverčiamas objektu, jo genetine prigimtimi negali būti manipuliuojama, jis negali būti prade-damas mėgintuvėlyje, neleidžiant jam turėti gamtos ir Dievo dovanotų tėvų. Vadinasi, ir šeimos kūrimas gali būti tik toks, kad partneris, sutuoktinis, o taip pat sutuoktinių palikuonys nebūtų diskriminuojami. O tai rodo, kad valstybė teise privalo teikti pirmenybę (legitimuoti) tik tokią šeimą, kuri turi prokreacinį tikslą.
Tikslas
Ar yra būtent taip? Ar žmonių laisvas pasirinkimas ieškant šeimos partnerio nieko nereiškia? Ar valstybės protekcija monogaminei šeimai neriboja žmonių galimybių būti laimingais?
O kas laikytina tikrąja žmogaus gyvenimo laime? Tai ne tik moralei, bet ir teisei svarbus klausimas, o atsakymas į jį yra lemtingas. Lemtingas todėl, kad paprasčiausiai nėra žmogaus, kuris nenorėtų būti laimingas.
Žmogus, kaip individas, yra baigtinis, egzistuoja čia ir dabar. Gamta jį atskyrė nuo kitų žmonių neperžengiama baigtinės būties laike siena. Žmogui kaip dovana duota jo fizinė egzistencija (aš atėjau į pasaulį ne savo valia ir ne savo noru) ir, kaip sako A. Lopez, jis „nepajėgus“ šios dovanos atsisakyti. Ir tas negebėjimas suponuoja amžinybės testą, kuris sukelia jo savo baigtinės būties sakramentavimo (sutvirtinimo) viltį. Kitas žmogus gyveno ar gyvens kitu laiku, tuo laiku, kuriame manęs nebus. Tai kaipgi tapti laimingam, kai nesi amžinas?
Bet gamtos ir pasaulio kūrėjas nepasmerkė žmogaus vienišai egzistencijai ir beprasmybei. Su-kurdamas fizinį-psichinį individą, jis apdovanojo žmogų ypatinga savybe – aistra kitam žmogui, kuri yra vadinama meile. Anot D. C. Schindler, “žmogiška būtybė taip pat yra netgi labiau esmingai subjektas, kuris siekia meilės”. Meilėje, kuri virsta santuoka, įvyksta išėjimas iš savęs į kitą individą, transcendavimo aktas, vieno žmogaus dvasia atranda save kito žmogaus pasaulyje. Anot D. C. Schindler, “meilė yra ontologinio intymumo priežastis, apsikeitimas būtimis, santykis, kuriame mylintis ir mylimas transcenduoja save į vienas kitą, yra bendrai sujungti ontologine prasme”.
Meilėje du žmonės sukuria naują, iki tol gamtoje neegzistavusią substanciją. Kaip teigia D. C. Schindler, santuoka, interpretuojant ją kaip “tobulą laisvę, reiškia generuojantį ryšį, sujungiantį sutuoktinius anapus akivaizdžių jų egzistencijos ribų”. Ir tai dar ne viskas. Pasaulio kūrėjas pasirūpino, kad dviejų žmonių suartėjimas čia ir dabar sukurtų trečią, vaiko būtį, kuri, pasirodo, gali egzistuoti ne tik čia ir dabar, bet ir kitu laiku, priklausyti kitai žmonių kartai. Ir taip meilės dėka nusidriekia intymus ryšys ne tik tarp dviejų įsimylėjusių žmonių, bet ir tarp žmonių kartų. “Nuo antikinių laikų visose kultūrose santuoka yra integralus ryšys su vaikų gimimu, ir tai akivaizdžiai daro ją reikšmingą bendrajam gėriui”,- teigia D. C. Schindler.
Kad ir kaip svarstytume, santuoka su kitos lyties žmogumi, kuri dar yra ir vaisinga, nepavergia individo, o priešingai, jį išlaisvina, leidžia realiai peržengti savo biologinio baigtinumo ribas ir įžengti į istorinį laiką. Ar galima didesnė laimė nei jausmas, kad tu esi ne tik erdvės ir laiko kalėjime įkalintas fizinis subjektas, bet ir žmonijos istorijos dalyvis? Suprantama, kad tai laimė ir laisvė sykiu. Sutuoktiniai pasirenka vienas kitą be jokios išorinės prievartos, ir todėl, kaip teigia D. C. Schindler, “įžadų priėmimas yra aukščiausia individo galios rinktis išraiška, jo gebėjimas save riboti taip, kaip jis nori, ypatingai įspūdingu būdu”. Tokiu būdu, anot autoriaus, teigiant, kad žmogaus valia geba padaryti tokį pasirinkimą, jai suteikiamas ypatingas orumas”.
Taigi santuokoje pasireiškia aukščiausia žmogaus būties esmė. Tai tokia esmė, kurios žmonija negali ignoruoti, jeigu tik siekia egzistuoti kaip kosminis reiškinys. Neatsitiktinai, kaip teigia D. C. Schindler, “santuoka yra iš esmės religinis vyksmas ir neturėtų stebinti, kad ji kaip tokia be-maž visuomet buvo pripažinta visose kultūrose”.
Kita vertus, skirtingų lyčių santuokoje ne tik individas, bet ir bendruomenė realizuoja savo aukščiausią tikslą. Valstybė, pripažindama skirtingų lyčių šeimos narių laisvę per santuoką, reprezentuoja pati save. Taip pasireiškia jos identitetas, jos istorinė būtis – organiška jungtis tarp kartų: tarp buvusių ir esamų, tarp esamų ir būsimų kartų. Taip svarstant galima vienintelė išvada: valstybė įsakmiai privalo proteguoti ir ginti skirtingų lyčių asmenų santuokas, nes tik taip ji gali atlikti savo pagrindinę funkciją ir istorinę misiją.
Tačiau postmodernybėje besireiškianti tendencija sumenkinti tradicinės šeimos išskirtinį socialinį vaidmenį yra šiuolaikinių visuomenių degradavimo ženklas. Silpnėjant viešosios nuomonės pagarbai tradicinei monogaminei santuokai, valstybių viešojoje teisėje atsisakant teikti privilegijuotą statusą skirtingų lyčių asmenų santuokai, kyla pavojus, kad žmonija neteks svarbiausio savo būties integralumo etinio pamato.
O svarbiausia tai, kad valstybės, dėl tariamos individo pasirinkimo laisvės atsisakydamos proteguoti skirtingų lyčių santuokas, daro “meškos paslaugą” žmonių egzistencijai. Asmuo, susipainiojęs jausmuose, patikėjęs, kad šeiminis gyvenimas su tos pačios lyties partneriu padarys jį lai-mingą, yra apgaudinėjamas. Suartėjęs su tos pačios lyties partneriu, jis nepažįsta Kito (kitos lyties). Maksimumas, ką jis gali pažinti tos pačios lyties partneryje, tai patį save, vyras – vyrą, moteris – moterį. Tai žmogaus būties diskriminavimo forma. Toks žmogus, atėjęs į pasaulį, neranda kito, neranda kelio į kitą, į kitą lytį, į natūraliai gimusius palikuonis. Jo egzistencija istoriniame laike nutrūksta. Kaip gelbėjimosi priemonės tos pačios lyties partneriai reikalauja įsivaikinimo teisės. Bet tai menka paguoda. Vaikai ne jų būties tąsa. Nekalbant apie tai, kad vaikai tampa auka, žiauraus diskriminavimo objektu, nes iš jų atimamas organinis ryšys su biologiniais tėvais. Taigi vardan ko valstybė įteisina vienos lyties asmenų santuokas, vardan ko tai daro? Vardan individų laisvės ir laimės ar vardan žmogaus būties beprasmybės pateisinimo?
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės
fakulteto profesorius, mokslų daktaras
