Stebime procesus, kuriuose turėtume surasti savo vietą ir bent jau etinę poziciją, kuriems reikėtų pasiruošti ir kuriuose teks išgyventi.
Kaip jau girdėjome, praeitą ketvirtadienį opozicijos iniciatyva į Seimą buvo pakviesti trys žinomi medicinos, teisės ir ekonomikos sričių specialistai, kurie turėjo tikslą išsakyti nuogąstavimus dėl netinkamo Lietuvos vyriausybės pandemijos valdymo, pateikti alternatyvius pasiūlymus ir padėti rasti protingą, teisėtą ir mediciniškai pagrįstą išeitį iš pandemijos pasekmių.
Kas atsitiko? Ogi Seimo politinė dauguma tiesiog atsisakė jų išklausyti. Ne šiaip atsisakė, nes Seimo posėdyje šie asmenys savo pranešimus perskaitė, o išėjo iš posėdžių salės ir „už durų“ palaukė, kol prelegentai pabaigs.
Pranešimus Seime perskaitė Sveikatos teisės instituto vadovas doc.dr. Rimas Jankūnas ir Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas profesorius Ignas Vėgėlė – savo sričių specialistai, turintys pasitikėjimą profesinėse bendruomenėse. Taip pat pranešimą perskaitė Stasys Jakeliūnas – europarlamentaras, savo laiku konsultavęs finansų klausimais vieną iš Lietuvos premjerų bei dirbęs finansų analitiku.
Galima nesutikti su įrodymų reikšme ar argumentais, tačiau ar galima kaip nors protingai suvokti, tai kas įvyko – kai politikos elito atstovai tiesiog atsisakė išklausyti argumentų ir pabėgo iš salės vengdami išgirsti specialistų pasisakymus. Tai jau kažko kito pradžia.
Galima tik žavėtis Igno Vėgelės bei Rimo Jankūno entuziazmu vis dar bandant įtikinti Seimą teisės viršenybės ar Žmogaus Teisių svarba. Tačiau man atrodo, kad ateina kitokios „teisės“ laikmetis. Tai tokios „teisės“, kuria buvo grindžiamas holokaustas, negrų segregacija, „buožių“ išvežimas į Gulagą ir panašūs socialinės inžinerijos fenomenai. Nors tokie palyginimai dažnai šokiruoja, tačiau nesunku suvokti, jog tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, „teise“ vadinant „operacijų vadovo“ sprendimus yra ne kas kita, kaip naujas socialinis eksperimentas.
Mane visada stebino psichologinis fenomenas, kai visuomenė, priversta paklusti ir susitaikyti su tam tikromis Žmogaus Teises varžančiomis taisyklėmis, pati tampa tokių taisyklių gynėja ir net organiškai pradeda neapkęsti jos teisių gynėjų.
Mano paminėti istoriniai socialinės inžinerijos fenomenai buvo vykdomi vadovaujantis tuo metu įgalinta „teise“, kuriai didžioji visuomenės dauguma ne tik pakluso, bet, kas ypač tragiška, tapo šių procesų įrankiu.
Mums kartais atrodo, jog teisės viršenybės ar Žmogaus Teisių pažeidimo problemas gali padėti išspręsti, tarkim, Konstitucinis Teismas ar Europos Žmogaus Teisių teismas. Tačiau pradedu tuo abejoti. Neteko išgirsti, kad mūsų Konstitucinis Teismas galėtų pasigirti kokiu nors tiek drąsiu Žmogaus Teisių išaiškinimu, kuris būtų tapęs kokybiškai nauju teisiniu standartu Europos Sąjungoje. Tuo tarpu dar neseniai Europos Sąjunga pasauliui kėlė aukštus Žmogaus Teisių reikalavimus, tačiau pandemijos valdymas įvairiose šalyse (ne tik Lietuvoje) rodo, kad keičiasi požiūris į Žmogaus Teises daugelyje pačių Europos Sąjungos valstybių, o galimai ir minėtame teisės elite.
Taigi stebime procesus, kuriems, ko gero, negalime daryti įtakos, tačiau kuriuose turėtume surasti savo vietą ir bent jau etinę poziciją. Stebime procesus, kuriems reikėtų pasiruošti ir kuriuose mums gali tekti išgyventi kažkurį laiką, o svarbiausia, neprarasti garbės bei orumo.
Autorius yra teisininkas, advokatas.
Labai taiklus straipsnis. Juk viena iš didžiausių blogybių yra pasitikėjimas, kad valdžia viską žino ir sutvarkys. Todėl piliečiui (tiksliau – gyventojui) nieko daryti nereikia.
Rašau iš eilės, nuo žiemos. Veiksmas Floridoj, vienas Lietuvoj. 1. Pirmas Amerikos lietuvis, 65, išėjo į pensiją priżiūrėt senutės mamos. Susisk**pijo, kad „apsaugotų” mamą, mirė po 2-3 savaičių namie. Buvo sveikas. 2. Žento tėvas, 70. Po antros va**inos atsisakė inkstai. 2 savaitės ligoninėj, atstatė inkstus, penktadienį išleido į namus, sekmadienį rado mirusį. Turėjo problemų su antsvoriu ir širdim, bet buvo veiklus ir puikiai tvarkėsi. 3. Vyro buvęs bendradarbis, neatsimenu kiek metų, apie 60-70. Abu su žmona susibadė vasarį, kovą žmona mirė nuo insulto. Jam pačiam gegužės mėn insultas. Išsikapstė, gyvas. Buvo abu sveiki, pardavinėjo namą, ruošėsi išvažiuoti dirbt pagal kontraktą į Filipinus. Dabar jau niekur nevažiuos. 4. Kaimynas, ~60, mirė po antros. Kadangi jis čia tik atostogaudavo, tai nebuvo ko paklaust. Tik žinom, kad pilnai susibadė. 5. Kaimynas, 82. Mirė po poros mėnesių. Nu, tipo ligotas. 6. Draugų sūnus, 40 m., sveikas, žvalus. Atėjo į darbą ir krito. Krešuliai, bet tėvai sako širdis. 7. Draugės bosas. 42 metų. Daugybiniai krešuliai, infarktas. Mirė. Įdomu tai, kad turėjo gyvybės draudimą ir draudimas atsisakė išmokėti žmonai ryšium su tuo, kad polise parašyta, jog savižudybės ir medicininių eksperimentų dalyvavimo atvejais, draudimas neišmokamas. Toliau sužaloti. 1. Kirpėjos sesuo, med seselė, 52. Neurologinis pusės kūno paralyżius. Mokosi vaikščioti ir gyvent iš naujo. 2. Pažįstama ori senolė iš miestelio, gal 80+ metų. Važinėjo mašina, tvarkėsi puikiai viena, susitikdavom kirpykloj. Po abiejų dūrių prasidėjo demencijos simptomai, nusišnekėdavo, išvažiavus pasiklysdavo. Vaikai pasiėmė. Panašu, kad krešuliai galvos kraujagyslėse. 3. Vyro pusbrolis, 62, dirbo visą gyvenimą nurse – slaugu. Infarktas. Daugybinis kraujagyslių užsikimšimas, stentai nebūtų padėję, tad apturėjo atviros krūtinės operaciją. Paipeliojasi. 4. Vyro dėdė, 89, turėjęs vėžį bet buvo remisijoj. Vėžys grįžo didžiausiu smūgiu po 4 mėnesių, daktarai pasiūlė eksperimentinius chemo, bet negalėjo pernešt, tai nutraukė. Vėliau pradėjo dust – krešuliai širdies kraujagyslėj, šiuo metu ligoninėj, tai nežinau. 5. Dėdienė, to paties dėdės žmona, 80. Buvo tokia sveika, kad abu dar iki karūnos keliaudavo po šalį, vaistų negėrė. Demencijos simptomai, kartais nesigaudo aplinkoje. 6. Kaimynė, 60+, atipinis daugybinių tulžies kanalų užsikimšimas, operacija, laparoskopą kišo į dvi vietas. Neturi sveikatos po šiai dienai, o buvo sveika. 7. Draugės brolis, 50+. Sveikas, vaistų negėrė. Infarktas. Iš ligoninės grìžo dar ir su diabetu ir saujomis vaistų. 8. Kita kaimynė, 62, pradėjo apakdinėt. Krešuliai kraujagyslėse užspaudė optinį nervą. Operacija. Atsigavo, bet sako, kad regėjimas dar neatsistatė. 9. Vyro dukra, 33. Visiškai sveika. Maitina kūdikį, bet jautė pareiga susibadyti. Krūtyje kažkokie skaudūs mazgai. Kol kas geria antibiotikus, toliau žiūrės. Čia ta, kurios šešuras mirė. 10. Dukros vyras, 33. Antsvoris, bet sveikas. Po abiejų sk**pų nepaeina (praėjo gal 4 mėn). Pėdose ir čiurnose atipinis artritas – bent jau pirminė diagnozė. 11. Mano mamos klasiokė, 78, Vilnius. Kraujuoja dantenos ir gomurys ir kliba dantys. Pirminė diagnozė – autoimuninė liga 12. Vyro vaikystės draugė, apie 60. Dūsta, nebeišeina iš namų. Kiek supratau,- autoimuninė astma.