Alexis I Fragosa ir Rebecca Oas
Įvadas
„Savipagalbos“ koncepcija kalbant apie geros sveikatos palaikymą nėra nauja. Nuo mitybos ir higienos iki nereceptinių vaistų pačiam sau paskyrimo, savo ilgalaikių būklių valdymo išrašytais vaistais, individai ir šeimos visame pasaulyje naudojasi informacija ir produktais, galinčiais pagerinti jų sveikatą tuo pat metu mažindami poreikį apsilankyti klinikoje ir tiesiogiai konsultuotis su gydytoju ar išvengdami to poreikio.
Pastaraisiais metais Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) vis labiau pasisakė už savipagalbos naudojimą „seksualinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių“, įskaitant abortus, srityje. Skirtingai nuo kitų savarankiškai administruojamų sveikatos priežiūros formų, kuriomis siekiama subalansuoti pacientų galimybes valdyti savo gydymą ir medicinos specialistų poreikį bei prieinamumą, PSO aiškiai naudoja „savipaglbos“ sistemą, kad apeitų teisinius abortų apribojimus ir versdama prieigą prie jų didžiausiu prioritetu.
Šiame Definitions leidinyje nagrinėjama, kaip rubrika „savipagalba“ naudojama siekiant pašalinti arba apeiti visus saugumo ir teisinius barjerus abortams, kaip COVID-19 pandemija buvo panaudota šiai dienotvarkei paspartinti ir kaip kruopščiai buvo padėti pagrindai užtikrinti, kad prieiga prie abortų būtų visur, nepaisant įstatymų – visa tai remiant JT pasaulinei sveikatos agentūrai.
Būtinos pusiausvyros nustatymas
„Žmonės taikė savipagalbą tūkstantmečiais“, rašo PSO generalinis direktorius Dr. Tedros Adhanom Ghebreyesus įžangoje į agentūros 2019 metų savipagalbos gaires „seksualinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių“ (SRST) klausimais, „bet nauji produktai, informacija ir technologijos keičia būdus, kuriais teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos“. Tobulėjant medicinos praktikai, tą turėtų daryti ir normos bei reglamentai, reglamentuojantys medicinos specialistų kvalifikaciją, reikalingą tam tikroms užduotims atlikti, ir medicininių preparatų bei prietaisų valdymą.
Žmonių paruošimas įvairių sveikatos priežiūros aspektų valdymui gali suteikti jiems daugiau galių ir sumažinti įtampą profesionaliems paslaugų teikėjams, tačiau tai turi būti subalansuota su žalos, kurią sukelia nepakankama ar paini informacija arba piktnaudžiavimas vaistais, galimai ir labai nuodingais ar sukeliančiais priklausomybę, rizika. Kalbant apie sveikatos sritį, susijusią su seksualumu ir reprodukcija, galioja daug tų pačių problemų. Motinų sveikatos srityje buvo dedamos visos pastangos užtikrinti, kad gimdančios moterys turėtų kvalifikuotus pagalbininkus ir kad nėščios moterys reguliariai lankytųsi pas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus, kurie galėtų patarti, nustatyti ir išspręsti galimas problemas, kol jos neima kelti rimto susirūpinimo. Tuo pat metu plačiai paplito namuose atliekami nėštumo testai, ir vis daugiau žmonių, užsikrėtusių ŽIV, yra apmokomi kasdien tvarkytis su savo vaistais ir sveikai gyventi.
Tačiau „seksualinė ir reprodukcinė sveikata“ tebėra politiškai ir socialiai daug jautresnė nei kitos sveikatos sritys, o tai liečia ir pastangas dažniau naudoti su ja susijusią savipagalbą. Tai ypač pasakytina apie abortus, kurie specifiniu būdu apima sąžinės, moralės ir įstatymų klausimus. PSO yra labai įtakingas sveikatos priežiūros politikos kūrimo gairių šaltinis, ypač besivystančiuose regionuose. Todėl politikos formuotojai susiduria su spaudimu laikytis PSO gairių ir neklausti, ar medicininiai abortai yra saugūs, o tik teirautis, kaip efektyviai šalyje galima įgyvendinti PSO politiką ir praktiką, nepaisant šalies pozicijos aborto kaip įstatymo objekto klausimu. Tai rodo akademiniai tyrimai, pristatyti neseniai vykusioje internetinių seminarų serijoje, kurią surengė Savipagalbos pradininkų grupė (Self-Care Trailblazer Group, SCTG). Grupę sudaro daugybė abortus propaguojančių organizacijų, įskaitant Tarptautinę DKT organizaciją (DKT International), FHI 360 tarptautinę organizaciją, Guttmacher‘io Institutą, Ibis Reprodukcinės sveikatos organizaciją, Tarptautinę Marie Stopes organizaciją, PATH tarptautinę organizaciją, Pasaulinę Planuotos tėvystės organizaciją, Gyventojų tarybą, Tarptautinę paslaugų gyventojams organizaciją ir organizaciją Moterys pristato (Women Deliver). Šioje serijoje buvo rodomi tokių mokslininkų kaip Austin El-Osta darbai, kurių tyrimais vertinama, kaip greitai ir efektyviai Kenija, Nigerija ir Uganda priėmė ir įgyvendino 2019 m. PSO savipagalbos SRST srityje rekomendacijas savo šalyse.
Medicininių abortų skaičiaus augimas
„Mažiau nei 40 % pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kuriose abortas yra prieinamas pagal pageidavimą“, – apgailestavo Katherine Mayall iš Reprodukcinių teisių centro neseniai surengtame internetiniame seminare, kurį surengė SCTG. Tiesą sakant, „90 milijonų vaisingo amžiaus moterų gyvena šalyse, kuriose abortai apskritai yra neteisėti“. “PSO remia platų spektrą sveikatos priežiūros darbuotojų gebėjimų tiek įvertinti tinkamumą medicininiams abortams, tiek ir skirti abortą sukeliančius vaistus pirmąjį trimestrą”, – sakė Mayall. Abortą skatinantys vaistai turi būti įtraukti į nacionalinį vaistų registrą, o įstatymai turi būti praplėsti, kad būtų panaikinti varginantys procedūriniai reikalavimai“, tęsė ji. PSO apibūdino medicininį abortą arba vaistų mifepristono ir misoprostolio naudojimą abortams sukelti kaip „vaidinančius svarbų vaidmenį užtikrinant saugią, veiksmingą ir priimtiną abortų priežiūrą“, nes „sumažina kvalifikuotų chirurginių aborto operacijų tiekėjų poreikį“ ir „prisidėjo prie užduočių perkėlimo ir dalijimosi bei efektyvesnio išteklių naudojimo“. Medicininių abortų skaičiaus augimas paskatino PSO keisti savo pranešimų turinį dėl „saugių“ ir „nesaugių“ abortų. Užuot pabrėžę mintį, kad tam, kad abortas būtų saugus, jis turi būti legalus, jie perėjo prie pozicijos, kad žemesnio lygio paslaugų teikėjai ir net patys pacientai galėtų atlikti „saugius“ abortus – net ir pažeisdami įstatymus – su sąlyga, kad laikomasi PSO rekomendacijų.
Abortų aktyvistų tikslas – užtikrinti, kad abortas visur būtų legalizuotas ir dekriminalizuotas bei laikomas tarptautine žmogaus teise, nepasikeitė. Tačiau medicininis abortas atvėrė dar vieną propagavimo kelią. Tais atvejais, kai abortai yra neteisėti arba labai ribojami, arba kai norinčių paslaugų teikėjų yra nedaug, abortai galėtų tapti plačiai prieinami, jei tik būtų galima įsigyti tabletes ir būtų pašalintos visos galimos kliūtys medicinos institucijose arba jas būtų galima lengvai apeiti. Kiekviename etape PSO teiktų paramą, pagalbą ir institucinę apsaugą. PSO savipagalbos gairėse taip pat pateikiama strateginė kalba, kurią abortus remiantys politikai ir kiti vyriausybės pareigūnai turėtų naudoti siekdami išplėsti abortų prieinamumą šalies lygmeniu ir įveikti esamas gyvybę saugančias teisines sistemas. „Reikia dirbti ne tik pritaikant [PSO] gaires nacionaliniame lygmenyje“, – neseniai vykusiame savipagalbos internetiniame seminare sakė Ugandos Sveikatos, žmogaus teisių ir plėtros centro direktorius dr. Moses Mulumba. „Turite imtis rimtų teisinių reformų ir rimto teisinio gynimo, kad įsitikintumėte, jog atversite erdves, kurios yra uždaros tokiuose kraštuose kaip Uganda. Vien žodžio abortas paminėjimas kartais tai labai apsunkina.
PSO vaidmuo maksimaliai išplečiant abortų prieinamumą
Neseniai vykusiame savipagalbos renginyje Katherine Mayall iš Reprodukcinių teisių centro akcentavo, kaip PSO įgalina pasaulinio abortų šalininkų judėjimo pažangą.
„Manau, kad PSO gairės yra labai svarbios siekiant panaikinti tą politinę opoziciją [prieš abortus], ir dar daug ką galima padaryti, jei pajėgsime kartu suderinti lyderystę vietoje ir pilietinės visuomenės gynėjų galią vietoje su galia kai kurių iš šių pirmaujančių pilietinių institucijų, galinčių parodyti, kad yra įrodymų bazė, ir tikrai yra progų ir įgalinti žmones naudotis savo teisėmis, bet ir užtikrinti, kad sveikatos sistemos veiktų veiksmingiau ir kad mes kurtume sveikesnes visuomenes per naudojimąsi sveikatos priežiūra“.
Vienas svarbus žingsnis buvo mifepristono ir misoprostolio įtraukimas į PSO svarbiausių vaistų sąrašą, kuriame išvardyti vaistai, „tenkinantys prioritetinius gyventojų sveikatos priežiūros poreikius“. 2005 m. mifepristonas ir misoprostolis pirmą kartą buvo įtraukti į 14-ąjį PSO sąrašo leidimą su išlygomis: „kai tai leidžiama pagal nacionalinius įstatymus ir kur kultūriškai priimtina“ ir kad jų naudojimas „reikalauja kruopščios medicininės priežiūros. Kai 2019 m. buvo paskelbtas 21-asis sąrašo leidimas, nuostata, kad reikalinga atidi medicininė priežiūra, buvo pašalinta, o mifepristonas kartu su misoprostoliu buvo perkelti iš papildomo į pagrindinį sąrašą, tuo rodant augantį prioritetą.
Abortų lobistai palankiai įvertino pokyčius, tačiau skundėsi, kad įspėjimų dėl teisinio ir kultūrinio priimtinumo išsaugojimas buvo „gaila, bet ne staigmena“ bei 1994 m. Tarptautinėje gyventojų ir plėtros (ICPD)konferencijoje pasiekto kompromiso rezultatas, kai abortas buvo pirmą kartą įdiegtas į JT politiką, tačiau pabrėžiant, kad jo teisinį statusą turi nustatyti atskiros šalys.
Šie du pakeitimai: abortus sukeliančių vaistų įtraukimas į pagrindinių būtiniausių vaistų sąrašą ir atidžios medicininės priežiūros reikalavimo panaikinimas, abu buvo svarbūs aborto kaip „savipagalbos“ priemonės propagavimo pirmtakai. Prieš 2019 m. sąrašo paskelbimą PSO išspausdino gaires, raginančias labiau pasidalyti užduotis, susijusias su abortu, ypač medicininiu abortu, plečiant galimų paslaugų teikėjų ratą, įtraukiant akušerius, slaugytojus ir kitus klinicistus, kurie anksčiau nebūtų kviečiami pasirūpinti abortais, apribojant jų galimybę prieštarauti kaip sąžinės reikalą. Tai taip pat paskatino idėją įtraukti paslaugų teikėjus, dirbančius ne klinikose, bei vaistininkus, laukiant tolesnių tyrimų. Taip pat svarbu pažymėti, kad nors PSO rekomenduoja vartoti misoprostolį ir mifepristoną kartu, ji taip pat pateikia nurodymus dėl vieno mizoprostolio vartojimo abortams sukelti, ypač kai mifepristonas nėra prieinamas.
Kadangi misoprostolis taip pat vartojamas ir skrandžio opoms gydyti bei kraujavimo prevencijai bei gydymui gimdymo metu, labiau tikėtina, kad jis bus prieinamas, net jei jo naudojimas abortams būtų neteisėtas. 2014 m. PSO sklandžiai ir pati savimi pasiremdama apibrėžė tai, kas galėtų būti vadinama „saugiu“ abortu: „Niekas apibrėžime iš anksto nenustato, kas turėtų būti laikomas „saugiu“ abortų teikėju arba kokie turėtų būti tinkami abortų atlikimo įgūdžiai ar standartai. Šie dalykai nėra statiški, jie vystosi kartu su įrodymais pagrįstomis PSO rekomendacijomis“. Tai suteikė PSO galimybę apibrėžti „saugų“ tiekėją iki pat žemiausio įmanomo lygmens: galutinio vartotojo – tol, kol tas vartotojas elgiasi pagal PSO rekomendacijas. Tai suteikė nelegaliems abortus sukeliančių vaistų tiekėjams PSO paramos priedangą, kurią jie noriai priėmė.
Aid Access (Prieinamumo pagalba), įmonė, įkurta tiekti paštu nelegalius vaistus abortui sukelti JAV ir visame pasaulyje, ypač tuo atveju, kai abortas yra arba tampa neteisėtas arba labai ribojamas, teigia, kad „abortai yra saugūs, jei jie atliekami taikant PSO rekomenduojamą metodą, atitinkantį nėštumo trukmę, ir jei abortą atliekantis arba jį palaikantis asmuo yra apmokytas“.
PSO paragino šalis liberalizuoti savo abortų įstatymus, remdamasi neįpareigojančiomis JT žmogaus teisių ekspertų nuomonėmis, ir nustatyti ribas sveikatos priežiūros darbuotojų atsisakymui dėl sąžinės tokia apimtimi, kiek tai galėtų trukdyti abortų prieinamumui. Tačiau jos savipagalbos gairės yra akivaizdžiausias iki šiol suteiktas agentūros skatinimas pažeisti šalių abortų įstatymus.
Nors PSO būtiniausių vaistų sąraše vis dar yra išlygų dėl abortą sukeliančių vaistų teisėtumo ir kultūrinio tinkamumo, jos 2019 m. savipagalbos gairėse teigiama, kad „savipagalba SRST klausimais turi bene didžiausią potencialą patenkinti nepatenkintas reikmes ar poreikius marginalizuotose populiacijose arba ribotos prieigos prie sveikatos priežiūros kontekste, įskaitant, pavyzdžiui, savarankiškai atliekamą medicininį abortą šalyse, kuriose abortas yra neteisėtas arba ribojamas. Gairėse taip pat yra ši išnaša:
„Visa įstatymu nustatyta apimtimi saugaus aborto paslaugos turėtų būti lengvai prieinamos ir įperkamos visoms moterims“ „Savarankiškai įvaldomi metodai atspindi aktyvų sveikatos sistemų ir sveikatos priežiūros išplėtimą. Šios rekomendacijos nepalaiko slapto savarankiško vartojamo, kai moterys negauna reikiamos informacijos ar apmokyto sveikatos priežiūros teikėjo/sveikatos priežiūros įstaigos paramos. Visos moterys turi gauti prieinamas sveikatos paslaugas, kai jos jų nori ar kai jų reikia.
Rekomendacija, kad abortas turėtų būti prieinamas „visa įstatymų nustatyta apimtimi“, yra 1994 m. ICPD kompromiso, kuriame teigiama, kad moterys turi būti apsaugotos nuo „nesaugaus“ aborto žalos, apvertimas ir atspindi nuolatinę tarptautinių agentūrų vykdomą ICPD išlygų eroziją. Taigi, nors PSO atsargiai sako, kad ji nepritaria abortams skirtų vaistų vartojimui neturint prieigos prie informacijos ar pagalbos, jei kiltų komplikacijų, tame pačiame dokumente ji sveikina savarankišką abortų valdymą kaip būdą apeiti ribojančius įstatymus.
Covid-19 pandemija greitina perėjimą prie savipagalbos
Prasidėjus COVID-19 pandemijai pastangos abortų vaistus atiduoti tiesiai į moterų rankas jau buvo įsibėgėjusios, tačiau kai dėl karantino žmonės negalėjo gauti pilnos medicininės priežiūros, išskyrus pačią skubiausią klinikoje teikiamą medicininę pagalbą, abortai tapo ypatingu nesutarimų šaltiniu. Nors kai kurie gyvybę palaikantys įstatymų leidėjai keliose JAV valstijose ir kai kuriose Europos šalyse greitai ėmėsi veiksmų, siekdami užtikrinti, kad abortas nebūtų laikomas „svarbia“ medicinos paslauga, kitų Europos šalių vyriausybės, įskaitant Prancūziją ir Angliją, ėmėsi priemonių išplėsti medicininio aborto galimybes per telemediciną. Rekomendacinėse pastabose dėl būtinųjų medicinos paslaugų pandemijos kontekste PSO skatino plačiau naudoti telemediciną, įskaitant abortams, ir, karantinui palengvėjus, „apsvarstyti galimybę išplėsti telemedicinos mechanizmus, skirtus vaistų tiekimui ten, kur įrodyta, kad tai veiksminga“.
Judėjimas link savipagalbos ir telemedicinos pandemijos metu tikrai neapsiribojo abortais, tačiau pažymėtina, kad pandemija paskatino kelių šalių teisinius ir politikos pokyčius abortų klausimu, siekiant sudaryti sąlygas didesnei savarankiškų sprendimų apimčiai, įskaitant reikalavimų, kad pacientės fiziškai apsilankytų klinikoje pas gydytoją, tam, kad gautų abortą sukeliančių vaistų, panaikinimą.
Už abortus pasisakantys aktyvistai pastebėjo greitą abortų politikos pralaisvėjimą visame pasaulyje pandemijos kontekste. „Manau, kad tikrai svarbu pasinaudoti tais laimėjimais ir iš jų kurti diskursyvius argumentus savipagalbai, ir galvoju, kad reikia atsižvelgti į tai, jog visos šios priemonės, nors ir labai normatyvinės, yra sukurtos kaip gana laikinos priemonės. jos yra susietos su atsaku į COVID-19 įstatymuose ar politikoje“, – sakė Lucia Berro Pizzarossa, MAMA tinklo (aktyvistų mobilizavimo medicininio aborto klausimu) koordinatorė.“ „Manau, kad vienas iš dalykų, kurio mums visiems turėtų būti labai įdomu imtis nelaukiant leidimo, tai pažiūrėti, kaip galėtume siekti, kad šios dabartinės „laikinosios priemonės“ taptų norma, nes yra įrodymų, kad jos veikia gana gerai. Paprastesni, demedikalizuoti, bekontakčiai protokolai yra ne tik pageidautini, bet pandemija įrodė, kad juos įmanoma ir gana lengva įgyvendinti. Taigi, manau, būtų labai įdomu, kad ir mes tai paliestume.“
Numatytos ir nenumatytos pasekmės
Svarbu pabrėžti, kad, atsižvelgiant į pandemiją, plėsti įvairių sveikatos priežiūros aspektų savarankišką valdymą tapo ne tik įmanoma, bet ir būtina, o užduočių pasidalijimo nauda siekiant sumažinti apkrovą medicinos sistemoms dar niekada nebuvo tokia akivaizdi, nes skubios pagalbos tarnybos buvo perkrautos besidorodamos su koronavirusu. Tačiau abortas nepanašus į kitus sveikatos priežiūros aspektus, nes tai nėra sveikatos priežiūra: bent vienas žmogus miršta, jei jis sėkmingai atliekamas, o jo „saugumą“ apsprendžia tai, kad lieka tik viena auka, o ne dvi. Nors ICPD skatino šalis suteikti moterims alternatyvų abortams, kad jos nesiimtų pavojingų procedūrų, sukeliančių motinų mirtį, dabartinėse PSO gairėse vienintelė „nesaugaus“ aborto alternatyva yra „saugus“ abortas.
Nors daugelis teisinių abortų apribojimų visame pasaulyje pirmiausia yra skirti apsaugoti negimusių vaikų gyvybę, kiti aiškiai siekia apsaugoti jų motinų sveikatą, įskaitant reikalavimus, kad chirurginės procedūros būtų atliekamos klinikose, kurios atitinka tam tikrus saugos standartus. Jei galima sakyti, kad savarankiškai atliktas abortas „suteikia“ moterims galių, tai jis taip pat jas ir apsunkina: joms gali tekti vienoms susidurti su komplikacijomis ir priimti sprendimą kreiptis medicininės pagalbos patiriant skausmą, kančią ir neturint palaikymo. Tais atvejais, kai moterys nelegaliai ir slaptai gauna tabletes, bus sunku gauti patikimų duomenų apie pasekmes jų sveikatai. Women on Web, vienas iš pagrindinių abortų piliulių paštu tiekėjų, įtikinėja moteris, patiriančias komplikacijų, kad:
„Jūs neturite sakyti medicinos personalui, kad jūs mėginote sukelti abortą, jūs galite jiems sakyti, kad jums įvyko savaiminis persileidimas. […] Persileidimo ir vaistų sukelto aborto, simptomai yra visai tokie patys, ir medicinos specialistai negalės matyti ar nustatyti jokių aborto įrodymų po to, kai piliulės bus pilnai ištirpusios. Jei Misoprostolį dėjote po liežuviu, kaip rekomenduoja mūsų protokolas, po 30 minučių tabletes reikia išspjauti, jei jos dar visiškai neištirpo. Jei dėjote piliules į makštį, turite patikrinti pirštu, kad įsitikintumėte, jog jos ištirpo. Piliulių pėdsakai gali būti randami makštyje iki keturių dienų po to, kai jos buvo įvestos.“
Anglijoje po to, kai pandemijos metu Nacionalinė sveikatos tarnyba pradėjo tiekti abortų piliules paštu, greitosios medicinos pagalbos operatoriai pranešė apie moterų, vartojusių piliules namuose, greitosios pagalbos iškvietimų padažnėjimą. Galimai šie abortai buvo legalūs ir jiems galimybę sudarė valstybinė sveikatos priežiūros sistema. Tačiau moterys, nelegaliai nutraukiančios nėštumą, tikėtina, bus mažiau linkusios pilnai paaiškinti savo aplinkybes, kai ieškos pagalbos, ir gali būti linkusios iš viso atidėti kreipimąsi, kas gali vesti prie rimtesnių pasekmių.
JAV Aukščiausiasis Teismas šiuo metu svarsto užginčyti 1973 m. sprendimą Roe byloje prieš Wade’ą, kuris panaikino daugelį valstijų lygmens abortų apribojimų. Didėjant valstijų galimybei įstatymais įtvirtinti gyvybei palankias apsaugos priemones, abortų šalininkai cituoja tarptautinius plataus abortų prieinamumo pavyzdžius net ribojimo sąlygomis dėka vaistais sukeliamų abortų. Kai kurie, įskaitant sekso patarimų tinklalaidininką Daną Savage’ą, ne tik skatina moteris apsirūpinti abortų piliulėmis, jei jų prireiktų ateityje, bet ir ragina moterų draugus bei giminaičius kaupti atsargas.
Rimtas galimas pavojus panaikinus asmeninių apsilankymų reikalavimą abortų piliulėms paskirti yra tas, , kad piliules gali įsigyti kiti žmonės, o ne pati nėščia moteris. 2019 Motinos Jones straipsnis pasakojo apie moterį Niujorke, įkūrusią tinklapį abortų piliulių platinimui paštu. JAV Maisto ir vaistų agentūra (FDA) pas ją surengė reidą aptikusi jos verslą po to, kai Viskonsine vyras buvo areštuotas už tai, kad įbėrė abortą sukeliančių vaistų moteriai, besilaukiančiai jo vaiko. Gydytojas Vašingtono rajone taip pat buvo įkalintas už tai, kad į savo draugės arbatą įbėrė abortą sukeliančių vaistų. Tokiose istorijose kaltininkas buvo sugautas, o įrodymų pakako kaltinimams pareikšti, tačiau kadangi moteris, kuri pati sukelia abortą, gali teigti, kad ji patiria natūralų persileidimą, kad išvengtų teisinių pasekmių, neįmanoma žinoti, kiek nėščių moterų vyrų, vaikinų, tėvų ar net prekeivių žmonėmis išsisuko, duodami joms abortą sukeliančių vaistų be jų sutikimo.
Nepaisant to, 2021 m. gruodį FDA panaikino JAV ankstesnius abortų piliulių vartojimo apribojimus, todėl paslaugų teikėjams tapo galima jas išrašyti per telesveikatą ir išsiųsti pacientėms paštu, kur tai leidžia valstijų įstatymai. FDA išlaikė, tuo labai nuvildama abortų grupes, kitus apribojimus, įskaitant reikalavimą, kad vaistus skiriančius gydytojus registruotų vaistų gamintojai, išdavimo sertifikatus vaistinėms ir reikalavimą, kad pacientės, gaudamos vaistus, pasirašytų sutikimo formą vaistinėse. Gyvybės apsaugos šalininkai pasmerkė taisyklių pakeitimą kaip pavojingą moterims.
Greta savipagalbos
Savipagalba gali būti būdas, įgalintis žmones tam tikrais atžvilgiai pasirūpinti savo sveikata ir sumažinti nereikalingą įtampą sveikatos sistemose, tačiau ji negali pakeisti aukštos kokybės institucinių paslaugų. Nors abortų šalininkai mato didžiules galimybes veikti didinant savipagalbą SRST srityje, kai kurie asmenys, dirbantys su mažiau prieštaringai vertinamais šios srities aspektais, tokiais kaip prenatalinė ir motinystės priežiūra, yra susirūpinę dėl to, kad ten, kur trūksta pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų arba jos neatitinka standartų, vien savipagalbos neužtenka.
„Vien gairių ir informacijos apie savipagalbą bei reprodukcinę sveikatą teikimo nepakanka, kad padėtume moterims ir jauniems suaugusiems priimti savipagalbos sprendimus“, – sakė Mukasa Hajra, Amref Afrikos sveikatos programos vadovė Ugandoje. Kai kurioms moterims Ugandoje ir kitose besivystančiose šalyse savipagalba reiškia, kad reikia vengti esamų sveikatos priežiūros sistemų ir rinktis „pasidaryk pats“ sprendimus.
Tiesą sakant, Amref tyrimai rodo, kad antisanitarinės ir elementarios sąlygos vietinėse sveikatos priežiūros įstaigose kartu su neapmokytais darbuotojais atgraso moteris nuo vietinių sveikatos priežiūros išteklių. Iš tiesų Amref tyrimas rodo, kad antisanitarinės ir tik minimalios sąlygos vietinėse sveikatos priežiūros įstaigose kartu su neapmokytu personalu atgraso moteris nuo naudojimosi vietiniais sveikatos priežiūros resursais. Kadangi vietinės įstaigos neatitinka minimalių standartų, moteris pačios imasi savimi rūpintis, dėl ko kartais sulaukiama prastų rezultatų, tokių kaip vystymosi sutrikimai ar negalavimų bei ligų pradžia. Tačiau nėra aišku, ar kitokios prieinamos galimybės lemtų geresnes pasekmes.
„Reikia įgalinti bendruomenes priimti geresnius sprendimus integruojant vandens sanitarijos ir higienos paslaugas“, – sakė Mukasa. Bent trečdalyje sveikatos priežiūros įstaigų, siūlančių priežiūrą nėščioms moterims Ugandoje, tualetai buvo nešvarūs, be galimybės nusiplauti rankas, ir jais buvo dalijami su plačiąja visuomene, nerezervuojant tualetų įstaigos pacientams. Sąlygos yra atstumiančios moteriai, ieškančiai gimdymo priežiūros, net jei ji buvo skatinama gimdyti kūdikį tam skirtoje įstaigoje.
Kai kuriose vietose gimdymo palatos nusėtas karvių mėšlu, o pogimdyminės prausyklos yra nešvarios ir jomis dalijamasi su gyvuliais. Tikimasi, kad atsigaudamos po gimdymo moterys gulės su savo kūdikiais ant nešvarių ir neklotų lovų. Esant tokioms sąlygoms, mamoms mažai kyla paskatų naudotis vietine sveikatos priežiūros įstaiga, net jei jos ir norėtų gauti medicininę pagalbą.
Savęs priežiūrai trukdo ir švaraus vandens trūkumas. Moterys skatinamos maudyti savo kūdikius, bet daug kaimų naudoja atvirų šaltinių vandenį, užterštą išmatomis. Anot Mukasos, Ugandoje tik 20,9 % namų ūkių turi prieigą prie saugaus vandens, o iki 48 % namų ūkių atvirai tuštinasi. Dėl tokių sąlygų daugiau nei 40 % motinų pranešė, kad jų vaikams per pirmąsias 28 gyvenimo dienas pasireiškė sepsio požymiai.
Kad savipagalba veiksmingai gerintų sveikatos rezultatus, pirmenybė turi būti teikiama bazinei sveikatos infrastruktūrai, įskaitant sanitarijos poreikius. Be to, sveikatos priežiūros įstaigos turi būti aprūpintos priemonėmis ir instrumentais, reikalingais standartiniam priežiūros lygiui teikti. Pavyzdžiui, Ugandoje renovuotose patalpose buvo įrengtas „placentų rūsys“, kuris suteikia mamoms garantiją, kad jų placentos neišmes į lauką ir nenusineš šunys, o tai yra įprasta kai kuriuose kaimuose. Įtraukus šiuos nedidelius patobulinimus, vietinis pasitikėjimas sveikatos priežiūros darbuotojais ir įstaigomis didėja, todėl labiau tikėtina, kad moterys ieškos reikalingos priežiūros sau ir savo kūdikiams.
„Galime ir toliau remti politiką ir toliau kelti savo balsus, skatindami savipagalbą ir geresnes reprodukcinės sveikatos paslaugas, tačiau vien informacijos teikimo nepakanka, kad motinos ir jaunuoliai galėtų priimti sveikus sprendimus dėl savo reprodukcinio gyvenimo, nesuteikiant galimybės naudotis geresnėmis sveikatos priežiūros įstaigomis“, – sakė Mukasa.
Išvados
Pasaulinės sveikatos srityje yra vietos savipagalbos praktikai, ir egzistuoja galimybės asmenims ir šeimoms įgyti daugiau galimybių kontroliuoti savo sveikatos priežiūrą, kur tai tinkama, o gydytojams, slaugytojams ir kitiems medicinos specialistams – veiksmingiau valdyti savo laiką ir teikti pagalbą tiems, kuriems reikia su jais susitikti. Tačiau pasaulinius sveikatos lyderius, kurių gairės yra dažniausiai cituojamos, pavyzdžiui, PSO, o taip pat tinklus, propaguojančius savipagalbą, pavyzdžiui, Savipagalbos pradininkų grupę, yra vis labiau patraukia ir politizuoja pasauliniai abortų lobistai. Tai turi keletą žalingų pasekmių: moterų priežiūros standartai nuosekliai mažinami siekiant maksimaliai padidinti abortų prieinamumą, PSO rekomendacijomis sumenkinami ir atvirai pažeidžiami šalių suverenūs įstatymai, nėščioms moterims kyla didesnė rizika be jų sutikimo gauti iš smurtautojų abortą sukeliančių vaistų, o moterys skurdžiose šalyse, norinčios gimdyti saugiose ir švariose patalpose, pernelyg dažnai nepastebimos. Šioms moterims ir kūdikiams savipagalbos žinutė iš „pradininkų“ yra ne įgalinanti, bet sakanti „jūs esate vieni“.
