Šeima ir santuoka. Jie mokosi katalikiškų giesmių

Akvilė Čeponienė – Vilniaus „Carito“
socialinė darbuotoja

Pamatę, jog čia neteka
pieno upės, jie sutrinka...

Kalba apie mūsų visuomenėje dabar vykstančius šeimos pokyčius ir teisinę šeimos apsaugą, manyčiau, būtų neišsami, jei apeitume vieną svarbų aspektą – į Lietuvos gyvenimą įsiliejančius naujus žmones. Turiu galvoje pabėgėlių šeimas, kurių gretos vis auga ir, matyt, dar augs. Atvyksta ne tik didelę nelaimę – karą, politinius neramumus ir persekiojimus – savo valstybėse išgyvenę žmonės, mūsų visuomenę papildo ir nauji papročiai, tradicijos, religiniai įsitikinimai. Ar sugebame tolerantiškai žvelgti į „kitokius“, ar tampa mūsų šalis jiems ramybės salele, padedančia išgyventi negandų laikotarpį? Ne sykį apie tai susimąsčiau, juk mano profesinė ir darbinė veikla susiklostė taip, kad atsidūriau visai šalia tų nelaimingų žmonių ir jų problemos tapo mano problemomis.

Stereotipai

Kiekviena naujai atvykusi šeima ar vienas žmogus – skausmingų išgyvenimų kupina istorija. Deja, į tai, ką šie žmonės yra patyrę, mūsų visuomenėje ne itin linkstama atsižvelgti. Kaip susiformavo nuostata, kad dauguma atvykstančiųjų į mūsų šalį – lengvesnio gyvenimo trokštantys asmenys, nelinkę dirbti, o tik gauti materialinę paramą ir laikytis tik savo pačių susikurtos tvarkos bei bendrabūvio normų? Be abejonės, tokiai nuomonei formuotis padeda tai, kad pas mus neretai mėgstama išpūsti muilo burbulą iš smulkių ir nereikšmingų dalykų: atvykėliai vaikinai dėl kažko susikivirčijo su vietiniais (aha, jie bando įvesti savo tvarką!), neįsitvirtino kokioje darbovietėje (vadinasi, tinginiai) ar pasiskundė buitiniais sunkumais (visko nori iškart ir veltui)…

Panašiems nusistatymams pabėgėlių atžvilgiu tiesiog tvyrant ore mus, su šiais žmonėmis dirbančias tarnybas, užgula dviguba našta. Konkretus pavyzdys: surasti į Lietuvą atvykusiai pabėgėlių šeimai būstą nuomai yra labai sunki užduotis! Šeimininkai, išgirdę, kad būste nori apsigyventi pabėgėlių šeima, žiūri su baime. Mat įsivaizduoja, kad šie tuoj pat jį nuniokos, kad jame bursis triukšmingos giminaičių kompanijos ir pan. Tenka pavargti įrodinėjant, jog nieko panašaus realybėje nesama. Man, socialinei darbuotojai, nuolat tenka lankytis atvykėlių nuomojamuose butuose ir, patikėkite, jų būstuose nuostabą kelia ne netvarka, o nepriteklius.

Čia nėra sentimentus keliančių niekučių, knygų ar kitų buitį puošiančių daiktų, nes jiems įsigyti reikia papildomų lėšų. Su tokiu vargu susirastame būste jie iš paskutiniųjų stengiasi susikurti tokią aplinką, kuri nors kiek dvelktų jaukumu. Patikėkite, tai nėra lengva, juk pradžioje stinga visko, net paprasčiausių buities reikmenų. Iš namų išbėgusiems „kaip stovi“ žmonėms reikia pačių elementariausių daiktų: drabužių, indų, patalynės, lygintuvo… Žinoma, „Caritas“ bei kitos organizacijos padeda, pagalbos ranką ištiesia ir gyventojai, sušelpiantys buities reikmenimis, maisto produktais. Tačiau kad gyvenamoji aplinka išties taptų namais, prireikia nemaža laiko…

Ir dėl triukšmingų vakarėlių būsto nuomotojai gali būti ramūs: atvykėliai iš islamo šalių alkoholio nevartoja, taigi apsvaigusių žmonių keliamo „alaso“ nebūna.
Antrasis gajus stereotipas: atvykėliai nenori dirbti! Tikrovėje – nori ir dirba. Aišku, iš pradžių, nemokėdami lietuvių kalbos, aukštesnės kvalifikacijos darbo jie ir negali tikėtis. Lieka paprasti darbai: statybose, kavinėse, restoranuose, prekybos, buitinio aptarnavimo įmonėse. Darbas – pirmoji galimybė pramokti lietuvių kalbos ir užmegzti socialinius ryšius, ir pabėgėliai tai puikiai supranta.

Lengviau tiems atvykėliams, kurie gerai moka anglų ir arabų kalbas. Mat nemažai tarptautinių kompanijų, veikiančių Lietuvoje, ieško žmonių, galinčių kalbėti arabų kalba ir vystyti verslą, vykdyti užsakymus. Lietuvos ryšiai su Rytų kraštais plečiasi, o specialistų stinga. Pavyzdžiui, trys jauni sirai lengvai ir greitai įsidarbino tarptautinėje finansinėje kompanijoje, nes turėjo aukštąjį išsilavinimą ir gerus anglų ir arabų kalbų įgūdžius.

Nepamatuoti lūkesčiai

Žinoma, kartais mes susiduriame ir su nerealiais atvykusių šeimų lūkesčiais patirti europietišką sotumą ir materialinę gausą. Jų šalyse visą laiką gyvavo vaizdinys, jog visa Europa gyvena pasiturinčiai, visi gauna puikius atlyginimus ir nepluša nuo ryto iki vakaro keliose darbovietėse. Nieko keista: argi tarp mūsų tėvynainių nesklando mitai, jog išvykusieji iš Lietuvos kaipmat prasigyvena Anglijoje ar Norvegijoje? Daugelis atvykstančių į mūsų šalį sirų, irakiečių, afganų anksčiau iš viso nebuvo girdėję apie Baltijos šalis ir tikisi tokios materialinės paramos, kokią gauna jų bendrapiliečiai Vokietijoje ar Švedijoje. Tad nieko nuostabaus, kad pamatę, jog čia neteka pieno upės, sutrinka. Mums, su jais dirbančiais žmonėms, tenka didelis aiškinamojo darbo krūvis.

Ypač – kaip planuoti šeimos biudžetą gaunant nedideles pajamas. Kiek kainuoja būstas ir kiek lieka atskaičius būtiniausius mokesčius. Siūlome ieškoti variantų, kaip išgyventi pigiau – pasiieškoti būsto užmiestyje ar nuomotis jį susikooperavus su kita šeima. Patariame, kad pigiau įsigyti maisto galima tiesiai iš ūkininkų, auginančių gyvulius ar daržoves… Paaiškiname, ką reiškia kainų etiketės parduotuvėse su užrašais „akcija“ ar „išpardavimas“, kokio ženklo prekės tradiciškai yra pigesnės, ir pan. Žmonėms neretai būna sunku suvokti tikrąją euro vertę. Iš pradžių daugeliui viskas atrodo labai pigu, bet kai patari palyginti su kainomis savo kraštuose, neretas susiima už galvos…

Tenka mokytis iš naujo

Nemaža dalis pabėgėlių yra atvykę iš islamiškų kraštų, kuriuose kitokios tradicijos, papročiai, kitoks požiūris į pareigas šeimoje, vyro ir moters vaidmenį ir į kitus panašius dalykus. Taigi nori nenori, bet daug ką tokioms šeimoms tenka savo gyvenime keisti ir prisitaikyti prie esamų sąlygų ir taisyklių.

Pirma, jos negali pro pirštus žvelgti į būtinybę leisti savo vaikus į mokyklas. Ilgą laiką praleidusios kelyje, jų atžalos paprastai būna gerokai atpratusios nuo mokymosi, o čia lankyti pamokas joms privaloma ir jokių išlygų būti negali. Mes stengiamės paaiškinti mokymosi svarbą tiek mergaitėms, tiek berniukams, pagrindinio, profesinio ar aukštojo išsilavinimo privalumus ir pan.

Antra, kitokią prasmę čia įgauna ir elementari laiko sąvoka. Laiko ribos rytietiškose visuomenėse neretai yra labai „išplaukusios“, taigi atvykėliams tenka įsisąmoninti, kad Lietuvoje negalioja toks susitarimas, kaip „susitiksime rytoj“, o „susitiksime rytoj 14 valandą“. Kad pas gydytoją nedera vėluoti nė penkiolika minučių, kad darbą pradėti tenka griežtai nurodytą valandą, žinoma, jeigu nenori jo prarasti…
Daugelis nekokių pasekmių kyla iš paprasčiausio žmonių nesuvokimo, jog jie turi elgtis tik taip, o ne kitaip. Nemažas iššūkis daugeliui šeimų yra mūsų šalies klimatas. Tiesiog mokome žmones rengtis „svogūno principu“ ir neleisti vaikams pusplikiams ir basiems lakstyti po sniegą, kurio jie iki šiol nebuvo matę…

Prie kai kurių jų tradicijų tenka derintis ir mums. Ačiū Dievui, pagaliau išspręstas islamo religiją išpažįstančių vaikų maitinimo klausimas mokyklose ir darželiuose. Kiaulienos jiems neduodama, ją keičia kiti maisto produktai. Vasaros vaikų stovyklų auklėtojai atskirai veda maudytis berniukus, atskirai mergaites. Na, o spręsti mergaičių aprangos mokyklose klausimo mums dar nėra tekę: matyt įprastinio musulmonių moterų galvos apdangalo – skarelės – dėvėjimo tėvai iš savo dukterų nereikalauja. Apskritai islamas yra labai margas: nevienodų elgesio normų laikosi ne tik atskirų valstybių atstovai, bet netgi žmonės, kilusieji iš skirtingų tos pačios šalies vietovių. Tiesa, visuose be išimties musulmoniškuose kraštuose vyrauja šeimos kultas. Šeima ir giminystės ryšiai jiems – viskas. Moterys, ypač ištekėjusios, tradiciškai nedirba, rūpinasi sutuoktiniu ir vaikais, o vyro prievolė – išlaikyti šeimą.

Čia atvykus susiduriama su neišvengiamybe moteriai dirbti, kadangi vienam vyrui materialiai aprūpinti žmoną ir vaikus viskuo, kas būtiniausia, yra labai sunku, o kartais ir apskritai neįmanoma. Požiūrį, kad moters vieta ir paskirtis – būti šeimoje, tenka neišvengiamai keisti. Tenka nugalėti ir nusistebėjimą, kad mažamečiai vaikai Lietuvoje daugiausia dienas leidžia lopšeliuose, darželiuose. Moterims praverčia tie įgūdžiai, kurie jau suformuoti: plauti, valyti, virti, kepti sugeba visos, tad pradžioje visi šie sugebėjimai labai naudingi renkantis darbą. Sunkiausia, pasirodo, moterims įveikti nesaugumo jausmą išėjus iš namų ir atsidūrus svetimoje aplinkoje. Tiesa, jaunesnio amžiaus moterys, tradiciškai turinčios geresnį išsilavinimą ir pramokusios užsienio kalbų, įsidarbina nepalyginamai lengviau.

Vaikai prie naujų sąlygų pripranta greičiausiai. Ir kalbą jie lengviausiai išmoksta, ir draugų netrunka susirasti. Per atžalas susipažįsta ir jų gimdytojai. Apskritai per tuos trejetą metų pabėgėlių šeimų integracijos į mūsų visuomenę su atvykėliais paprastai susigyvena ir artimesni, ir tolimesni kaimynai. Net ir toliausiai nuo didelių miestų gyvenantys Lietuvos žmonės palaipsniui pratinasi prie kitokios odos spalvos, kalbos, aprangos stiliaus žmonių, nors juos iš pradžių ir nulydi smalsiais žvilgsniais.

Ar Lietuva – tik startinė stotelė svetur?

Taip mano daugelis lietuvių, įsitikinusių, jog užsieniečių šeimos čia ilgėliau neužsibus, o patrauks ieškoti laimės turtingesnėse Europos šalyse. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti: viskas priklauso nuo to, kaip jiems seksis. Kaip pavyks susirasti normalų darbą, pramokti lietuvių kalbos, kiek jausis įsigyvenę į vietos bendruomenę ir į visuomenę apskritai. Žinoma, esminę įtaką pabėgėlių išvykimui iš mūsų šalies turi įsitvirtinę svetur jiems artimi žmonės. Jeigu jų šeimos nariai, giminės ar draugai puikiai adaptavosi, tarkim, Prancūzijoje ar Nyderlanduose ir kviečiasi juos pas save žadėdami padėti, jie greičiausiai iš mūsų šalies išvyks. O jeigu ne, manau, gerai pagalvos, nes keltis gyventi vis į kitą šalį didelis iššūkis.

Lengviau yra tiems pabėgėliams, kuriuos Lietuvoje palaiko jų tautinių bendruomenių nariai. Žinau, kad užsieniečių apgyvendinimo centruose neretai lankosi ir moralinę pagalbą teikia islamo dvasininkai. Atvykėliams iš musulmoniškų kraštų nepaprastai svarbi jų tikėjimo brolių parama, ir tai suprantama. Apsigyvenę jų kraštuose, mes irgi ieškotume krikščioniškųjų konfesijų narių. Atvažiuojantiems krikščioniams šia prasme lengviau.

Vilniaus „Carito“ iniciatyva į Lietuvą yra atvykusios kelios savo tėvynėje dėl religinių įsitikinimų persekiotos Irako krikščionių šeimos. Jos labai džiaugiasi patekusios būtent į krikščionišką bendruomenę, o mes esame labai dėkingi tų parapijų nariams, kurie nuoširdžiai padėjo ir padeda šiems žmonėms pritapti prie mūsų gyvenimo. Bendruomenių – tiek vietos, tiek parapijų – pagalbos neįmanoma pervertinti. Esame įsteigę savanorių komandą, į kurią susibūrę žmonės tapo aktyviais „Carito“ pagalbininkais. Jie lanko pabėgėlius namuose, su jais bendrauja, padeda jiems išspręsti daugybę buitinių reikalų. Dvasinės šilumos labiausiai ir reikia toms gyvenimo negandas patyrusioms šeimoms. Džiaugiuosi mūsų Dienos centru Pabradėje, kurį noriai lanko tiek vietos bendruomenės nariai, tiek užsieniečiai. Čia niekas neišskiriamas: miestelis jau seniai tapęs atviru kitataučiams. Vaikai čia kartu ir pamokas ruošia, ir stalo tenisą žaidžia, o du suaugę vyrai – siras ir ukrainietis – tapo aktyviais vietos bažnyčios choro nariais ir mokosi katalikiškų giesmių…

Neužsiveria ir mūsų „Carito“ centro, esančio Kalvarijų gatvėje, durys, ypač vakare: atvykėliai čia ateina pasipasakoti, pabendrauti, pasitarti. Čia galima gauti kvalifikuotą teisininko, psichologo pagalbą, čia dirba vaikų užimtumą organizuojantis specialistas, renginių organizatorius. Juk žmogui, neturinčiam naujoje vietoje draugų, net savaitgalį praleisti yra problema…

„Palydėjimo į gyvenimą“, t.y. aktyvios integracinės pagalbos laikotarpis, kaip jau minėjau, – treji metai. Netrumpas, tačiau ne toks ilgas, kad leistum laiką pro pirštus, nesukdamas galvos, kas bus rytoj. Atvykėlių šeimos visokeriopai stengiasi rikiuoti savo gyvenimą taip, kad po penkerių metų, sėkmingai išlaikę lietuvių kalbos ir Lietuvos Konstitucijos žinių egzaminą, gautų leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Na, o kai padėtis jų valstybėse pagerės, žinoma, žmonės norėtų sėkmingai grįžti namo. Apie tai svajoja jie visi, juk Tėvynės atstoti negali niekas. Mūsų žmogiškoji priedermė – pagelbėti jiems ištverti nelengvą metą, įgyti tiek patirties ir žinių, kad jie vėl galėtų atkurti savo šalių gerovę ir gyventi oriai, Lietuvą prisimindami tik labai geru žodžiu.