Ramūnas Aušrotas
Žinot, negalėjau savo akimis patikėti. LR Seimas šiandien priėmė Labdaros ir paramos įstatymo pataisas, kuriomis atėmė galimybę religinėms bendruomenėms ir bendrijoms (pvz., Katalikų Bažnyčios parapijoms) gauti 1,2 procento gyventojų pajamų mokesčio.
Pirminis liberalo A. Bagdono pasiūlymas buvo nusitaikęs 1,2 proc. atimti tik iš biudžetinių įstaigų (kas matyti iš projekto aiškinamojo rašto). Yra žinoma, kad darželiai ir mokyklos renka iš tėvų 1,2 proc. ir juos išleidžia darželio ar mokyklos infrastruktūrai gerinti (klasėms perdažyti, spinteles nupirkti ir pan.)
Aišku, galima diskutuoti dėl to, ką jos turėtų daryti iš biudžetinių lėšų. Su sąlyga, jei finansavimas įstaigos ūkiniams poreikiams tenkinti iš savivaldybės biudžeto būtų adekvatus. Taip pat galima iš dalies sutikti, kad kadangi jos gauna biudžeto lėšas, o NVO – gyvena tik iš projektinių, dėl kurių reikia konkuruoti, tai jų ir NVO padėtis yra nelygiavertė. Kaip ir galimybė rinkti pinigus (dažnai naudojasi administracine galia, pvz., netiesiogiai įpareigoja skirti 1,2 proc. darželiui ir mokyklai jos darbuotojus).
Tačiau projekto svarstymo Seime metu paaiškėjo, kad siūloma formuluotė eliminuoja ne tik biudžetines įstaigas, bet ir religines bendruomenes ir bendrijas, kurios patenka į nevyriausybinės organizacijos sąvoką.
Pagal NVO plėtros įstatymą „nevyriausybinė organizacija – nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų valdymo nepriklausomas savanoriškumo pagrindais įsteigtas visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra siekti politinės valdžios arba įgyvendinti vien tik religinius tikslus“.
Parapija kaip juridinis asmuo pagal savo veiklos pobūdį įgyvendina vien religinius tikslus, todėl į NVO sąvoką nepatenka ir 1,2 proc. GPM gauti negalės.
Ir nors buvo pateikti net du pasiūlymai įtraukti religines bendruomenes ir bendrijas į paramą galinčių gauti subjektų sąrašą, LR Seimas didele balsų dauguma: 82 už, 18 susilaikius ir 17 prieš, priėmė siūlomą teisinį reguliavimą.
Iš ideologijos pusės, tiek liberalai, tiek socdemai visada skeptiškai žiūrėjo į religinių bendruomenių ir bendrijų finansavimą, o tai, kad religinių bendruomenių ir bendrijų veikla prisideda prie bendrojo gėrio per sąžinės formavimą ir dorybių ugdymą, jiems visada buvo tuščias žodis.
Kai kurių socdemų palaikymą liberalų projektui (Šakalienė, Sysas, Sabatauskas) galimai lėmė ir siekis, kad atsilaisvinę pinigėliai nutekėtų ideologinėms NVO, kurių dauguma įgyvendina kairiąją anti–šeiminę politiką.
Aš pats aktyviai dalyvauju Katalikų Bažnyčios bendruomeniniame gyvenime. Man puikiai žinoma, kiek kainuoja Trakų bazilikos ar Lentvario bažnyčios šildymas, kuriam nepakanka davatkėlių sunešamų skatikų. Bažnyčioje vyksta ne tik religinės apeigos, bet ir pastoracinė veikla. Šildymui taupoma, ir stipriai, susitikus žiemą parapijos namuose grupelėje tenka sėdėti su paltais.
Dažna parapija, taupydama admnistracines lėšas, socialinę karitatyvinę veiklą vykdo neįsteigę atskiro juridinio asmens, ir savo poreikiams naudoja parapijos sąskaitą. Taip yra ir Trakuose, čia parapijos Caritas (faktiškai vienas žmogus) veikia prie bažnyčios be atskiro juridinio statuso (tam nėra nei pinigų, nei žmogiškųjų išteklių). O jis su savanorių iš bendruomenės pagalba pamaitina kas savaitę apie 60 žmonių.
Išeitis gyvenime visada yra. Galima apeiti įstatymą steigiant prie Bažnyčios VšĮ. Bet vėlgi: buhalterinė apskaita, ataskaitų teikimas ir t. t. Neįsivaizduoju, kad viena Caritas moterėlė prie kaimo parapijos tai darys.
Man patinka JAV NVO modelis, kur paramą gali gauti ir neformali grupė, veikianti visuomenei naudingu tikslu. Pats esu gavęs paramos projektui iš JAV fondo neturėdamas jokio teisinio statuso, bet turėdamas fondo asmenų pasitikėjimą. Lietuvai gi viską reikia kontroliuoti ir biurokratizuoti.
