Seimo lankytojų centre sausio 29 dieną paminėtas vienas Sąjūdžio kūrėjų filosofas Romualdas Ozolas. Renginio metu pristatytas ir aptartas naujas, jau ketvirtasis, Romualdo Ozolo rinktinių raštų tomas, skirtas jo grožinei kūrybai – poezijai, prozai ir kritikai. Skaitytos naujojo leidinio ištraukos, aptarti jo kūrybos ir politinės minties principai.
„Romualdas Ozolas buvo stuburinis ir šakninis žmogus”, – prisimena filosofas dr. Vytautas Rubavičius. Jo teigimu, dėl savo oponavimo globalizmo ideologijai, R. Ozolas ne tik buvo išstumtas į politinio gyvenimo paraštes, bet ir nepelnytai nutylėtas kaip talentingas rašytojas.
R. Ozolą žinome kaip vieną pagrindinių atkurtos nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Tačiau toli gražu ne visi jį pažįsta kaip prozininką ir poetą. Būtent ši R. Ozolo pusė buvo prisiminta trečiadienį Seimo lankytojų centre pristatant ketvirtą jo rinktinių raštų tomą. Jame sugulė šio filosofo, politiko ir vieno Sąjūdžio vadovų grožinė kūryba. Kaip pripažino renginį globojęs Seimo narys Vytautas Sinica, ši R. Ozolo asmenybės pusė turėjo daug ką nustebinti.
Leidėjo Antano Rybelio teigimu, retas šių dienų Lietuvos filosofas sulauks tokių solidžių rinktinių raštų, kokių sulaukė R. Ozolas. „Tegul bus šie keturi tomai kaip savotiška kompensacija už tai, kad paskutiniais gyvenimo metais R. Ozolas buvo nustumtas į politinio gyvenimo paraštes“, – kalbėjo A. Rybelis.
Filosofo, poeto dr. V. Rubavičiaus teigimu, R. Ozolo gyvenimo pabaigoje išleistas romanas „Pradžių knyga” tam tikrais aspektais prilygo net Romualdo Granausko prozai. Pasak V. Rubavičiaus, tai, kad vieno Sąjūdžio kūrėjų grožinė kūryba buvo nepelnytai nutylėta, yra susiję su tuo, kad filosofas buvo nepatogus „pažangiečiams“, kurių kultūrinėms nuostatoms jis nuosekliai oponavo.
„Jis buvo stuburinis ir šakninis žmogus. Šaknys yra susijusios su vietove. Kai skaitome jo prozą, nepaprastai aiškiai jaučiamas suaugimas, gyvybinės energijos perdavimas iš tos vietos, kur jis gimė, kur jis auga, kur jis bręsta. Vietovės pojūčio praradimas yra nepaprastai baisus dalykas valstybės kūrimui. Tai buvo didžioji prieštara, kurią R. Ozolas pajuto, kai išsilaisvinusi iš sovietinės okupacijos Lietuva atsivėrė naujajam rinkos laisvės ir globalizacijos pasauliui. Globalizacijos vyksmas yra susijęs su išvietinimu ir pervietinimu. Įvietinimas yra laikomas ne tik nereikalinga atgyvena, bet ir labai žalinga laisvai kapitalizmo plėtrai”, – kalbėjo V. Rubavičius.
„Žmogus ir tauta privalo įsikalbinti, įsilaikinti ir įsivietinti”, – R. Ozolą citavo V. Sinica. „Tai trys tokie keisti, ozoliški žodžiai. Tai buvo absoliuti opozicija globalios Lietuvos idėjai. Ne dėl to, kad jis būtų norėjęs prieštarauti viskam iš eilės, o dėl to, kad globali Lietuva, R. Ozolas pasakytų, yra neįmanomas dalykas, nes Lietuva gali būti tik konkrečioje vietoje, kur lietuvių tauta šeimininkauja ir kuria savo pasaulį”, – kalbėjo Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas.
R. Ozolo skaitymai Seime organizuojami kasmet. „Labai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais salė susirenka pilna, kad R. Ozolas yra gyvas daugybės žmonių mintyse ir širdyse. Norime, kad tai skleistųsi, plėstųsi ir R. Ozolą atsimintų vis daugiau žmonių”, – sakė V. Sinica.
Renginio metu R. Ozolo grožinės kūrybos fragmentus skaitė aktorius Gediminas Storpirštis, politikos mokslų studentė Greta Plaskovičiūtė. Ketvirtąjį – kaip ir ankstesnius – rinktinių raštų tomą išleido Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.
R. Ozolas gimė 1939 m. sausio 31 d. Joniškėlyje, mirė 2015 m. balandžio 6 d. Vilniuje. Jis buvo filosofas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys, pirmosios vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas, daugelio grožinės literatūros kūrinių autorius.
Renginio įrašas ČIA.
Viktorijos Chornos (LR Seimo kanceliarijos) nuotraukos.
