Lietuvos moterų draugijos organizuotoje konferencijoje “Pandemijos kontekstas: krizė, baimės ir jų valdymas “ (spalio 21-23 d. Vilniuje) aptarta situacija Lietuvoje, remiantis Vokietijos Fr. Ebert fondo atliktu tyrimu „Covid and Gender“, NVO vadovių iš įvairių miestų ir rajonų informacija, specialisčių nuomone ir priimtas
Kreipimasis į Prezidentą, Seimą, Vyriausybę
Lietuvos visuomenė gyvena keletą metų trunkančiose krizėse. Todėl dabar ypač svarbu vykdyti psichoedukaciją ir visokeriopai remti bendruomenes, organizacijas, ypač įstaigas, dirbančias krizių įveikimo srityje. Siūlome inicijuoti teisės aktus, įpareigosiančius regionuose formuoti krizių įveikimo komandas, kurios turėtų parengti krizių įveikimo ir valdymo planus, garantuotų komunikaciją tarp dirbančių šioje srityje bei teiktų pirmąją pagalbą krizės ištiktiesiems, jų artimiesiems, bendruomenėms.
Sveikatos apsauga jau ilgokai yra krizėje. Dėl didelių darbo krūvių, specialistų trūkumo, perteklinės dokumentacijos tvarkymo, pacientams skiriamas per mažas dėmesys, neužtikrinamas kokybiškų paslaugų suteikimas. Taip pat yra nepatenkinamas gydymo paslaugas teikiančių įstaigų pasiekiamumas. Šios problemos ypač jaučiamos provincijoje, atokiose savivaldybių vietovėse. Net ir esant pakankamai išplėtotam socialinių paslaugų tinklui, nėra išspręsta pavėžėjimo paslauga, o viešojo transporto paslaugas teikiančios savivaldybių įmonės nepajėgios išlaikyti nuostolingų maršrutų. Todėl pagyvenę, vieniši ir neįgalūs žmonės jaučia dalinę socialinę atskirtį.
Ypač sunki padėtis susiklostė šeimose, globojančiose suaugusius šeimos narius, turinčius psichinę negalią. Dažniausiai globa rūpinasi moterys. Tais atvejais, kai moterys vienišos, jų padėtis ypač sunki.
Pandemijos periodu ženkliai išaugo smurtas artimoje aplinkoje. Atkreiptinas dėmesys, jog būtinas visuomenės ir pareigūnų švietimas, siekiant atpažinti, tiksliai identifikuoti psichologinį ir seksualinį smurtą, nes tai būtų rimtų fizinių susidorojimų prevencija.
Ypač tai aktualu fizinę ir psichinę negalią turintiems žmonėms. Būtina garantuoti jų apsaugą nuo įvairių smurto rūšių. Labai svarbu identifikuoti nukentėjusiuosius ir suteikti jiems savalaikę profesionalią pagalbą.
Matome akivaizdžių spragų ir švietimo sistemoje. Akivaizdu, kad įtraukusis ugdymas ne visais atvejais pasiteisina. Trūksta specialistų, teikiančių pagalbą mokiniams, ypač vaikams, turintiems specialiųjų poreikių (pvz. disleksiją). Daugumai vaikų nesudaromos galimybės tinkamai įsisavinti dėstomų dalykų, todėl stebimas augantis korepetitorių poreikis ne tik vyresnėse gimnazijų klasėse, bet ir žemesnėse. Mokyklose neatliepiami ir itin gabių vaikų poreikiai, kadangi neturime jiems pritaikytos ugdymo sistemos. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog būtina sistemingai ugdyti moksleivių nuotolinio mokymosi įgūdžius, siekti vieningos nuotolinio mokymosi aplinkos kūrimo.
Prašome atkreipti dėmesį ir į nevyriausybinių moterų organizacijų padėtį. Nevyriausybinės moterų organizacijos neturi patalpų, nėra finansiškai remiamos, dirba savanoriškais pagrindais, teikia įvairias menkai apmokamas psichosocialines ir edukacines paslaugas. Joms sunku konkuruoti su teisininkų ir kitų profesionalų organizacijomis dėl finansavimo. Tačiau jų veikla ypač svarbi, nes būtent nevyriausybinės moterų organizacijos savanoriškai ateina į pagalbą atskirtyje esančioms visuomenės grupėms, kurias tik jos pažįsta, pasiekia, geriau už bet kurias institucijas žino realią situaciją, nėra susaistytos biurokratinių mechanizmų, be to, bendrai veiklai įtraukia daug savanorių – savo srities profesionalų. Būtina numatyti išskirtinį finansavimą moterų organizacijoms, ypač toms, kurios nuosekliai, nenutrūkstamai veikia ilgiau negu 10 metų ir yra įgijusios visuomenės pasitikėjimą.
