Vos ne kasdien pranešama apie naujus prisipažinimus dėl seksualinio priekabiavimo. Atrodo, tai tapo savotiška mada. Jei prie tavęs niekas nepriekabiavo, tu niekam neįdomus. Kodėl tik dabar prabylama apie kitados, senų senovėje patirtas skriaudas? Apie tai „Vakaro žinių“ ringe diskutavo du teisininkai, buvęs generalinis prokuroras Artūras PAULAUSKAS ir buvęs Advokatų tarybos pirmininkas Virginijus PAPIRTIS. Ringe teisėjavo žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Ar po daugybės metų priekabiautojui įmanoma taikyti teisinę atsakomybę?
A.PAULAUSKAS: Šita baudžiamąja atsakomybe gali naudotis nukentėję asmenys, jeigu jie laiku kreipiasi. Tada teisiškai dar įmanomas arba dar teisiškai yra pakankamas laikas fiksuoti tam tikrus nusikaltimo darinius, įrodymus. Kitaip sakant, tas nusikaltimas gali būti patvirtintas, įrodytas ir, aišku, kaltasis gali atsakyti. Bet kai mes girdime, kad tie pareiškimai apie seksualinį priekabiavimą skelbiami praėjus 5 ar 6 metams, teisiškai 99 procentais įrodyti beveik neįmanoma, jeigu asmuo neprisipažįsta. O žinant mūsų lietuvių mentalitetą… Mes beveik dėl nieko neprisipažįstame, jei nėra įrodymų.
Tada kyla klausimas, dėl ko tai daroma? Ar tam turi įtakos populiarūs tokie pareiškimai kitose pasaulio šalyse? Ar tai noras pasisakyti ir formuoti tam tikrą nuomonę visuomenėje apie tą asmenį? Aš tų priežasčių nežinau. Bet visuomenę reikia šviesti, kad nukentėjusiosios nelauktų 5 metų, jeigu tokie veiksmai tikrai padaryti.
V.PAPIRTIS: Visi mes gyvename tam tikroje visuomenėje – gimstame, augame, gyvename. Tam tikroje visuomenėje su tam tikromis tradicijomis. Šeimos tradicijomis, religinėmis tradicijomis. Kitaip sakant, mes paisome įvairių normų.
Visuomenė reglamentuoja daug mūsų elgesio normų. Ir religinių, ir moralinių. Yra ir tos griežčiausios teisinės normos, techninės normos ir t.t.
Dabar visi pradėjo kalbėti apie seksualinį priekabiavimą Vakaruose, Amerikoje ir t.t. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad teisinės sistemos yra labai skirtingos. Tarkime, mūsų Baudžiamajame kodekse jis gali būti visai skirtingai traktuojamas nei kitose šalyse. Tos pačios Amerikos atskirų valstijų kodeksuose – taip pat skirtingai. Dar kitaip musulmoniškų valstybių įstatymuose.
Kaip vertinti seksualinį priekabiavimą Lietuvoje? Ištraukiame labai aktyvų žmogų ir iš karto kalame prie kryžiaus. Kodėl vienas apkaltintas žmogus tyli, o kitas ne? Kitas tyli dėl to, kad maža ką galima gatvėje rėkti. Gal tas tylintysis mano, kad nėra ko prasidėti su rėksniais, kad jis yra aukščiau už tuos, kurie šmeižia. Palaukime, kai viskas nurims, tada pasižiūrėsime, ar tie asmenys nepateiks prašymų iškelti, pvz., bylą dėl šmeižimo. Kiekvienas atvejis yra labai skirtingas.
G.JAKAVONIS: Sakykime, vyras, pasiėmęs butelį šampano ar vyno, kviečia moterį važiuoti kur nors pavakaroti. Man iš karto aišku, kokia gali būti pabaiga. O ko moteris tikisi priimdama tokį pasiūlymą?
A.PAULAUSKAS: Iš tikrųjų yra visas mokslas, kuris nagrinėja nukentėjusiojo elgesį. Ar nukentėjęs neprovokavo, neskatino? Tie klausimai užduodami pagrįstai. Turbūt iš 10 apklausiamų žmonių, kaip jie įsivaizduoja minimos situacijos pratęsimą, ne vienas pasakys, kad tikrai galimi ir seksualiniai veiksmai. Ar jie bus prievartiniai, ar jie bus abiem sutinkant, čia kitas klausimas. Jeigu kalbame teisiškai, tai neatleidžia nuo atsakomybės, jeigu tikrai buvo padaryta nusikalstama veika. Jeigu, tarkime, prievarta buvo atlikti veiksmai, kurie buvo nepriimtini kitam žmogui.
Mano praktikoje buvo byla, kai vyras buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už žmonos išžaginimą. Moteris buvo grįžusi iš ligoninės po aborto, o vyras pareikalavo lytinių santykių. Ši atsisakė, jis tai padarė jai prieštaraujant. Ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi tas abipusio sutikimo momentas kalbant apie seksualinius veiksmus yra labai svarbus. Čia kalbama daugiau apie smurtą, brutalumą, kai žmogus visiškai nepaiso kito žmogaus interesų, kito norų.
Šiaip gyvenime yra ir flirto, kai bandoma kaip nors žaismingai sudominti partnerį. Aišku, tai neturi būti pripažįstama kaip nusikaltimas.
Yra ir kitas dalykas kalbant apie kaltinimus seksualiniais nusikaltimais – kai kita pusė bando tuo pasinaudoti. Žinome ne vieną atvejį, kai išžaginimu buvo įtariamas žmogus, o nukentėjusioji tik norėjo materialinės naudos arba sukompromituoti tą žmogų. Ir nebuvo santykių fakto.
Apskritai tie dalykai yra labai jautrūs, juos nagrinėti ne taip lengva. Galiu pateikti tokią analogiją: kai prasidėjo kalbos apie pedofiliją, ne vieną kartą teko girdėti, ypač skyrybų bylose, kaip šitas argumentas buvo naudojamas siekiant savo tikslų. Dukra, sėdinti tėvui ant kelių, ar tėvas, prausiantis vaiką, – visa tai buvo paverčiama pedofilijos faktu, nors nieko panašaus nebūta. Štai čia gali būti tas momentas, kai tie dalykai panaudojami saviems tikslams. Tai labai jautri riba ir tą ribą riekia aiškintis, jausti.
Visada reikia atsakyti į klausimą, koks kaltinimo tikslas. Pvz., praėjus 5 metams. Turbūt ir pats žmogus, kuris paskelbė apie tą faktą, nesitikėjo jokios teisinės atsakomybės, nes tai neįmanoma. Tada kyla pagrįstas klausimas, ar kita pusė negali apkaltinti šmeižimu, nes ta žinia buvo paskelbta visai visuomenei, o tai yra skaudus smūgis.
G.JAKAVONIS: Tokiu atveju šmeižiamasis atsiduria nepavydėtinoje situacijoje.
A.PAULAUSKAS: Nepavydėtinoje, nes kokių tokiais atvejais gali pateikti įrodymų, jeigu iškart nereagavai, nesikreipei, niekam nepranešei. Tai labai sudėtinga.
G.JAKAVONIS: Dabar labai populiaru skelbti slapta įrašytų pokalbių stenogramas. Bet ten nėra vieno svarbaus dalyko – nėra intonacijos. Tą patį pasakius viena intonacija gali suprasti, kad pajuokauta, kita – kad labai rimta.
A.PAULAUSKAS: Norint žmogų tik sukompromituoti, tas pokalbis gal ir tinka. Bet jeigu visą dėmesį koncentruojam į teisinę atsakomybę, tada toks įrašas yra neteisėtas. Ir jis negali būti įrodymas. Gal jis gali formuoti nuomonę, bet negali būti įrodymas. Jis neturi jokios teisinės reikšmės. Bet kartoju: reikia atsakyti į klausimą, koks tikslas. Ar tas žmogus, jeigu jis jaučiasi labai įžeistas, labai pažemintas, labai nukentėjęs, ar jis reaguoja? Gal ne tą pačią dieną, gal kitą, gal po savaitės, bet jis reaguoja.
Aš kalbėjausi su keliomis moterimis, kurios sako irgi galinčios papasakoti iš savo gyvenimo epizodų, kokie dabar garsūs žmonės prie jų priekabiavo, siekė lytinio akto. Bet nėra tos smurto ribos. Matyt, visiško valios palaužimo nebuvo. Jos supranta, na, ką tu gali pasakyti. Taip, gal kažkas buvo ar nebuvo, kas gali patikrinti.
G.JAKAVONIS: Anksčiau tokie dalykai vyko tarp kultūros, meno, bohemos atstovų. Dabar ir tarp jaunimo atsiranda tokių kaltinimų. Susidaro įspūdis, kad bus didžiulė bylų banga.
V.PAPIRTIS: Kažkodėl manau, kad ne tarp menininkų seksualinio priekabiavimo daugiausiai. Man atrodo, kad tokie dalykai, tik užslėpti, vyksta kontorose, kur aiškus viršininkas, aiškus pavaldinys.
Nemanau, kad būtų kokia nors banga. Pirmas dalykas, iš tikrųjų visuomenė turi keistis. Būtina keisti elgesį, suprasti, vieniems kitus gerbti. Visi tai žinome, bet visa tai priklauso nuo auklėjimo, nuo šeimos, nuo mokyklos, nuo pagarbos. Tarkime, šeimoje auga trys berniukai. Kaip jie žiūri į šalia augančią kaimynų mergaitę, kaip kalbasi? Ir kitoje šeimoje auga du berniukai ir mergaitė arba brolis ir sesė. Brolio santykis su mergaite yra kitoks. Tėtis sako, kad tu turi jos neskriausti, ji mergaitė. Ką aš akcentuoju? Akcentuoju auklėjimą, požiūrį. Kitaip tariant, yra natūralus požiūris į augančią atžalą, merginą.
Dar svarbu, koks visuomenės požiūris į šeimą. Mes sakome, kad vyro ir moters santuoka reiškia šeimą. Kai kuriose musulmoniškose šalyse vyras gali turėti kelias moteris. Kokia tada yra vyro pareiga, kokios moterų teisės. Jiems viskas gražu, jiems visa tai patinka, o mums tai nepriimtina. Mūsų ne tokios tradicijos. Bet mes tai turime gerbti.
