Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pripažino, kad užkandinė „Keulė Rūkė“, siekdama ekonominės naudos, skleidė reklamą, kurioje Lietuvos religinių bendruomenių simbolius pateikė niekinamai ir pažeidė visuomenės moralės principus. Užkandinei skirta 1500 eurų bauda. O socialiniuose tinkluose kilo pasipiktinimas: demokratinėje valstybėje baudžiama už nuomonės, raiškos laisvę, bandoma primesti Bažnyčios moralę. Kas atsitiko mūsų visuomenei? Ar joje dar egzistuoja elementari moralė ir pagarba kitiems, ar tik vadinamoji laisvė daryti ką nori, kaip nori ir kur nori? – „Vakaro žinios“ teiravosi psichologo Vytauto ČEPO.
– Problema labai didelė ir daugiabriaunė. Jeigu kažkas kažkam yra šventa, negalima iš to tyčiotis. Jeigu eisime tuo keliu, tai gal galima iš motinų tyčiotis, kad jos pilvotos vaikšto, iš dar daug ko. Teoriškai – galima, bet kam šito reikia? Kuo mes skiriamės nuo gyvulių, jeigu mums nėra nieko švento?
Bet tai dar ne pagrindinis dalykas. Jeigu mes galime iš visko tyčiotis, šaipytis, tai kas mums tada yra svarbu? Ar svarbu įsiverti į nosį grandinę, kaip jaučiams verdavo siekdami sutramdyti, ir vaikščioti pasipūtus, sakyti, kad aš čia taip reklamuojuosi. Ar svarbu, kad iš tiesų turėtum kažką, ką verta parodyti ir ką kiti tikrai gerbs?
Žmonija tokia yra – agresyvi. Ir jeigu mes neturėsime tų orientyrų, už kurių negalima išlįsti, jeigu mes neturėsime tų stabdžių, vadinasi, mes nesame žmonės – esame gyvuliai. Vilkai ėda nustipusius ar sušalusius vilkus, liūtai savo vaikus suryja. Ar mes pagal tokią tvarką norime gyventi? Visuomenė tik tada yra visuomenė, kai ji laikosi tam tikrų taisyklių.
Pas mus dabar vis kalbama apie vakarietiškas vertybes. Kokios tos vertybės? Kuo mūsų vertybės prastesnės už jų? Pavyzdžiui, Paryžiaus bastilijos paėmimas yra prancūzų nacionalinė šventė, kai reikia švęsti, džiaugtis. O kuo tas šventimas baigėsi? 800 sudegintų mašinų, šimtai sužeistų žmonių. Tai čia tokios vakarietiškos vertybės? Šitaip reikia švęsti nacionalinę šventę? Tai rodo, kad visuomenė yra paklydusi, vaikšto kažkur ne keliais, net ne šunkeliais, o visiškais klystkeliais, net nežino, kur eina. Negali atėjęs į balių išsirengti ir demonstruoti savo tariamą vyriškumą. Aišku, į tave atkreips dėmesį, kažkas parašys, nufotografuos, įkels į internetą… Bet ar tai bus normalu?
Aš nesu praktikuojantis katalikas – esu laisvamanis. Bet manau, kad gerbti kitų žmonių simbolius, kurie jiems yra šventi, net jei jie man nepatinka, privalau, nes aš esu žmogus ir gyvenu šalia kitų žmonių. Jų vertybės galbūt kitos, samprata kita, tačiau galbūt tik vadovaudamiesi tomis vertybėmis jie mato savo gyvenimo tikslą. Tai toks jų pasirinkimas ir negalima iš to tyčiotis. Pasakykite, kas mums šventa? Kristus – ne šventas, autoritetų – nepripažįstam, mokytojai – kvaili, tėvai – apkerpėję senienos, šeima – viduramžiška atgyvena… Tai į ką mes galime atsiremti?
Laisvė yra vertybė? Laisvė nėra jokia vertybė, jei nesugebame ja tinkamai naudotis. Raiškos laisvė nereiškia, kad gali daryti ką nori. Juk yra moralės normos ir jos visais laikais buvo aukščiausias lygis. Didelę dalį jų mes pavertėme įstatymais, nes žmonės pradėjo jų nebesilaikyti, pasiklydo savyje. Tai atsispindi visose sferose, net mene, kultūroje, kur bet koks išsidirbinėjimas pateikiamas kaip didžiausias originalumas, kažkokia meninė vertybė. Tai nieko vertingo nesugebančių sukurti žmonių bandymas kažkaip pasirodyti, išsiskirti.
Iš esmės ta reklama, apie kurią kalbame, manęs neįžeidė – man tai tiesiog neįdomu. Bet aš mėginu suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kuriam krikščioniški simboliai yra šventi. Matyt, panašiai jaustųsi žmogus, kurio motiną koks nors prašalaitis išvadintų paleistuve – vargu ar taip pasielgęs jis toliau nueitų sveikas. Tad reikia suvokti, kad tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie eina į bažnyčią, meldžiasi, atlieka apeigas, gyvena krikščionišką gyvenimą, jaučiasi įskaudinti, įžeisti. Kodėl kažkas mano turintis teisę iš jų vertybių tyčiotis? Jeigu tu negerbi kito žmogaus vertybių, tu negerbi ir to žmogaus.
Iš esmės aš suprantu, kodėl jiems to reikėjo. Todėl, kad jie nesugeba kitaip atkreipti į save dėmesio – gerais patiekalais, gera virtuve, gražiu interjeru, originaliomis padavėjomis ir pan. Tai tegu išsiteplioja išmatomis ir sėdi – tikrai atkreips dėmesį. Kažkodėl to jie nedaro.
Tokie išsišokėliai sako: gyvename demokratinėje valstybėje ir turime saviraiškos laisvę. Tačiau šie dalykai būtent su demokratija nieko bendro neturi. Jie rodo, kad mes gyvename ne demokratinėje, o kažkokioje amorfinėje valstybėje, kur nėra jokių vertybių. Tiek žmogus, tiek valstybė be vertybių yra nulis, niekas.
Laisvė yra tas dalykas, kuriuo reikia mokėti naudotis. Minimi vyrukai laisve nemoka naudotis, nes nesupranta, kad tuo jie įžeidžia kitus žmones. Taip, kilęs ažiotažas gal padės jiems daugiau uždirbti, bet pinigų jiems niekada neužteks. Ką jie toliau nukryžiuos? Na, galima gal dar Basanavičių išmėsinėti, pagaminti tualetinį popierių su Nepriklausomybės Akto kopija… Išsityčiokime iš visko ir sėdėkime paskui skųsdamiesi, kad viskas blogai, nėra jokių vertybių, vaikai mokytojų neklauso, tėvus muša.
Demokratija nereiškia, kad galima daryti ką nori. Mano laisvė baigiasi ten, kur aš pradedu pažeisti kito žmogaus laisvę. Tik kažkodėl daugelis to nesuvokia, kol jų nenubaudžia.
Bausmės, suprantama, kraštutinės priemonės, bet tam tikrais atvejais kitaip neįmanoma. Tad ir šiuo atveju, manau, gerai, kad juos nubaudė. Galėjo ir griežčiau nubausti. Ir nėra ko čia piktintis įrodinėjant, kad visi kvaili, tik aš vienas protingas. Buvo parodyta milžiniška nepagarba kitų vertybėms. Tu gali jų nepriimti, su jomis nesutikti, bet gerbti kitus privalai.
Moralės klausimai mūsų visuomenėje dabar ypač aktualūs: kaip tu gerbi valstybę, kaip tu gerbi kitus žmones, ar tau yra kažkas švento ar nieko nebėra švento. Realybė rodo, kad daugeliu atvejų to šventumo daugeliui ir trūksta. Nemoka gerbti kitų, nemoka vertinti, mano, kad šiame pasaulyje gali daryti ką nori, kaip nori, kada nori, jeigu tik jam tai naudinga. Čia ir yra didžiausia bėda, kad visiškai praradome orientyrus, klaidingai suprantame ar net visai nesuprantame, kas yra laisvė.
Ir pabaigai: kiaulė visur yra kiaulė, kad ir kaip tu tą žodį rašytum.
Užrašė Aida VALINSKIENĖ
