Šiandien lietuviai nėra politinė tauta, o tik lietuviškai šnekantys gyventojai

Portalas www.lrt.lt  paskelbė Vladimiro Laučiaus publikaciją KAD NEPASIKARTOTŲ IDĖJA „IR TUOMET DIRBOM LIETUVAI“.

Autorius rašo, kad iki 1989 metų sausio Lietuvoje oficialiai vyravo vadinamojo „suvereniteto TSRS sudėtyje“ idėja, kad tokio keisto „suvereniteto“ siekė Lietuvos komunistų partija (LKP) ir jos bendraminčiai. Šią idėja vainikavo Lietuvos komunistams ir jų gerbėjams būdingą psichologinę politinę nuostatą, kurią gan tiksliai išreiškė Algirdo Brazausko knyga „Ir tuomet dirbome Lietuvai“.

Sovietinę Lietuvą administravę vietos šeimininkai labai gerai tvarkėsi ūkyje, „dirbo Lietuvai“, ir iki visiškos laimės trūko tik Maskvos sutikimo duoti šiems nacionaliniams ūkvedžiams daugiau galių. Ir šiek tiek daugiau laisvių vietos darbo liaudžiai. Tai ir būtų buvęs „suverenitetas TSRS sudėtyje“.

Autoriaus nuomone, šiandien vyraujanti tendencija yra po truputį, bet nuosekliai mažinti Lietuvos suverenumą ES sudėtyje. Anot jo, narystė ES – be abejo, naudingas dalykas. Kaip ir kai kurių sričių integracija. Problema yra net ne tiek judėjimas federalizacijos link, kiek tai, kad ši slinktis politiškai nė nesvarstoma ir viešai beveik nekvestionuojama: suverenumas, kurio pamažu išsižadama, vertinamas kaip spalvoti stiklo karoliai mainuose su čiabuviais, už kuriuos šie atneša maisto ir brangenybių.

Autorius mano, kad Lietuvos politiką šiandien iš dalies lemia tie, kurie, leisdami po truputį nykti valstybingumui, dar po ketvirčio amžiaus galės rašyti prisiminimų knygas tuo pačiu puikiu pavadinimu – „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Jų supratimas apie Lietuvą, kuriai dirbama, nedaug kuo skiriasi nuo A. Brazausko, o valstybingumo suvokimas – nuo A. Pekeliūno.

Ir posovietinė, ir eurobiurokratinė mąstysena išgarina valstybingumo idėją: arba Lietuva ir darbas jai sutapatinami su vietos ūkiniu gyvenimu ir kolonijiniu administravimu, tarsi politika būtų tik nereikšmingas antstatas, arba nacionalinio valstybingumo palaipsniui atsisakoma kaip konservatyvios atgyvenos ir ekonominės pažangos stabdžio,- teigia V.Laučius.

Jo nuomone, abi šios idėjos panašiai depolitizuoja visuomenes, politinę tautą versdamos internacionaline darbo liaudimi. Jos abi kuria naują žmogų, bet tas jų žmogus yra kur kas arčiau gyvulio nei tradicinių žmogiškumo sampratų, kurias mums davė Jeruzalė ir Atėnai ir ant kurių pastatyta Vakarų civilizacija ir bendra istorija. Jos moko žmogų apsieiti be to, kas jį labiausiai skiria nuo gyvūnijos ir augalijos pasaulių: politikos, religijos, istorinės tapatybės ir meilės išminčiai. Skiriasi jų tikrovės prievartavimo mastai, bet ne objektai: vieni, kaip „Lidl“, kryžius nuo bažnyčių trina virtualiai, o kiti naikina kryžius gyvai kartu su kunigais ir bažnyčiomis. Tie, kurie trina kryžius tik nuotraukose ir draudžia kalėdines eglutes, akivaizdžiai yra jautresni už savo žiauriuosius pirmtakus, bet jų santykis su tiesa ir tikrove – dar labiau iškrypęs nei komunistų.

Vytautas Radžvilas

 Vladimiras Laučius tekste [Kad nepasikartotų idėja „Ir tuomet dirbom Lietuvai“] buvo pagaliau aiškiai suformuluota svarbiausia idėja Lietuvai – lietuviams pirmiausia būtina tapti tikra politine tauta, o pačiam kraštui – tikra valstybe. Tik įgyvendinus šią idėją galima svajoti ir kalbėti apie visa kita, nes, norint nuveikti ką nors iš tiesų rimto ir didaus, pirmiausia reikia būti visaverčiu ir savarankišku politiniu subjektu pasaulio valstybių bendrijoje ir istorijoje.

Šiandien lietuviai yra ne politinė tauta, o tik lietuviškai (vis dar) šnekantys nedidelio krašto gyventojai, nepajėgiantys suvokti ir įsivaizduoti savęs kaip bendro ir į ateitį nukreipto tikslo saistomos piliečių bendrijos. Siaurutį mūsų buvimo horizontą užsklendžia vienadienius gyvenimo poreikius tenkinantis ir jokio aukštesnio tikslo ir prasmės neturintis monotoniškas ūkinininko ir kultūrininko triūsas.

Ūkininkas ir kultūrininkas gali būti iš tiesų protingas ir išradingas. Jis gali pasiūlyti tikrai įdomių ir naudingų idėjų. Bet jis todėl ir yra tik ūkininkas ir kultūrininkas, kad nemąsto Tautos ir Valstybės kategorijomis. Todėl jam sunkoka suvokti, kad iš tiesų didingas idėjas ir gyvenimą iš pagrindų keičiančias vizijas gali įgyvendinti tik politiškai sąmoninga ir valstybiškai susitelkusi piliečių bendrija, bet ne nupolitinta ir neorganizuota išvalstybinta provincija tapusio krašto ūkininkų ir kultūrininkų bendruomenė.

Straipsnis primena, kad visų didžių darbų būtina sąlyga – sutelkta politinė Lietuvos tautos valia. Jeigu ji neatsiras, net ir puikios idėjos Lietuvai liks neįgyvendintos, o pati iniciatyva bus prisimenama tik kaip smagus, bet iš anksto pasmerktas nesėkmei intelektualinis žaidimas.

Arba paskutinis priešmirtinėje agonijoje besiblaškančios Lietuvos sapnas, pavėluotai liudijantis, ko ji slapčia troško ir – jeigu būtų laiku pažadinusi savarankišką politinį mąstymą ir valią – galėjo ir privalėjo tapti ir būti.