Asta Katutė. Griaunami mūsų istorijos pamatai
Šiauliuose tyliai nukabinta žuvusio už Lietuvos laisvę antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, nepriklausomos Lietuvos karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lenta.
Kieno tai darbas? Miesto meras visgi neatlaikė suinteresuotos pusės spaudimo ir nerado savyje jėgų apginti laisvės kario?
Priminsime, kad Jonas Noreika dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, vėliau įsitraukė į lietuviškos Laikinosios vyriausybės suformuotą savivaldos struktūrą, vadovavo antinaciniam pasipriešinimui, padėjo organizuoti žydų gelbėjimą, kalėjo koncentracijos lageryje. 1947 m. buvo sušaudytas už antisovietinę veiklą.
Atminimo lenta buvo pakabinta ant pastato, kuriame Jonas Noreika dirbo Šiaulių apskrities viršininku (1941–1943 m.). Plačiai dokumentuota, kad lietuviai nacių okupacijos metais Laikinosios Vyriausybės skyrimu dirbo savivaldoje ne siekdami kolaboruoti su okupantais, o ruošdami dirvą naujam išsivadavimui ir siekdami palengvinti kančias nacių engiamiems gyventojams.
Lentos nukabinimo iniciatyvos ėmėsi Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis, o nukėlimą palaikė ir Desovietizacijos komisija. Tačiau šis žingsnis kartoja platinamą sovietinę propagandą apie 1941-ųjų Birželio Sukilimą Lietuvoje.
5-oji kolona nesnaudžia – ji veikia tarp mūsų, griaudama mūsų istorijos pamatus, naikindama didvyrių, kovojusių už Lietuvos laisvę, atminimą. Tie, kurie paaukojo viską dėl nepriklausomybės, nusipelno ne tik tylios asmeninės pagarbos, bet ir mūsų pastangų saugoti jų vardus nuo užmaršties ir viešo atminties ženklų trynimo.
Žilvinas Svitojus. Pralaimi tie, kurie pirmi pasiduoda
Rezistencija yra galvos skausmas kolaborantams (lietuviškai – stribai), todėl reikia padaryti viską, kad įtikintų valdžią, jog gerbti kovotojus už laisvę yra gėdinga.
Tai nėra paprastas propagandinis ar demoralizacijai skirtas veiksmas. Tai gana pigus būdas išsiaiškinti tikrą tautos norą priešintis.
Tai absoliučiai tiksli, nesumeluota – ideali sociologinė apklausa, kurioje dalyvauja ne 1004 respondentai. Šioje apklausoje, kuri vadinasi „Ar lietuviai tikrai nori priešintis, jeigu ateis laikas kovoti“ dalyvauja absoliučiai kiekvienas mūsų šalies pilietis. Kai užduodi klausimą ne žodžiais, o emocija – tu žinai, kokia yra visuomenės motyvacija. Mažai kas gina šalį iš pragmatinių paskatų, nes pasirinkti potencialią mirtį gali tik dėl to, kas tau brangiau už savastį.
Jeigu mes neapginsime jų – reiškia mums nesvarbu tai, ką gynė jie.
Nieko naujo, žydai, kaip visada aukštumoje….ne veltui tūla Faina ( nors ne tokia ji ir faina…) išdidžiai pareiškė, kad žydai nekenčia lietuvių daug labiau, nei mes jų…Tik nelabai suprantu, jeigu jiems čia taip blogai, kodėl jie taip įsikibę laikosi tos Lietuvos? …Gal dėl to, kad čia lietūs lyja…pinigų lietūs….tik ne lietuviams…
Siono išminčių protokoluose rašoma, kad visi žydai negali suvažuoti į Izraelį, kad negalima palikti vienų gojų be (žydiškos) priežiūros…
Šiauliams mielesnė lenininė ,,Iskra”, ir kas galėtų tai paneigti.
Neįtvirtinome Europos sąmonėje, kad vokiečiai atėjo į Lietuvą ne kaip okupantai, bet kaip išvaduotojai nuo bolševikinio okupanto teroro. Iš ko tam tikri lietuvių elgesio skirtumai nuo Vakarų Europai sukurto modelio. Skirtumai , kurie Vakarų Europos žmonėms tebėra nesuprantami. Europiečiai supranta karo meto D.Britanijos ir USA bendradarbiavimą su Stalino SSSR, ,o štai Lietuvos mėginimo (nepavykusio) bendradarbiauti su Vokietija – „nesupranta”.
Gal pirma parašytum, kas tą Sovietiją pasauliui suvairavo? Kas atplukdė Trockį valdžiai paimti?