Sielos nemirtingumas (I)

Kun. Grégoire Celier
Sielos nemirtingumo neigimas yra šiuolaikinės apostazės dalis. Todėl būtina priminti svarbiausius argumentus šiuo klausimu, peržiūrėti nesugriaunamus sielos nemirtingumo įrodymus ir paneigti jam priešiškas klaidas. Tai darydami pasiremsime žmonių civilizacijos liudijimais ir proto bei tikėjimo atsakymais.

1) Žmonių civilizacijos liudijimas

Joks žmogus niekada negalėjo būti abejingas mirčiai. Net jeigu ir laukiama ar norima, ji visada sukelia nuostabą, protestą, prieštaravimą, kylantį iš žmogui įgimto stipraus troškimo gyventi. Netekę brangaus žmogaus, o ypač savo mirties akimirką mes nesuvokiame arba nepripažįstame, kad mirtis yra natūrali žmogiškosios egzistencijos pabaiga.

Vis dėlto joks kitas dalykas nėra toks tikras, kaip mūsų mirtis. Nors jos valanda nežinoma, jos atėjimas nekelia abejonių ir būtų absurdiška tikėtis jos išvengsiant. Kiekvienas žmogus yra neišvengiamai pasmerktas išnykti, pragyvenęs keletą metų, galbūt šimtmetį, mūsų planetoje. Regis, čia nėra nieko paslaptingo ar keisto: kaip ir kiti žmonės, mes atsirandame, paskui po tam tikro laiko išnykstame, po savęs palikę kitus žmones mus pakeisti; šie lygiai taip pat išnyks, kad užleistų vietą ateities kartoms, kurios perduos gyvybės žibintą toliau, prieš išnykdamos amžiams.

Kiekvieną dieną liaujasi egzistuoti apie pusę milijono žmonių: saulė dėl to neima šviesti mažiau; mažai kas galvoja apie kitų mirtį, gyvenimas tęsiasi su savo džiaugsmais, bėdomis ir rūpesčiais. Paskui vieną rytą saulė mums daugiau nebepakils: mes būsime mirę.

Žmogui būdingi laidojimo ritualai

Šis [mirties] faktas, kuris, pakartokime, atrodo toks paprastas, žmogui toks niekada nebuvo. Mirties akivaizda išryškina pamatinį skirtumą tarp jo ir gyvūnų. Gyvūnai miršta kaip ir mes, bet po jų mirties viskas pasibaigia: lavonas lieka gulėti toje pačioje vietoje ir niekas iš giminaičių juo nesirūpina. Antra vertus, mirusiojo žmogaus palaikai būna paženklinti ypatingu savitumu ir su jais elgiamasi pagal tam tikras apeigas. Visos civilizacijos be išimties turėjo mirusiųjų kultą ir nėra tikresnio žmogaus išėjimo anapilin ženklo, kaip antkapinis paminklas: pagarba anapusybei yra įtvirtinta žmogaus prigimtyje.

Šiandien nukrikščionintose šalyse švenčiamiausia religinė šventė vis dar yra lapkričio pirmoji, neteisingai laikoma „mirusiųjų diena“, kuomet puošiame gėlėmis kapus [Prancūzijoje – red. p.], norėdami pagerbti tuos, kurie gyveno prieš mus ir kuriuos mylėjome. Pačioje istorinio materializmo tėvynėje balzamuoti Lenino palaikai nuo pat jo mirties buvo nenutrūkstamo garbinimo objektas. Trumpai patyrinėkime šį keistą fenomeną, kuris turėtų mums suteikti žinių apie tai, kaip žmonės supranta mirtį.

Laidojimo ritualai

Nors laidotuvių apeigos skirtingais laikmečiais ir skirtingose civilizacijose skiriasi, vis dėlto jos turi daug panašių savybių. Visų pirma, kūnas paruošiamas laidotuvėms: jis arba mumifikuojamas, arba balzamuojamas atliekant įvairias procedūras; kartais padengiamas vašku, kitur nudiriamas, o kaulai nudažomi, arba tiesiog nuprausiamas ir aprengiamas drabužiais, atitinkančiais mirusiojo padėtį visuomenėje. Kai kuriose civilizacijose buvo [ir tebėra] paplitęs kremavimas, bet ir jis vyksta pagal ypatingas apeigas, o pelenai rūpestingai surenkami.

Po to mirusysis yra nunešamas į savo atilsio vietą (nepamirškime, kad prancūziškas žodis „cimetière“ [kapinės] etimologiškai reiškia „miegamasis“): ar į kapą žemėje, ar į įrengtą olą, ar į pastatą, ar į piramidę, ar į šulinį – žodžiu, jis niekada nepaliekamas bet kaip. Mirusysis turi ilsėtis ramybėje, taip pat nuo pirmykščių laikų lavonai būdavo saugojami nuo plėšikų. Daugeliu atvejų antkapiniai paminklai sutelkiami į vieną vietą, suformuojant nekropolį [mirusiųjų miestą], kuris tampa sakralia vieta.

Taigi velionis užima jam paruoštą vietą; jis paguldomas tam tikroje nustatytoje padėtyje, aplink jį pridedama įvairių įprastų daiktų, įrankių, maisto, papuošalų, ginklų, monetų, kartais naminių gyvūnų, net moterų ir tarnų. Kai jis jau būna pasirengęs didžiajai kelionei, gyvieji rūpinasi apsaugoti nuo kapų plėšikų jo miegą dievų pykčiu grasinančiais užrašais, magiškais ženklais ar šiurpą keliančiais vaizdais.

Bet mirusiojo mes dar nepaliekame. Dar ilgą laiką po jo palaidojimo atliekami būtini ritualai: gedulingi pietūs, aukos, ritualiniai nuliejimai, žaidimai mirusiojo garbei, smilkymai, o mūsų kraštuose [Prancūzija] – liepos 14-osios ceremonija prie mirusiųjų memorialo, kapų priežiūra ir puošimas gėlėmis.

Ši pagarba mirusiojo kūnui jokiu būdu nekilo iš žmonių tamsumo ir naivumo: niekam nebuvo paslaptis, kad gedimas ir suirimas yra neišvengiamas šių palaikų likimas. Net jeigu kai kurios civilizacijos ir balzamuodavo savo mirusiuosius, kad atitolintų šį suirimą, tai būdavo suvokiama kaip kraštutinė priemonė, desperatiškas bandymas apsaugoti juos nuo šio neatšaukiamo biologinio proceso.

Mirusysis nelaikomas visiškai mirusiu

Iš tiesų šis kruopštus rūpinimasis numirėlio palaikais yra ne kas kita, kaip simbolinės apeigos, t. y. regimi neregimos tikrovės ženklai. Per juos gyvieji išreiškia tikėjimą, kad mirusysis nėra visiškai miręs. Dėmesys palaikams nėra skirtas pačiam kūnui: jis reiškia, kad žmogus, gyvenęs šiame kūne, mirties akimirką jį paliko, bet su juo neišnyko. Svarbiomis ceremonijomis, kuriomis apsupa kūniškąjį juos palikusių artimųjų apvalkalą, žmonės paliudija, jog gyvenimas po mirties nenutrūksta.

Žmonija iš tiesų visada tikėjo, kad be fizinio kūno mumyse dar yra „gyvenimo dvelksmas“, „ugnis“, „dvasia“, tai, ką mes vadiname „siela“, ir kad ši siela neišnyksta kartu su kūnu, bet nežinomoje vietoje tęsia savo paslaptingą egzistavimą.

Šis visuotinai paplitęs tikėjimas būsimuoju gyvenimu yra puikus šios tikrovės įrodymas. Tai, kuo buvo natūraliai tikima visose civilizacijose, kad ir kokios skirtingos ar netgi viena kitai priešingos ir svetimos jos būtų, tokiomis aplinkybėmis gali būti tik tiesa, įsišaknijusi žmogaus prigimtyje. Šis faktas peržengia atsitiktinius skirtumus ir racionaliai paaiškinamas tik tuo, kad dauguma žmonių absoliučiai tiki egzistencija, neapsiribojančia jų trumpa kelione žemėje.

Natūralus priešinimasis mirčiai

Be to, visi mes iš prigimties trokštame nemirtingumo. Žmogus niekada nesusitaiko su mirtimi: ji atrodo neteisinga, žiauri. Mes jai priešinamės iš visų jėgų ir nenorime pripažinti, kad ji sudaužo mūsų viltis, sugriauna mūsų planus, ištrina mūsų įtaką, be pasigailėjimo nutraukia gyvenimą, kuris, regis, vos dar tik prasidėjo. Žmogui būdingas stiprus troškimas gyventi, kurio niekas negali užgniaužti, kuris išlieka nepaisant kančių, nesėkmių ir nusivylimų. Mūsų sielos gelmėse glūdi įsitikinimas, kad mes nei privalome, nei galime mirti. Net senstant mūsų kūnui ir silpstant fizinėms jėgoms mes vis dar laikome savo sielą jauna, stipria, ryžtinga, trokštančia tęsti savo gyvavimą be pabaigos.

Prie šio nenuslopinamo troškimo gyventi amžinai prisideda gilios pasaulio neteisybės jausmas: ne tokios, kuri kiltų dėl socialinės nelygybės ar ekonominių skirtumų, bet moralinės neteisybės. Žmogui nepakenčiama matyti, jog tas, kuris daro bloga, gyvena ramus ir visų gerbiamas, kai tuo metu darantis gera kenčia ir yra niekinamas. Ar to nematome kas dieną? Blogis, žiaurumas, niekšiškumas, melas begėdiškai triumfuoja; nedorybė sulaukia pagarbos, nusikaltimas nebaudžiamas; gerumas, drąsa, tiesa yra šlykščiai persekiojami be akivaizdaus pasipriešinimo.

Mes jaučiame, kad tokia situacija yra labai neteisinga, kelianti pasipiktinimą, kad tokia akivaizdi neteisybė negali trukti visada, kad ateis laikas, kai teisingumas bus atstatytas, nedorėliai nubausti, o geriesiems atlyginta. Akivaizdu, jog tai įvyksta ne žemėje: vadinasi, mes tai pamatysime po šios trumpos egzistencijos, kai nukeliausime anapilin.

Taigi žmogus jaučia natūralų troškimą gyventi visados ir nori būti užtikrintas, kad po šios trumpalaikės žemiškos viešnagės moralinis teisingumas, kuris šiandien dažnai pažeidžiamas, būtų atkurtas visose srityse. Jei šis troškimas yra natūralus ir gimsta anksčiau už visokius svarstymus, argi jis nėra pagrįstas šios būsimosios egzistencijos tikrove, egzistencijos, kuri mums savaime atrodo būtina?

BUS DAUGIAU