Silva Višinskienė. Apie diletantus politikoje ir politikavimą be žinių apie valstybės valdymą

POLITIKAVIMĄ BE TIKRŲ, RIMTŲ žinių ir išmanymo apie tai, kas yra politika ir valstybės valdymas ir kaip visa tai gali reikštis, atrodyti ir būti iš tikrųjų, laikau NIEKO VERTU, o tokių „politikų“ buvimą Seime – pasisėdėjimu ir pasipinigavimu.

Turiu minty vedančiuosius partijos žmones – įsivaizduoju nemažą būrį. Pageidautina, kad steigtųsi naujos partijos, skirtingos ar net priešingos ne tik pavadinimais, bet ir ideologijomis, ir išstumtų iš politikos visas per trisdešimt metų gausiai prisidirbusias gaujas. Neišmanantys politikos žmonės nepajėgs to padaryti. Kad ir kokių gerų norų turėtų, sistema juos ĮVEIKS. Todėl nesirinksiu ir nebalsuosiu nė už vieną NETIKROS politinės partijos kandidatą ar kandidatų sąrašą.

Taip nusprendžiau paskaičiusi V. Radžvilo straipsnius apie politiką ir pasidomėjusi jo politine veikla.

Man įdomi ir Nida Vasiliauskaitė su savo „Antrąja Lietuva“. Manau, ji irgi gali sukurti tai, ką būtų įmanoma pavadinti politine partija. Perskaičiau Nidos V. kuriamą programą (tiek, kiek yra parašyta) ir atradau visokių minčių. Vienos jų nesvetimos man, o dėl kitų kilo klausimų. Kaip bebūtų, tai, regis, bus kitokia partija ir ideologija nei V. Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“.

„Nepriklausomybės sąsiuviniuose“, 2013 m. rašytame V. Radžvilo tekste randu nusakymą valstybės, apie kurią kalba, rašo ir, regis, mato tinkamu variantu Lietuvai Nida Vasiliauskaitė (citatos iš tekstų toliau).

Rinkėjai pagal savo galimybes turi domėtis politika, būtinai skaityti ir klausytis dominančių politikų minčių. Galvoti, lyginti ir daryti išvadas. Kitaip nežinosime, ką rinkti – mes esame atsakingi už tai, ką pasirenkame ir kokią politikų veiklą turime – kiek ji naudinga ir kiek pragaištinga.

NIDA VASILIAUSKAITĖ:

Jokia kita vertybė – nei ekonominė gerovė, nei sveikata, nei saugumas, nei konkurencingumas, nei tarptautiniai įsipareigojimai – nėra svarbiau. Prireikus, jos aukotinos dėl laisvės…

(Ištraukos iš partijos „Antroji Lietuva“programos)
1.9. Valstybė turi būti nugalinta, minimali (klaskinio liberalizmo prasme): kuo mažiau apimanti, kuo minimaliau įsikišanti, kiek įmanoma daugiau funkcijų deleguojanti patiems piliečiams ir jų organizacijoms.

1.3. Laisvė – fundamentali, neatimama asmens charakteristika. Buvimo žmogumi ir buvimo piliečiu sąlyga. Todėl jokia kita vertybė – nei ekonominė gerovė, nei sveikata, nei saugumas, nei konkurencingumas, nei tarptautiniai įsipareigojimai – nėra svarbiau. Laisvė dėl jų jokiomis aplinkybėmis neaukotina – atvirkščiai, prireikus, jos aukotinos dėl laisvės.

1.3.1. Asmuo nėra statistinių duomenų suma, visuomenę sudaro individai, gyvi konkretūs žmonės, o ne duomenų srautas. “Sisteminis požiūris” iš principo neigia laisvę ir tuo mėgaujasi, o atskirą individą laiko pakeičiamu bet kuriuo kitu ir reikšmingu tik kiekybiškai. Todėl “sisteminis požiūris“ yra klaida, anksčiau ar vėliau generuojanti „galimybių pasą“ ir „bendrąjį gėrį“, dėl kurio, prireikus, anksčiau ar vėliau gali būti sunaikinti visi atskiri – visi konkretūs ir realūs – gėriai.

VYTAUTAS RADŽVILAS:
(Ištrauka iš teksto „Netikros tikrovės: ištakos ir pavidalai“)

Apšvietos įkvėptos ideologijos iš principo gali egzistuoti ir skleistis dviem – nuosaikia ir radikalia – formomis. Liberalizmas šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis. Teorinė ir praktinė švelniojo, arba liberalaus (neo)totalitarinio valdymo galimybė yra akivaizdi ir lengvai paaiškinama.

Nuo Renesanso laikų, kai atsirado nauja valdymo forma – valstybė, moderniąją visuomenę grindžia ir struktūrina tai, ką galima pavadinti absoliutaus Individo ir absoliučios Valstybės santykiu. Todėl kad būtų pereita nuo griežtojo prie švelniojo totalitarinio valdymo tereikia vienintelės ir paprasčiausios sąlygos – apversti šį santykį aukštyn kojomis.

Kai absoliutus Individas praryja valstybę  ir atsiranda vadinamoji minimalistinė, bet – iš karto pabrėžtina – dėl to ne mažiau despotiška ir represyvi kvazivalstybė

Tokia inversija reiškia tai, kad griežtojo totalitarizmo atveju absoliuti Valstybė praryja individą radikaliai jį užgoždama, o tai įvyksta, kai pilietinė visuomenė tariamai supolitinama ir atsiranda totalitarinė kvazivalstybė.

Tuo tarpu švelnusis totalitarizmas gimsta tada, kai absoliutus Individas savo ruožtu praryja valstybę, kuri yra ne mažiau radikaliai nustelbiama, o politinė visuomenė tariamai supilietinama ir atsiranda vadinamoji minimalistinė, bet – iš karto pabrėžtina – dėl to ne mažiau despotiška ir represyvi kvazivalstybė.

Toks virsmas reiškia, kad anksčiau totalitarinės valstybės vardu veikiančių grupių griežtai valdoma ir kontroliuojama visuomenė išlaisvinama tik tam, kad grynosios jėgos principas joje įsitvirtintų ir pradėtų viešpatauti pakeistine ir išvirkščia – Jo Didenybės Individo absoliučios savivalės forma.

Griežtajam totalitarizmui būdingą valstybės karą su tai valstybei nepriklausančia, t. y. nuo valdžios atstumta, visuomenės dalimi minimalistinėje valstybėje pakeičia totalinis ir permanentinis pačioje visuomenėje vykstantis visų karas su visais dėl galios ir tos pačios valdžios.

Kalbant dar aiškiau, toji minimalistinė valstybė tampa kvazipilietinės visuomenės grupių mūšio lauku ir todėl iš principo prie antrinės prigimtinės būklės priartėja net labiau, negu ankstesnioji totalitarinė valstybė. Ji yra tuo pačiu jėgos principu grindžiamas prievartos ir smurto pasaulis, tačiau – ir tai yra paradoksaliausia – sutelkus dėmesį tik į išorinius griežtojo totalitarizmo bruožus nesunku patikėti arba būti įtikintam, kad, patekusi į šią savivaliaujančių individų tarpusavio karo ir smurto būklę, visuomenė atsidūrė tikrosios laisvės karalystėje.

Visas išsilaisvinimo pasakojimas grindžiamas būtent šia iliuzija.
2013 2(4) “Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Nuo redakcijos:

NIDA VASILIAUSKAITĖ:

O tai kaip mes ugdysime patriotizmą, meilę Tėvynei, jei atsisakome švietimo sistemoje propagandos? – Klausia skaitytoja.

Pradėkime nuo to, kad jokia meilė niekam propaganda neišugdoma, propaganda išugdoma tik neapykanta arba abejingumas. Na, arba bukas lojalumas „Tėvyne” apsimetančioms ministerijoms, valdžios balsui, kas dar daug blogiau.

Antra: čia ta pati prielaida, kaip ir mūsų nedraugų leftistų, kurie tiki visagale mokykla ir jos teise „dėl gero tikslo” plauti smegenis – pvz., „ugdyti toleranciją ir lyčių lygybę”. Idant žmonės būtų tolerantiški ir neseksistai – pakanka neugdyti patyčių ir seksizmo, o taip pat – nemokyti „būti tolerantiškais”. Panašiai žmogus visai natūraliai būna pakankamu mastu patriotas – prisiriša prie vietų, kuriose augo, bendrų patirčių, įpročių ir žmonių – jeigu tos vietos ir žmonės jo neužpuola ir atvirai nesikėsina tam tikru būdu „suformuoti”: reikia tik netrukdyti.

Trečia: čia ta pati prielaida, kaip Delfi ir LRT, kurie „mano”, kad Lietuvos gyventojai tuoj tuoj atkurs SSSR, jei tik nebus ant jų galvų nuolat pilami groteskiški melai apie to meto baisybes ir jų akyse nebus smerkiami „nostalgikai”. Tarsi neapšmeižta SSSR nebūtų pakankamai atgrasi; tarsi pompastiškai neliaupsinamoje mūsų Tėvynėje visai nebūtų nieko mylėtino, gerbtino ir gero – kam žmonės negalėtų simpatizuoti, nespaudžiami organizuoto valstybinio „ugdymo”.

Ketvirta: tarsi nematytume „patrotinio ugdymo” rezultatų per visą šį trisdešimtmetį.

Ne, valstybė ir mokykla neturi lįsti į galvas ir širdis.

Redakcijos prierašas: Komentarų nebėra