Silva Višinskienė. Prisiminiau apie pokarį. Mūsų susiskaldžiusią visuomenę. Ar nebūtų tas pats?

„Kaip lengva mūsų tautą suskaldyti, supjudyti ir sunaikinti pačių iniciatyva.Taip buvo pokariu – stribai ir miškiniai, taip yra ir šiandien – vakseriai ir antivakseriai, homofilai ir homofobai, prorusiški ir proeurosojūziški. Tik šautuvų reikia ir pradėtume pliekti vieni kitus. Ir dėl ko? Kad Skirmantas (Malinauskas /S.V.) nerado kitos dienos išsakyti savo „kritišką“ nuomonę, tik išvakarėse įsimintino skaudaus įvykio, vienintelio, kai buvome vieningi. Nepainiokime valstybės su valdžia – normalios jos niekada neturėjome per savo žioplumą ir neišmanymą, per savo kvailai suprantamą demokratiją, kuri jau virsta diktatūra vėlgi per pusės tautos lengvatikystę.

Turime saujelę protingų, išmintingų ir drąsių žmonių (Ignas Vėgėlė vienas iš jų) ir tų pačių negerbiame. Renkame į valdžią pusdurnius ir menkystas, svetimų ponų „pašikniukus”. Penkios gaujos tokių – jas partijomis vadiname. Nieko mes tokie neturėsime, paskutiniai išmausime iš tėvynės, nes kitur geriau.“

Taip rašiau vakar besipliekiančių tarpusavyje komentatorių skiltyje. Tam kartui užteko. Šįryt iš pačio ryto, išgirdau per radiją aptarinėjant vakar dienos įvykius minėjime Nepriklausomybės aikštėje. Širdis vėl pradėjo spurdėti. Turiu paminėti, kad laidoje girdėjosi įvairių žmonių vertinimai: protestuotojų ir pasipiktinusių. Didelių vedėjų pastangų trukdyti jiems kalbėti, nejutau. Ar turime dėl ko piktintis?

Žinoma, ne.

Žmonės nusprendė tarti savo žodį tokią dieną, nes kitomis progomis negalėjo ir neturėjo vilties sulaukti valdžios dėmesio.

Nemanau, kad žuvę už Lietuvos laisvę gynėjai jaučiasi nepagerbti minios. Manau, jie būtų protestavę kartu mitinge ir skandavę panašias mintis. Galbūt net aktyviau už kitus, taip, kaip buvo aktyvesni už visus tada, Sausio 13 – ąją.

Nepritariu kitaip manantiems apdovanotiems Didvyriams – jie didžiai nusipelnė, ačiū jiems – vis dėlto šį kartą nepritariu. Visa širdimi jaučiu, kad yra šiek tiek kitaip.

Nukentėjusių už politinę veiklą sovietmečiu žmonių nuomonės irgi skiriasi. Paminėsiu kunigą Robertą Grigą – jo mintis visada skaitau atidžiai.

Tarp nepritariančių ir pasipiktinusių mitingu yra įvairių žmonių: vieni nerimauja dėl to, kad naujais laikais susikūrė sau puikų gyvenimą (vieni teisingu būdu dėl savo išskirtinių gebėjimų, kiti – neteisingu būdu – jie patys geriausiai žino, kokiu). Dėl abiejų grupių daugiau lyg ir nėra, ką pasakyti.

Labiau stebina kiti žmonės, kurie iš esmės nieko doro nesusikūrė ir nepatyrė, ir nieko nepaliks. Nėra jie ir labai dideli savo Tėvynės patriotai. Kodėl jie taip piktinasi ir vadina bjauriausiais vardais tuos, kurie bando aiškintis, kas vyksta ir kodėl, kurie nepatenkinti esama padėtimi, o labiausiai valdžios elgesiu, kuris yra AMORALUS.

Ar nėra taip, kad tai patys nesavarankiškiausi vertintojai, bailūs ir linkę šaipytis, ir, žinoma, aktyvesni už visus kitus. Jų santykis su valdžia, o ypač su televizija, kaip šakalo su Šerchanu iš „Mauglio“. Jie visada renkasi stipresnį, kad ir koks neteisus jis būtų.

Aš mitinge nebuvau, ir galbūt manau, kad vertėjo palaukti kitos dienos, bet tikrai nebandyčiau mitinguotojams kaip nors tai įrodyti ar pagrįsti – jie pasakytų, kad kita proga nebūtų prisišaukę valdžios, ir aš turėčiau pripažinti, kad didesnė teisybės dalis yra jų pusėje.

Taigi. Šiek tiek apie savo vertinimus lengvai reiškiantį jaunimą, kuris sąlyginai yra jaunimas – gimę prieš tris dešimtis ir šiek tiek daugiau metų. Besipiktinančių „maršistų“ mitingu ir elgesiu, įtariu, yra daugiau, negu suprantančių ir apmąstančių visas situacijas visų mitingų. Kodėl taip yra?

Todėl, kad jie neturi gyvenimo patirties formuotos galimybės palyginti du laikmečius. Girdėti pasakojimai ir vadovėliniai raštai tikro supratimo jiems neduoda. Jie dorai nežino ir savo tautos istorijos, kuri jų mokymosi laikotarpiu buvo labai nenuosekliai ir netikusiai pasakojama, parašyta „iš bėdos“, dėl to, kad ankstesnioji nebetiko. Tikrai girdėjau ir skaičiau tada istorikų straipsnius – įsiminė maždaug tokios mintys: „gelbėkit istorijos mokytojus“.

Kokie buvome mes sovietmečiu, būdami jauni?

Aš gerai prisimenu, kad dauguma mūsų ne tik nesvarstė ir nesuprato, bet ir stebėjosi, baisėjosi partizanais – tada vadinamais banditais – ir neabejojo žygdarbiu stribų – tada vadinamų partizanais – įveikiant buržuazinių nacionalistų žiaurų pasipriešinimą.

O koks buvo mūsų laisvės ilgesys? Daugumos jaunuolių neturintis gilaus pagrindo – norėjosi džinsų, galimybės klausytis užsienietiškos muzikos, vaikinams nešioti ilgus plaukus ir dėvėti plačias kelnes, o merginoms – trumpesnius nei dera sijonėlius. Kokios tai ilgesio platumos ir gilumos, galime spręsti tik dabar.
Sovietinė propaganda plovė mūsų smegenėles labai kruopščiai.

Šiandien turime galimybę pasikartoti tai, kaip praėjusią pamoką.

Dabartinė žiniasklaida pasiekė „aukštesnį“ lygį. Tuomet per visas panoramas ir „vrėmes” propaganda buvo varoma „tiesiai šviesiai“. Net labiausiai nepatyrę ja netikėjo ir nesiklausė. Dabar ji transliuojama tam tikra prasme subtiliau, lyg pro šydą.

Kadangi sovietinės laidos buvo vedamos kultūringai, o vedėjų kalba buvo elitinė, procesas nedraskė nei ausų, nei akių. Dabartinės žiniasklaidos – išskyrus retus atvejus ir žmones – kalbėjimas ir grimasos dažniausiai piktina. Nesinori girdėti jų net kaip fono.

Nesileisiu į platesnį pasakojimą – daug kas jau kitų bendraamžių papasakota. Grįžtu prie savojo komentaro, kuris yra svarbiausia mano teksto dalis. Tuo momentu buvo bjauriai puolamas I. Vėgėlė, bet jo vietoje visada gali atsirasti kas nors kitas.

Gal geriau pabandykime suprasti ir pripažinti savo didžiausią klaidą – neleistiną silpnumą: skaldymąsi ir neapykantą vienų kitiems. Kas bebūtų, tai neturi tęstis – mes nesame kalti dėl to, kas vyksta ne mūsų iniciatyva ir ne tik Lietuvoje. Skaldydamiesi silpnėjame kaip tauta, mumis gali manipuliuoti ne tik sava valdžia, bet ir nežinomos piktų tikslų turinčios jėgos. Ir visai nesvarbu, iš kur jos – iš Rytų ar iš Vakarų. Reikia valdytis – įsikąst į liežuvį ar įsidurt į pirštą – nežinau. Reikia neskubėti reikšti nesubrandintas mintis. Reikia rinktis žodžius. Tai nėra labai sunku, o pasiekti tokiu būdu galima labai daug.

Komentare užsiminiau apie pokarį. Mūsų susiskaldžiusią visuomenę pabandykime nukelti mintimis į anuos laikus. Ar nebūtų tas pats?

Vieni į vieną, kiti – į kitą pusę. Liktų mažytė mažuma galvojančių. Mes tokių neįpratę klausytis ir nepastebime jų tarp kitų.