Trampas verčia Ukrainą pasirinkti kapituliaciją pagal Pietų Vietnamo scenarijų. Teks tęsti kovą Atatiurko pavyzdžiu, – savo fb sienoje kovo 24 d. rašo Evgen Dykyj, politikos ir karinis analitikas, ATO veteranas (buvęs bataliono „Aidar“ šturmo kuopos vadas 2014–2015 m.), Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius, visuomenės veikėjas, LKKSS (ir LKKSS VAS garbės narys).
Taigi, mano katytės ir zuikučiai, ar jums visiems patiko JAV prezidento specialiojo įgaliotinio Stiveno Vitkofo (Steve Witkoff) interviu Takeriui Karlsonui (Tucker Carlson)? Ne? Būtinai rekomenduoju peržiūrėti ar perskaityti, kad pagaliau suprastumėt realybę ir atsikratytumėt žalingų iliuzijų.
Iš Amerikos valdininko, kuriam tiesiogiai pavesta vesti derybas dėl „taikos“, kurią jo prezidentas tikisi pasiekti „iki Velykų“, sužinosite daug įdomių dalykų. Pasirodo, visa „problema“ tarp Ukrainos ir Rusijos yra kažkokie „keturi regionai“, „seniai surengę referendumus“ ir „išreiškę norą“ gyventi Rusijos sudėtyje, o va Kyjivas kažkodėl to vis dar nepripažįsta.
O dar, pasirodo, Rusija niekada nesiekė užgrobti Ukrainos. „Kam jiems ją užėminėti? Rusai tik norį stabilumo ten!“ (citata).
Ką, ar mes to anksčiau negirdėjome? Taip, bet anksčiau tik iš Kremliaus. Dabar skirtumą tarp Kremliaus ir Baltųjų rūmų galima suprasti tik pagal tai, rusiškai ar angliškai kalba kalbėtojas – turinio skirtumų nebeliko.
Jei kas nors, nepaisant akivaizdžių faktų, vis dar turėjo vilties, kad Trumpo vadovaujamos JAV bent jau bus neutralios mūsų karo atžvilgiu, patarėjas Vitkofas tokios galimybės nepalieka. Valstijos dabar yra Rusijos pusėje prieš mus – tai jau įvykęs faktas.
Galbūt paskutinė nepagrįsta viltis, į kurią įsikibo infantilūs „Trumpo optimistai“, buvo įžeisto Donaldo pykčio viltis, jei „draugas Vladimiras“ jį tiesiog pasiųstų. Tačiau su Trumpo pasiūlytomis 30 dienų paliaubomis būtent taip ir nusitiko – Puilo atsisakė, o Trampulis tyliai nusiplovė rankas, tačiau toliau pasakojo, kokie jo nuostabūs santykiai su Rusija ir kokios didžios perspektyvos jiems esant kartu. Taip bus ir toliau. Puilui galima viskas, nes Trumpas akivaizdžiai yra jo pusėje. Mums negalima nieko, nes jie kartu prieš mus.
Derybos, į kurias nuvarė mus Trumpas, vyksta ne pagal lygiakraštį trikampį, kur JAV bent jau „vienodai“ elgtųsi su agresoriumi ir agresijos auka, bandydamos „privesti prie bendro vardiklio“ nusikaltimo auką ir nebaudžiamą, įžūlų nusikaltėlį. Viskas daug blogiau. Tos derybos – „mirties trikampis“, kuriame amerikiečiai prisiėmė dvigubą šlykštų vaidmenį: mūsų delegacijai transliuoti Maskvos reikalavimus ir paremti juos savo grasinimais.
Jie vienu metu iš dviejų pusių bando mus prispausti kapituliacijai. Ir kad atlaikytume tokį spaudimą, reikia arba ne mažiau stiprių sąjungininkų, arba nepaprasto tikėjimo savo jėgomis.
Su sąjungininkais reikalai ne patys geriausi (nors ir ne beviltiški). Europa bunda iš trisdešimties metų letargo miego, ir jos pabudimas – bene vienintelis dalykas, už kurį verta Trumpui padėkoti. Tačiau nuo pakirdimo momento iki Raškos nugalėjimui reikalingų pajėgumų realaus įgijimo praeis nemažai laiko.
Be to, į Europą tenka žiūrėti kaip į šalių konglomeratą, ir su kiekviena turi būti kuriami atskiri santykiai, nes ES kaip bendrą instituciją paralyžiuoja pasenęs konsensuso principas, leidžiantis Orbanui nebaudžiamai stabdyti bet kokias paneuropines iniciatyvas.
Belieka kliautis savo jėgomis. Arba turėtume ruoštis „Velykų kapituliacijai“.
Bendrieji tos kapituliacijos bruožai jau daugiau ar mažiau išryškėja.
Raška iki paskutinio reikalaus neįmanomo – pilnos visų jų paskelbtų „prisijungusiais“ regionų kontrolės, įskaitant mūsų pasitraukimą iš Chersono ir Zaporižės bei teisinio visų okupuotų teritorijų pripažinimo rusiškomis. Tai jau akivaizdu.
Mažiau akivaizdu, kad Vašingtonas pripažintų tų reikalavimų „teisėtumą“ ir norėtų to paties iš mūsų. Negana to, jis pats parodytų pavyzdį – pripažintų Raškos suverenitetą okupuotose žemėse. Taip galėtų ir nenutikti, bet po Vitkofo kalbos tai atrodo ne tik įmanoma, bet ir labai tikėtina. Ir mes turime būti pasiruošę tokiam posūkiui.
Yra labiau iliuzinė galimybė, jog Raška iki galo reikalautų aukščiau aptarto maksimumo. Tada mums būtų lengviau, kad ir ką bedainuotų Tramputino duetas. Su tokiais reikalavimais nesutiktų nei Ukrainos visuomenė, nei Ukrainos kariuomenė, ir todėl nė vienas mūsų politikas net nedrįstų tokių dalykų pagarsinti. Kažkuriuo momentu taptų akivaizdu, kad susitarti neįmanoma, o Trampuliui tiesiog tektų pasekti paskui Rusijos laivą. Ir mes turėtume toliau kariauti – iki kažkieno akivaizdžios pergalės, mūsų ar priešo.
Tačiau daug labiau tikėtina kažkas kito. Po ilgo Trumpo įtikinėjimo Raška „tiek to“ sutiks su užšaldymu ne palei sričių ribas, o palei dabartinę fronto liniją. Maskva ir Vašingtonas kartu paskelbs, kad tai didžiulė Kremliaus nuolaida, mainais už tai privalome nedelsiant sutikti su visomis kitomis jų sąlygomis ir reikalavimais, nes priešingu atveju mes patys būtume paskelbti „nesukalbamais derybose“ ir „kaltais dėl karo tęsimo“.
Galbūt (nors toli gražu ne faktas), kaip didžiulis „žingsnis pirmyn“ mums netgi būtų garantuota, jog Valstijos oficialiai nepripažins okupuotų teritorijų rusiškomis, o neva „pakabins“ jų statusą, ir mes jau tikrai turėsime tai priimti vos ne kaip savo „pergalę“. O jei norime ko nors daugiau – mes „nedėkingos kiaulės“ ir „iš ties nenorime taikos“ su visomis to pasekmėmis.
Apskritai turime iš anksto pasiruošti, kad bet kokie mūsų bandymai apginti bent minimalius savo interesus ir kažkaip sušvelninti kapituliacijos sąlygas bus pristatomi kaip būtent mūsų „nedėkingumas“, „negebėjimas derėtis“ ir jog mes kalti jog karas tęsiasi.
Taip, labai trumpą momentą mes diplomatiškai buvome apžaidę Trumpą ir Putiną, kai besąlygiškai priėmėme 30 dienų paliaubų pasiūlymą, bet tas momentas jau praeityje, ir dvi imperijos neleis mums to padaryti antrą kartą, o spaus mus kapituliuoti Kremliaus sąlygomis.
Jei kam nors kažkas neaišku, paprasčiausiu ginču Ovaliajame kabinete buvo tuoj pat pasinaudota kaip pretekstu sustabdyti mums netgi „Bideno pagalbos“ teikimą, gi Kremliaus aiškus Trumpo pasiūlymo atmetimas ne tik neiššaukė jokių antirusiškų veiksmų ar pareiškimų, bet ir nesutrukdė JAV vėliau pasitraukti iš Rusijos nusikaltimus tiriančios grupės (nes Vladimiras Donaldui joks nusikaltėlis, sąjungininkai ir partneriai nebūna nusikaltėliais, kitas reikalas – „diktatorius Ze“), sunaikinti pagrobtų ukrainiečių vaikų duomenų bazę, tęsti derybas dėl sankcijų panaikinimo ir palaipsniui mažinti amerikiečių personalą logistikos centruose, per kuriuos mums teikiama pagalba.
Turime būti pasiruošę, kad kitame derybų etape, jei tik pabandytume iškelti bet kokias savo sąlygas, garantuotai būtume pripažinti „kaltais dėl derybų žlugimo“ ir apskritai dėl šio karo (juk, anot Trumpo, viskas taip ir yra, Maskva nuoširdžiai norėjo „savo“, o mes staiga pradėjome priešintis).
Amerikos pagalbą mums garantuotai nutrauks, klausimas, tik kada, kaip greitai tai įvyks. Kuo ilgiau vilkinsime derybų istoriją, tuo daugiau amunicijos mus pasieks, ir šia prasme visi tie žaidimai pateisinami. Bet vertėtų suprasti, kad tai negali ilgai tęstis ir kitame derybų etape vis tiek teks rinktis: kapituliuoti ar ne – ir sąmoningai srėbti visas savo pasirinkimo pasekmes.
Vertėtų būti pasiruošus ir tam, kad sankcijos Rusijai bus demonstratyviai atšauktos (iš tikrųjų, nes būtent to Trumpas nori nuo pat pradžių – bet formaliai dėl „mūsų nenoro susitaikyti“), ir dar daugiau – netgi neatmesčiau JAV sankcijų Ukrainai įvedimo. Ir tam taip pat verta ruoštis iš anksto.
Tai ką, kai tik Kremlius ir Baltieji rūmai „prisiverstinai“ susitars „taiką palei administracines sričių ribas“ pakeisti į „taiką palei fronto liniją“, turėtume bent tuo džiaugtis ir greitai pasirašyti, ką pasakys?
Toks mūsų pasirinkimas yra visiškai įmanomas. Tačiau turėtume suprasti, ką tiksliai pasirašysime.
Mes galutinai prarastume bet kokią galimybę nubausti nusikaltėlius ir gauti kompensaciją. Taip, šiandien mes taip pat neturime mechanizmų pasiekti tiek vieną tiek ir kitą – bet kol karas nebaigtas, tai sunkiai įmanoma, užtat mūsų kapituliacija tą klausimą išspręstų Raškos naudai visiems laikams.
Mes taip pat visiems laikams (ir dėl to nereikėtų turėti jokių iliuzijų) pripažintume visų šiuo metu Rusijos užimtų teritorijų okupaciją. Taip, mes to nepripažintume de jure, bet Pietų Korėja taip pat de jure nepripažįsta Šiaurės okupacijos– bet milijonams šiaurės korėjiečių nuo to nelengviau.
Mes negautume jokių saugumo garantijų likusioms teritorijoms. Gautume popiergalį, visiškai pagrįstai vadintiną ne „Minskas-3“, o „Budapeštas-2“, ir lai mūsų neklaidina Europos sąjungininkų siūloma mūsų teritorijoje dislokuoti saujelė „taikdarių“, neturinčių mandato ir juokingų realių pajėgumų.
Vadinasi, vietoj taikos gautume neilgą pertrauką prieš Rusijos agresijos pratęsimą ir patirtume ne Pietų Korėjos, o Pietų Vietnamo likimą.
Na, o be viso to, mes dar dėl kažkokios neaiškios priežasties, tiesiog kad Trampulis ant mūsų taip neširstų, atiduotume jam mūsų naudingųjų iškasenų išteklius, o pagal naujausią versiją – ir mūsų atomines elektrines (kur, beje, svarbu ne tiek pinigai ir elektra, o tai, kad tada mes niekad nepasigamintume savo branduolinės bombos – kuri turėtų bent kažkokią galimybę tapti mūsų saugumo garantija).
Jei esame pasiryžę visam tam tik dėl to, kad dabar šiek tiek atsikvėptume ir gautume galimybę kurį laiką pagyventi blogoje taikoje prieš kitą agresijos aktą – ką gi, tai būtų savižudiškas pasirinkimas, bet suvereni tauta turi teisę į viską, įskaitant savižudybę.
Tačiau šis pasirinkimas turi būti aiškiai suvoktas ir viešai išreikštas.
Nes dabar man vis stipriau formuojasi įspūdis, kad po brutalaus bandymo Ovaliajame kabinete mus „nulenkti“ ir mūsų iš esmės sveikos reakcijos į tą chamizmą, Ukrainos priešai abiejose Atlanto pusėse peržiūrėjo savo taktiką ir patraukė „varlės virimo ant labai lėtos ugnies“ keliu. Ir atrodo, kad pamažu užvirinėjame.
Labai norėčiau klysti tokia savo prielaida ir tikėtis, kad mes tikrai suprantame derybų beprasmiškumą ir tiesiog tempiame laiką, kad būtų pristatyta kuo daugiau amunicijos ir raketų „Patriot“ sistemoms. Tačiau kol kas matosi labiau kažkas kita.
Panašu, kad įginta į „mirties trikampį“ tarp agresyvaus Trumpo-Putino aljanso ir Europos impotencijos, mūsų vyriausybė pradėjo „smukti“ ir, galbūt, net viduje jau priėmė mūsų pralaimėjimą.
Viena vertus, ji desperatiškai bando išsiderėti mums daugiau ar mažiau priimtinas sąlygas „garbingai“ kapituliacijai (kas akivaizdžiai nerealu), kita vertus, pamažu ruošia visuomenę priimti tai, kas kažkodėl pradėta laikyti neišvengiama (nors absoliučiai taip nėra).
Atsargūs kapituliantai, jau daugiau nei metus pakėlę galvas ir pamažu sėjantys liaudyje netikėjimą, jau pradėjo niūniuoti saldžią lopšinę apie „moralinę pergalę“, kuria turime guostis, o ne tikrąja Pergale.
Tam, kad turėtum drąsos vienu metu pasiųsti paskui Rusijos laivą Maskvą ir Vašingtoną, žinant, kad Londono ir Briuselio pagalba ir parama bus ribota, reikia giliai tikėti savo žmonių jėgomis.
Šitos jėgos egzistuoja, tačiau atrodo, kad šiuo metu jomis netikima ne tik užsienio sostinėse, bet ir Pečersko kalvose, ir tai yra pagrindinė problema.
Taip jau yra buvę. Taip buvo, kai 2022 metais buvome spaudžiami prie „Stambulo susitarimų“, tačiau ginkluota tauta nusprendė kovoti. Taip buvo 2014-aisiais, kai derybos tarp mūsų sąjungininkų ir „nuosaikių lyderių“ su Janukovyčiumi baigėsi šimtininko Parasiuko kalba Maidane – ir mūsų Pergale.
Mes visada laimėdavome, kai rinkdavomės orumą, o ne „nuosaikumą“.
Tiesą sakant, anaip tol ne tik mes.
Kiek daugiau nei prieš šimtmetį Osmanų imperija buvo tiesiogine prasme draskoma Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų. Pralaimėjimas iš pradžių neatrodė gėdingu, bet nugalėtojai, priešingai susitarimams, užėminėjo miestą po miesto, regioną po regiono ir ruošė „taikos sutartį“ – kažkiek panašiomis sąlygomis, kaip dabar mums ruošia Maskva ir Vašingtonas.
Osmanų valdžia skėsčiojo rankomis ir nematė jėgų atsispirti Antantės šalių spaudimui. Tačiau paaiškėjo, kad žmonės turėjo tų jėgų.
Jaunas generolas Mustafa Kemalis atmetė gėdingus „susitarimus“ ir vedė kariuomenės likučius į naują karą, kuris dabar turkų vadovėliuose vadinamas Nepriklausomybės karu arba Nacionalinio išsivadavimo karu.
Šis karas taip pat baigėsi taikos sutartimi. Turkijos kariuomenė nerengė paradų Paryžiuje, Londone ir net Atėnuose. Bet tai buvo taika visiškai kitokiomis sąlygomis: karo metu sukurta jauna Turkijos Respublika kaip lygi derėjosi su to ankstesnio Pasaulinio karo nugalėtojais iš vienodų jėgos pozicijų ir pasiekė sau daug, apie ką pralaimėjusi Osmanų valdžia negalėjo net pasvajoti.
Turkijai buvo suteikta galimybė tapti galinga jėga, į kurią dabar žiūrime su pavydu, o Mustafa Kemalis įėjo į istoriją kaip Atatiurkas – turkų tėvas.
Taika-2025 gali būti tik „rusiška taika“ ir mūsų kapituliacija. Taika 2026, 2027 ar 2028 metais galėtų atrodyti visiškai kitaip –net jei karas ir nesibaigtų visiškai taip, kaip mums norėtųsi (nors net ir visiška pergalė vis tiek lieka sunkiai įmanoma, bet ne visiškai neįmanoma – Rusija pamažu pralaimi karą iki išsekimo, o jos kariuomenė lėtai, bet nenumaldomai degraduoja).
Taika-2025 paliktų mus Rusijos sudraskymui jau netolimoje ateityje. Taika su išsekusia Rusija po metų ar dvejų galėtų turėti realių mūsų saugumo garantijų.
Tačiau tam kažkas turėtų prisiimti mūsų „šimtininko Kemalio“ vaidmenį, atmesti Tramputino mums siūlomą kapituliaciją, pasiųsti Maskvą ir Vašingtoną viena ir ta pačia kryptimi ir vesti tautą kovai į Pergalę.
Dar tas kažkas turėtų pasakyti tautai visą tiesą apie tai, kokie sunkūs bus kovos metai, išdavus stipriausiam buvusiam sąjungininkui ir kaip neįmanoma laimėti, neprarandant tingaus ukrainiečių užnugario komforto.
Pasiųsti ir Maskvą, ir Vašingtoną – tai ne tik karas iki pergalės.
Tai ir veiksmingos mobilizacijos sukūrimas, kuri aprūpintų naujai sukurtus korpusus (sėkmės raktą frontuose) pilnaverčiu reguliariu papildymu, o trejų metų karo išvargintiems mūsų gynėjams ir gynėjoms galų gale suteiktų pamainą.
Tai ir finansų mobilizacija, pilnavertis, maksimalus mūsų gynybos pramonės finansavimas ir tik likutiniu pagrindu lėšų skyrimas visiems kitiems mūsų poreikiams.
Tai ir realus viso gyvenimo užnugaryje pertvarkymas-perstatymas ant karinių bėgių: viskas frontui, viskas pergalei.
Taip, tai būtų labai nekomfortiška, taigi ir nepopuliaru. Būtų didelis pasipriešinimas – iš dalies spontaniškas, o dar labiau stipresnis organizuotas Rusijos agentūros.
Pasirinkę šį kelią susidurtume su sunkumais ir problemomis, tačiau išvengtume nepataisomos tragedijos, kokia baigtųsi 2025-ųjų Tramputino taika.
Ir pašaukti sąlyginį mūsų Atatiurką galime ir privalome tik mes patys, Ukrainos užnugario visuomenė.
Būtų labai nesąžininga, neteisinga ir nerealu to tikėtis iš kariuomenės.
Negalime reikalauti iš savo gynėjų, vyrų ir moterų, kurie jau trejus metus eikvoja savo gyvybes ir sveikatą už mus, vietoj mūsų ir dėl mūsų, kartu iškęsdami karo baisumus ir nepatogumus, ir kariuomenės sovoko absurdą, ir mūsų užnugario nedėkingumą, kad jie dar ir vietoj mūsų reikalautų tęsti karą, tai yra tęsti sunkią tarnybą.
Esant tokioms sąlygoms, kai niekas iš užnugario neskuba jų pakeisti, maksimalaus tarnybos termino tema „tyliai nutylėta“, kasdien reikėtų jiems nusilenkti už tai, kad bent jau ne visi iškeliavo į Šiaurės vakarų pasienį ir jokiomis sąlygomis nereikalauja karo pabaigos.
Kariuomenė, su kuria elgiamės kaip su gyvuliais, nereikalauja kapituliacijos ir neišsivaikštinėja kas sau, o labai sėkmingai kaunasi su priešu fronte. Tai jau didvyriškumas. Vertinkime tai ir neperkelkime savo atsakomybės herojams.
Būtent mes, Ukrainos užnugaris, turime aiškiai pasirinkti. Turime pasakyti „kapituliacijai ne!“ Būtent mes turime atmesti tramputino „rusų taiką-2025“ ir reikalauti karo iki Pergalės.
Reikalauti – ir tuo pačiu išreikšti savo pasiryžimą paaukoti didelę komforto ir turto dalį vardan tos Pergalės. Be to Pergalės reikalavimas būtų tiesiog infantilus šaukimas į tuštumą, o esant tai sąlygai taptų mūsų nauja socialine sutartimi Išsivadavimo karo laikais.
Jei būsime ryžtingi savo pasirinkime, mūsų prašymas bus išklausytas ir „mūsų Kemalio efektas“ pasiteisins.
Sąmoningai palieku nuošalyje klausimą, ar sąlyginio „mūsų Atatiurko“ vaidmens imtųsi dabartinė valdžia (kas, nepaisant visų politinių ir asmeninių simpatijų ir antipatijų, vienareikšmiškai būtų paprasčiau ir patikimiau teisės ir teisėtumo požiūriu), ar nepasirodytų ji nepasiryžusi pasikliauti vien mūsų pačių – Ukrainos – jėgomis ir vesti mus į „kapotynes“, žymiai sunkesnes nei ankstesniais metais.
Jei valdžiai nepakaktų tikėjimo mūsų jėgomis, vienaip ar kitaip, tas tikėjimas ir tos jėgos rastų savo lyderius ir vadovus.
Jei žmonės aiškiai suformuluotų ir išsakytų savo reikalavimą dėl Pergalės ir aiškiai išsakytų kategorišką nepritarimą kapituliacijai, atsakymas į reikalavimą tikrai ateitų, ir ne taip svarbu, būtent iš kur ir pagal kokią procedūrą. Svarbiausia, kad tai tikrai būtų žmonių pasirinkimas, sąmoningas ir aiškiai išreikštas pasirinkimas.
Būtent mes turime viešai duoti neigiamą atsakymą Tramputinui, kad visam pasauliui būtų akivaizdu: tokia yra ukrainiečių, o ne tik atskirų politikų valia.
Neturime daug laiko visa tai visiškai perprasti, „suvirškinti“ ir išreikšti savo valią Pergalei – arba mūsų paklusnumą kapituliacijai.
Vašingtonas ir Maskva mus spaudžia kaip tik dabar, ir jau paskelbtas jų terminas – „taika iki Velykų“, tai yra iki balandžio 20-osios. Tramputinai nori švęsti ne tik Velykas, bet ir mūsų pralaimėjimo Velykas.
Turime mažiau nei mėnesį laiko pasirinkti savo kelią – gėdos, kapituliacijos ir šiek tiek atidėtos mirties kelią arba Orumo ir sunkios kovos su galimybe pasiekti Pergalę kelią.
Orumo ir kovos pasirinkimas gali baigtis pralaimėjimu, bet dažnai atveda į Pergalę. Kapituliacijos pasirinkimas Pergalės nenumato.
Prisiminkite tai, mano katytės ir zuikučiai, ruošdamiesi dažyti margučius Velykoms.
Puikios ir teisingos mintys.