Skaidrumo pergalė ar politinis susidorojimas?

Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

Marine Le Pen buvo uždrausta kandidatuoti į prezidentus dėl „demokratinės visuomenės neramumų rizikos“ (tariama kraštutinių kairiųjų riaušių baimė).

Priešingai nei daugelis mano, neatidėliotinas draudimo kandidatuoti taikymas nebuvo automatinė teisinė paties apkaltinamojo nuosprendžio dėl turto pasisavinimo pasekmė, o tik teisėjų sprendimas.

M. Le Pen buvo nuteista už turto iššvaistymą, nes netinkamai panaudojo ES lėšas partijos darbuotojams apmokėti, o šis nusikaltimas pagal Prancūzijos įstatymus priskiriamas „délit“ (lengvesnis nusikaltimas nei „kriminalinis nusikaltimas“, dėl kurio paprastai automatiškai nereikia prisiekusiųjų teismo).

Teismas, kuriam pirmininkavo teisėja Bénédicte de Perthuis, skyrė jai 4 metų laisvės atėmimo bausmę (2 metus atidedant ir 2 metus atliekant namų arešto sąlygomis) ir 5 metų draudimą kandidatuoti, kuris įsigaliojo iš karto, nepaisant jos ketinimo pateikti apeliaciją.

Pagal Prancūzijos įstatymus už tam tikrus finansinius nusikaltimus gali būti skiriama bausmė – draudimas kandidatuoti į valstybės tarnybą. Tačiau šis draudimas paprastai sustabdomas iki apeliacijos pateikimo, nebent teismas aiškiai nurodo „išankstinį vykdymą“, todėl jis įsigalioja iš karto.

M. Le Pen atveju prokuratūra paprašė taikyti išankstinį vykdymą, ir teisėjai sutiko, nurodydami konkrečias problemas, susijusias ne tik su jos nuteisimo faktu.

Teisėjas de Perthuis išreiškė nuomonę, kad sprendimui nustatyti neatidėliotiną draudimą įtakos turėjo „demokratinių visuomenės neramumų“, kurie galėtų kilti, jei už turto pasisavinimą nuteistam asmeniui būtų leista kandidatuoti į prezidento postą, rizika.

Teismas pasvėrė du pavojus: pavojų, kad bus išrinktas asmuo, turintis tokį teistumą, o tai gali pakenkti demokratijos vientisumui, ir galimą „didelį pavojų viešajai tvarkai“, jei tokiam žinomam kandidatui, kaip Le Pen, būtų uždrausta kandidatuoti, o tai galėtų pakurstyti jos šalininkų pasipiktinimą.

Galiausiai teisėjai pirmenybę teikė pirmajam, argumentuodami, kad leidimas jai kandidatuoti galėtų būti „rimtas ir ilgalaikis išpuolis prieš demokratinio gyvenimo taisykles“.

Apibendrindami teisėjai nusprendė, kad Prancūzijos gatvėse galėtų kilti daugiau kraštutinių kairiųjų neramumų, jei jai būtų leista kandidatuoti į prezidentus, palyginti su tuo, kiek neramumų galėtų sukelti M. Le Pen šalininkai, jei jai nebūtų leista kandidatuoti.

Tai buvo šališkas sprendimas, kurį greičiausiai lėmė tai, kad Prancūzijos politinis, finansinis, žiniasklaidos ir teismų elitas tiesiog niekina M. Le Pen ir jos šalininkus.

P. S. Konstitucinė taryba nusprendė, kad draudimas M. Le Pen kandidatuoti į prezidento postą po pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio (o ne po galutinio nuosprendžio) atitinka Konstituciją.

Konstitucinės tarybos pirmininkas yra vienas svarbiausių E. Macrono sąjungininkų ir buvęs jo partijos lyderis.

Šių metų kovo 8 d. Rišaras Feranas (Richard Ferrand) pradėjo eiti Konstitucinės tarybos pirmininko pareigas, paskirtas E. Makrono.

Jis 2016-2017 m. buvo E. Makrono partijos LREM generalinis sekretorius, o vėliau – LREM parlamentinės frakcijos vadovas ir 2018-2022 m. Prancūzijos parlamento pirmininkas.

Iki 2022 m. dirbo LREM vykdomojoje valdyboje (pagrindiniame partijos sprendimų priėmimo organe), o dar prieš 4 mėnesius buvo LREM partijos narys.

2023 m. interviu laikraščiui „Le Figaro“ jis ragino iš dalies pakeisti Prancūzijos Konstituciją, kad E. Makronas galėtų kandidatuoti trečiai kadencijai.

Jis laikomas vienu svarbiausių E. Makrono neformalių patarėjų.

Šaltinis