Kęstutis K.Urba
Spaudoje reiškiama mintis, kad stipriai išgeria apie 450 tūkst. Lietuvos gyventojų, o statistika rodo, jog nuo to sergančiųjų yra apie 40 tūkst. yra chroniškų alkoholikų, ir kasmet „baltąją karštinę“ patiria 3,2 tūkst. piliečių. Galima tikėti, galima netikėti Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) gautais duomenimis ar A.Verygos aliarmavimu, tačiau ar 16 ar 14 ar 12 l gryno alkoholio tenka „ant galvos“ – menkas skirtumas. Smurtavimas, avarijos, nelaimės darbe ir buityje, ankstyva senatvė ir ligos, apsigimimai bei artimųjų kančios. Nežiūrint šių dalykų, LSDP stovykloje vėl vyraus nuotaikos, kad „Vodka join people“.
Alkoholio skilimo produktai organizme yra nuodai nuo kurių nukenčia ir nervų sistema, ir kepenys, o alkoholio mišinys su tabaku itin didina širdies ir kraujagyslių bei onkologinių susirgimų riziką.
Be mokslo senokai įrodytos alkoholio žalos yra ir pozityvioji jo pavartojimo pusė – penkiasdešimtmečiai baruose išsikalbantys apie patirtus stresus gyvena ilgiau nei depresuojantys nuo jų atsiskyrėliai. Alkoholis yra tapęs ir atsipalaidavimo nuo patirtos darbinės įtampos ir gyvenimo tempo priemone bei paprotiniu linksminimosi atributu – gamina smegeninėse malonumą sukeliančius endorfinus. Jaunimui tai ir bendravimo barjerų įveikimo priemonė.
Stipraus išgėrimo tradicija mūsuose eina nuo viduramžių karų iki II pasaulinio karo. Ne veltui metraščiuose užrašyta, kad po Žalgirio mūšio kryžiuočių stovykloje buvo paimta daugybė vyno statinių. Todėl ir buvo laimėtas tik mūšis, bet ne karas. Po patirto siaubo arba prieš jį, tai buvo vienintelė priemonė dvasiniam stabilumui. Feodalų inspiruotas skerdynes – vien Rusijos karuose su Lietuva-Lenkija Baltarusijos teritorijoje žuvo 2,5 mln. žmonių, pakeitę pasauliniai karai irgi neapsieidavo be alkoholio – degtinės stiklinė slopino baimės žūti barjerą. O sovietinė ekonomika irgi buvo „girta“. Tad paveldas ir tradicijos yra akivaizdžios. Ir už viso to stovi dar ir didysis BIZNIS: du trečdaliai ES taip vadinamų maisto produktų eksporto susideda iš stiprių bei silpnesnių alkoholinių gėrimų. Bent taip buvo dar 2012 metais.
Ką daryti?
PSO yra nustačiusi, kad alkoholio vartojimą mažina reklama, prieinamumas ir kainos, o jos pas mus ir taip yra gerokai „priveržtos“. G.Paluckas teigia, kad LSDP ir LVŽS pozicijos 80 proc. sutampa, o R.Karbauskis ir P.Urbšys prognozuoja, kad dėl 20 proc. nesutarimų gali griūti valdanti koalicija.
Taigi, yra jaunimo bendravimo ir su vyresniųjų įtampos, streso nuėmimo bei atsipalaidavimu susijusios realios problemos. Greta biznio interesų – milijardinių pelnų yra ir paprotiniai dalykai: kas per šventė, jei ant stalo nėra visos armados butelių?
Katalikiško jaunimo stovyklos apsieina be alkoholio, o alaus kas nori jose ragauja itin saikingai.
Toji roko-pop kultūra atėjusi nuo Woodstocko masinio sambūrio ir koncerto laikų ir pas mus yra šiaip ar taip mums svetima. Vakaruose ši industrija neša milijardinius pelnus – muzika irgi yra biznis. Svaiginamasi alkoholiu, „žole“ ir net garsu. „Dainų daineles“ greitai išstumia „BIX“ ir panašūs. Kur neturima savo autentiškos kultūros, tai ten perimta vakarietiška. Prisimenu 2009 m. Lietuvos tūkstantmečiui skirtą koncertą Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Po jo padėkojau senam pažįstamam jo vedėjui A.Kaušpėdui – visas pasaulis mums galėtų pavydėti.
Mano nuomonė dėl jaunimo renginių tokia: žmonijos genomas prastėja – vis labiau dėl įvairiausių veiksnių kyla mutacijų daugėjimo ir reiškimosi grėsmės, todėl šia dingstimi riba – nuo 20 metų yra būtina. Jaunimo koncertuose, jei girtumas didesnis nei nuo vieno alaus bokalo, turėtų būti skiriama didžiulė bauda ir asmeniui, ir rengėjams. Viskas. Kodėl visuomenė turi apmokėti visas negandas kylančias dėl alkoholio?
Įtampą darbe konkurencinėje aplinkoje vargu ar įmanoma sumažinti bosams bei prie konvejerių stovintiesiems. Ją gali mažinti pozityvi žiniasklaida. A.Matulas pasakojo, kad per keletą praleistų savaičių JAV tenykštėse TV laidose nė karto nepatyrė siaubo – jose viskas gražu ir pozityvu. O Lietuvoje… bėk kur akys veda.
Į Lietuvą po sovietinės „restoraninės” kultūros su kapitalizmu atkeliavo ir barų kultūra. Tos „girdyklos” ir buvusios rūkyklos su naktiniais klubais savininkams neša didžiulį pelną.
Ne vienas politikas asmeniniame gyvenime elgiasi labai išmintingai: teniso krūviai, bėgiojimas orientacinio sporto trasose sukuria tiek endorfinų, kiek pusbutelis degtinės. Ir aš esu mėgėjas bėgioti Lietuvos miškų takais. Sveikas gyvenimo būdas – alternatyva visai restoraninei barų kultūrai, einančiai nuo traktierių ir smuklių laikų, kuriose ne vienas be laiko yra susmukęs.
Išeitis greta būtinų ribojimų yra akivaizdi: vaišinimo(si) kultūros kėlimas. Bet ar Kultūros ministerijai tai bent kiek rūpi? Ar matome TV klipus – „negerk broleli, negerk trečios“? Ar politikai kviečia „ant kilimo” Kultūros ministrę? Teisingumo – taip.
Būtent, mažesnės Seimo partijų frakcijos galėjo nubrėžti savitą politikos kryptį alkoholio problematikoje – skirti ypatingą dėmesį vaišinimo(si) su saiku kultūrai.
Tačiau daugeliui užsieniniai brangiausi „whiskey”, išstūmę „vodkos” kultūrą, tebėra tariamos prabangos ir net prestižo reikalas, nors protėviai turėjo paprotį tik midaus paskanauti.
Teko girdėti apie carienės Jekaterinos ir Voltero susirašinėjimą, kuriame klausiama: ką daryti su nepaklusniais litovcais? Ogi „girdyti ir nugirdyti… kol nuskęs…”
Diskutuokime…
