Taip, Profesoriaus G. Merkio mintys apie antpirščių žaidimą aktualios. Kiekvienam bent mažiausios vadybinės patirties turinčiam žmogui ši situacija kelia nerimą.
Jei nedidelėje įmonėje ar mokyklėlėje susidarytų tokia situacija, kad turintis nedarbingumo dokumentą vadovas nepaisytų šio dokumento teisinės svarbos, jam paprasčiausiai jį anuliuotų.
Tai, jeigu mažame kolektyve kiltų nesklandumų dėl dvivaldystės, tai ką kalbėti apie valstybę? Betrūksta, kad būtų pasakyta, jog tai ne mūsų reikalas, kaip valdoma valstybė ir kad yra persekiojamas sergantis žmogus.
Antra, visi, kam teko lemtis išgyventi vėžio terapiją, supranta ir užjaučia premjerą. Kyla natūralus klausimas: kas vyksta?
Jei paprastam mirtingajam po onkologinių susirgimų gydymo procedūrų paprasčiausiai trūksta jėgų, tai apie premjerą to nepasakysi. Ir ,duok Dieve, jam jėgų.
Vis tik kyla klausimas, kas atsakys už premjero replikas apie neįgaliotą derėtis (supraskite, savivaliaujančią) ministeriją.
Premjeras juk turi biuletenį. Tačiau, kai vyko derybos, ministerijai vadovavo ir S. Skvernelio vyriausybės G taškas (tikrai nenoriu nieko įžeisti, mokausi postmodernistinės drąsos iš pono Ivaškevičiaus, gal gausiu apdovanojimą) – ponia J. Petrauskienė.
Primo nuostata apie ministerijos įgaliojimų deryboms neturėjimą rodo, kad mūsų Martelė, Primo žodžiais tariant, pakankami nebendravo ne tik su sutuoktiniu, bet ir su savo pavaldiniais.
Kokius tada ten tiurli-murli jie darė, kad profsąjungos tai suprato kaip derybas?
Gal laikas grįžti Martelei iš savo OECD aukštumų ir atsakyti į kylančius klausimus.
Ir apskritai, kiek dar tų G taškų reikės ant savo kupros iškentėti (Alytus jau susipažino su kitu G tašku – Tamašuniene) ir išleisti į OECD?
