Eidamas 94-uosius metus mirė kovotojas už laisvę ir buvęs politinis kalinys Algirdas Statkevičius.
Baigęs Šakių Žiburio gimnazijos 4 klases, jis mokėsi Kauno „Saulės“, vėliau Jėzuitų gimnazijoje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną.
Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo antinaciniame-antibolševikiniame judėjime, buvo pasikėsintojų į Hitlerį, kurį 1944 m. įvykdė plk. Klausas fon Štaufenbergas, patikėtinis Lietuvoje. Sąmokslui nepavykus, kovą tęsė organizuodamas Vietinę rinktinę, ruošėsi kovoms už Lietuvos laisvę Karaliaučiuje, kur įgijo radisto specialybę. 1944 m. spalio 23 d. parašiutu nusileidęs Kazlų Rūdos miškuose paslėpė siųstuvą ir nuvyko į Kauną tęsti medicinos studijų. Supratęs, kad yra sekamas, su fiktyviu pasu dirbo ambulatorijose Biržų, Rokiškio rajonuose, kol atsikėlė į Vainutą ir tęsė studijas Vilniuje.
1951 m. birželio 22 d. už antisovietinę veiklą buvo areštuotas ir nuteistas 25 metams, su 5 trėmimo metais „kaip Vokietijos šnipas“. Kalintas Kemerovo srities Olžoro politinių kalinių lageryje, po to Altajuje. 1956 m. nuosprendis buvo peržiūrėtas ir A.Statkevičius paleistas į laisvę. Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete dirbo Rumšiškių ambulatorijos vedėju, vėliau Vyriausioje valstybinio draudimo valdyboje vyr. gydytoju. Laisvą laiką skyrė pogrindžio spaudai, domėjosi filosofija.
Anot Lietuvos Helsinkio grupės nario Stasio Stungurio, A.Statkevičius anksti suprato, jog ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje yra pasmerktas, todėl pasirinko slapto pasipriešinimo kelią. Būdamas tremtyje prie Lenos parašė eilėraščių knygą „Balsas iš laisvės kapo“. Ši knyga slaptai pasiekė Čikagą. 1984 m. ten buvo išspausdinta.
A.Statkevičius buvo nuolat KGB sekamas. Nustačius jo straipsnių pogrindinėje spaudoje autorystę ir suradus knygos „Bendražmoniškumo manifestas“ rankraštį, prieštaraujantį marksistinėms dogmoms, 1970 m. gegužį jis vėl buvo suimtas ir nuteistas 12 m. kalėjimo. Patalpintas Lukiškių kalėjimo gydykloje. Vėliau, neva sergantis „sunkia šizofrenijos forma“, patalpintas Vasaros gatvės psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios buvo paleistas 1972 m.
Įsidarbinęs greitosios pagalbos stotyje vėl atnaujino ryšius su disidentais, platino Katalikų bažnyčios kroniką, 1976 m. įsijungė į Lietuvos laisvės lygą bei Lietuvos Helsinkio grupę. Leido žurnalą „Šalin vergiją“, kovojo prieš plintantį lietuvių girtavimą.
A.Statkevičius buvo tarp tų, kurie pasirašė garsųjį 45 pabaltijiečių kreipimąsi į Jungtines Tautas ir Vakarų vyriausybes. Jis parengė 50 puslapių „Moralinį ultimatumą SSRS vyriausybei“, buvo išsiųstą Maskvai ir Vakarų vyriausybėms.
KGB A.Statkevičių pripažino pavojingu sovietinei sistemai ir tvarkai. 1980 m. vasario 14 d. jis vėl buvo areštuotas ir priverstinai uždarytas į psichoneurologinę ligoninę Černiachovske, o po trijų kankinimo metų perkeltas į „gydyklą“ Taškente. Buvo kaltinamas rankraščio „Žmogaus gebėjimas. Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai“ autoryste (išleista Čikagoje 1990 m.). Tarptautinei bendruomenei reikalaujant 1988 m. buvo iš ten paleistas, tačiau ištremtas į JAV. Čia jis skaitė paskaitas, parašė ir išleido knygą „Psichiatrijos inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje“. JAV psichiatrų komisija jį pripažino absoliučiai sveiku.
1988–1990 m. organizavo parašų rinkimo akciją už Lietuvos laisvę ir per keturis mėnesius surinko didžiausią Gineso rekordų knygoje registruotą parašų kiekį po peticija (5 milijonai 177 tūkst.)
1989 m. grįžo į Lietuvą. LSSR Aukščiausiasis teismas jį reabilitavo. Atkūrus nepriklausomybę 1999 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 2005 m. išleido knygą „XXI amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra“.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nariai Viktoras Petkus, Stasys Stungurys glaudžiai bendradarbiavo su A.Statkevičiumi, kartu dažnai tardavosi dėl vykstančių pokyčių, dėl valdžios laikysenos priimant Lietuvai svarbiausius sprendimus.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras nuoširdžiai užjaučia velionio artimuosius: tai skaudi mūsų visų – mūsų šalies netektis.
Urna su velionio palaikais bus pašarvota šeštadienį Vilniaus laidojimo rūmuose, laidotuvės sekmadienį 13 valandą.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras
