Kalbina žurnalistė, mano buvusi kolegė, ministrę. Iš jos girdi, kad vienas patarėjas ją „spaudė” dėl Visuomenės informavimo įstatymo. Reiktų klausti, koks tas patarėjas ir koks tas spaudimas, nes žmonės skaitydami nesuvokia, apie ką kalba.
Tas patarėjas esu aš. „Spausti” ministrę teko ne kartą. Panašiai, kaip teko „spausti” buvusią teisingumo ministrę. Tiesiog sunku nespausti, kai matai visišką žmogaus nekompetenciją sferose, į kurias buvo norima kištis.
Kaip ir dažnu atveju negaliu atsakyti tekste, bet atsakau čia. Pirmą kartą Kultūros ministerijos atstovus teko spausti, kai jie pateikė siūlymus dėl žiniasklaidos priemonių savininkų registro ir jame atsirado nuostatos, pavyzdžiui, reikalaujančios atskleisti reklamos sutarčių informaciją. Tada Vyriausybėje padarėme ne vieną susitikimą su rinkos dalyviais ir tokius reikalavimus atmetėme. To prašė visų žiniasklaidos priemonių atstovai.
Antras „spaudimas” įvyko Kultūros ministerijai pasiūlius kurti naują žiniasklaidos paramos fondą uždarant kitus, o naujojo fondo ekspertus, kurie spręstų dėl finansavimo skirstymo, turėjo rinkti kultūros ministrė iš pasiūlytų kandidatūrų. Panašiai, kaip Kultūros taryboje dabar.
Tada viešai įvairiose laidose sakiau, kad tai būtų paramos žiniasklaidai politizavimas, o vieno ministro įtaka žiniasklaidai pasidarytų itin didelė. Šiuo metu Žiniasklaidos tarybos modelis pakeistas, politikų vaidmuo jame praktiškai išnykęs, jam pritariu, diskusijos vyksta Seime.
Na ir trečias dalykas, kurį mini buvusi ministrė. Tai Vyriausybės sudarytos kelios darbo grupės, kuriose buvau ir aš. Jos sudarytos po NSGK tyrimo. Jau prieš pusmetį aiškiai sutarėm su rinkos dalyviais, ką siūlysim. Apie tai paskelbėm viešai.
Per visą tą laiką kultūros ministrė taip ir nesugebėjo įsitraukti į procesą ir tinkamai paruošti teisės aktų projektų, nors toks pavedimas ministerijai duotas dar rugpjūčio mėnesį. Ir didžiausia diskusija vyko ne dėl žiniasklaidos, o dėl Vyriausybės siūlymo drausti politikams valdyti žiniasklaidos priemones. Tiek viceministrui, tiek ministrei tai kėlė didžiausią siaubą ir vis buvo kartojama, kad tai ne ministerijos siūlymas ir ji jo neteiks. Tiesa, paskui sulaukiau viceministro skambučio, kad vis dėlto teiks. Nemanau, kad tai buvo lemiamas veiksnys nulėmęs premjero sprendimą atsisveikinti su ministre.
Pakeliui pasipylė dar įvairių gandų apie institucijų jungimus ir kitokias iniciatyvas, kurios niekada net svarstomos nebuvo. Galiu aiškiai pasakyti, kad visas „spaudimas” ministrei buvo nukreiptas būtent į tai, kad žiniasklaidos laisvės būtų užtikrintos, kad politikai savo kišeninių laikraščių viešais pinigais nemaitintų, kad atsirastų daugiau skaidrumo, bet ne ribojimų.
Su kuo tikrai sutinku, naujajam kultūros ministrui reikia įvertinti, kad jo ministerijai priskirta itin jautri visuomenės informavimo politikos sritis ir čia reikia aiškiai suprasti, ką darai. O jei nesupranti, geriau tada nedaryti nieko.
Man džiugu, kad visą procesą iš arti matė ir jame dalyvavo žiniasklaidos asociacijos, organizacijos, institucijos. Gaila, kad Monika Gimbutaitė išklausė tik buvusią ministrę, bet nei rinkos dalyvių, nei minimo mistinio patarėjo nepaklausė. Tiesiog tekstas būtų įdomesnis.
