Skulptorius Vladas Kančauskas. Žirgas ar arklys? (arba „Vyčio” likimas)

Sulaukus Lukiškių aikštės skulptūrų konkurso rezultato, kuris dar kartą pribloškė (nors mes jau įpratę), iškilo paprasčiausias pilietinis interesas pasisakyti iš profesionaliosios pozicijos, idant dar kartą neskanautume karčių vaisių.

Kam atiduoti pirmenybę žirgui ar arkliui? Kas turi vyrauti visuomenės akyse? Ir ar tikrai plačioji visuomenė supranta ką vaizduoja Lietuvos herbas „Vytis”?

Vytauto ar Basanavičiaus epochose šio klausimo be abejo nebūtų. Tad kuo skiriasi Šie vienos rūšies gyvūnai mūsų akyse ir kodėl tai svarbu šiandieną?

Senovė – tai pirmiausia vizualinė koncepcija, matoma daiktų, kurių amžius neapibūdinamas. Bronza, marmuras, granitas, medžiagos tų daiktų, kurie mus pasiekė iš senovės ir turi bendrą bruožą – mūsų ten nėra. Jų egzistencija turėjo tam tikrą tikslą – įrodyti tai, kas buvo svarbiausia, o svarbiausia tada buvo – dvasia.

Vadinasi homo sapiensui, kaip rūšiai, svarbiausias bruožas buvo, o tikriausiai ir  turi būti, dvasingumas. Ir iš praeities epochų mus pasiekę paminklai byloja, kokie buvo JIE ir kokie MES būsime ateities kartoms.

Paminklas, apskritai, yra vizualiai vertikalus objektas, atsiskyręs vienokiu ar kitokiu būdu nuo horizontalumo. Itin svarbus paminklo bruožas yra jo tvarumas – medžiaga, kurioje mes įžvelgiame laiko ribą ir gyvybingumą. Turbūt iš mus pasiekusios senovės paminklų dažniausiai yra sutinkamas raitelis.

Geriau įsižiūrėję į šį, tų laikų žmogui artimiausią draugą ir pagalbininką, pastebime akivaizdžius arklių skirtumus.

Kartu su raiteliu arklys dažniausiai darosi lieknesnis, puošnesnis, o šuoliuojantis  – vos siekia kanopomis žemę. Jis iš darbo arklio tampa žirgu. Jam suteikiami net poetiški vardai. Antikinėje Romoje žirgas įvedamas netgi į Senatą, ką jau bekalbėti apie pranašo Mahometo žirgą, kuris turėjo sparnus…

Mūsų amžininkai į raitelio statulą žvelgia, tarsi į naują nepažįstamą objektą. Mums labiau yra įprasti paminklai, stovintys ant dviejų kojų, o keturios kojos – tarsi kažkas neįprasta. O istorijoje būta netgi raito paminklo etiketo: jei žirgas, ant kurio sėdi raitelis stovi piestu, reiškia, raitelis žuvo mūšyje. Jei viena žirgo koja (priekinė) aukštai pakelta, reiškia, raitelis buvo sužeistas. O  jei žirgas stovi visomis keturiomis ant pjedestalo, reiškia, raitelis mirė savo lovoje.

Apskritai, raitelis priklausė tam tikram luomui. Tik kilmingas žmogus galėjo priklausyti raitelių luomui. Raitininkas reiškė – „užimantis aukštą padėtį”.

Išskirtinis raitininko statusas – baltas žirgas. Ši privilegija atėjo iš istorijos gelmių iki pat XX amžiaus.

Kuo toks išskirtinis yra baltas žirgas?

Visas antikinis pasaulis yra susijęs su balta spalva. Baltas marmuras, balta senovės Graikija, Roma, baltas Baltų dvigubas kryžius. Netgi mūsų laikų civilizacija yra balta, ypač metant popieriaus gniužulą į šiukšlių dėžę…

Iš senovės kylantis ir šviesus mūsų raitelis „Vytis”.

Šių eilučių autoriui teko matyti Filadelfijos muziejuje lekiantį balto marmuro sparnuotą žirgą „Pegasą”, skriejantį svajonės link: apšviestas jis tiesiog pats skleidė šviesą.

Galėtume tvirtai teigti, kad šviesa yra dvasingumas ir, atvirkščiai.

Grįžtant į šių dienų visuomeninį konkursą, turėtume konkrečiai atsakyti: arklys ar žirgas reikalingas valstybės pagrindinei aikštei?

Skaitlinga ir autoritetinga komisija, atstovaujanti įvairius visuomenės sluoksnius iš trijų finalą pasiekusių skulptūrų, pasisakė už arklį, o ne už žirgą. Turbūt taip ir turėjo būti, ypač kai visuomenės paveldo pagrindinę dalį užima arklys, o ne žirgas. Turbūt vaizduotės neturėjimas yra tikresnis dalykas, nei jos turėjimas.

Turėdami vieną gražiausių herbų Europoje, jo neįvertiname ir iš „Vyčio” darome piestu atsistojusį „orklį”, kuris vaizduoja visai kitą herbą, kitą raitelį, perdėm prozišką ir daug kur matytą stovylą.

Ne kažin ką sulauktume ir iš šiandienos menotyros, kuri daugiau specializuojasi pasąmonės potvyniuose ir „šiuolaikinės estetikos” elementuose, turinčios perteikti nūdienos psichikos ypatybes. Iš tikrujų – tai rinkos kategorijos. Atsisukus į paskutinuosius dešimtmečio skulptūrinius objektus iškyla klausimas: kodėl beveik visada nesėkmės?

Priežastys turbūt įvairios.

Pirmoji,- skulptūra kaip meno rūšis reikalauja specifinio išsilavinimo. Ji vizualiai ir apčiuopiamai kiek skiriasi nuo kitų meno rūšių, tarsi būtų visiškai atskira. Jos pažinimas vyksta  apie ją ratu, ir tuomet ją skaitome, lyg knygą.

Dauguma žiūrovų – žinovų su skulptūra bendrauja taip pat kaip su paveikslu.

Didysis XX a. skulptorius K. Brankuši, tą intencija yra sukūręs skulptūrą neregiams, kurią reikia iš visų pusių „apčiupinėti”. Tai tas pat, kaip žirgo pirkimas – jį apžiūrime iš visų pusių, kad vietoj žirgo nenusipirktume „orklio”.

Be to ypatinga skulptūros pusė yra jos medžiagiškumas. Nors „šiuolaikinė estetika” naiviai ignoruoja medžiagą, bet reali gamta viską vėl sustato į savo vietas.

Šiandien, atsisukus į „Vytį”, aiškiai susiduriame su mitu, kaip modernios istorijos chaoso ir anarchijos pažabojimo priemone. Užuot panaudoję pasakojimo metodą (natūralizmą), naudojame mitinį metodą. Per alegoriją – į mitą. Šiuo konkrečiu atveju mes tai jau turime, mums istorijos duotas mitas – „Vytis”.  Jo gadinimas transformuojant į paprastą arklį, tolygus profanizmui.

Svarstant Lukiškių aikštei pateiktas skulptūras ir visuomeninį konkursą, tikslinga pritaikyti apibrėžimą, skirtą demokratijos vietai.

Demokratijos principas sveikintinas visose žmonių veiklos srityse, bet dviejose iš jų netinka – mene ir moksle. Taikydami demokratijos principą šiose srityse, šlamštą prilygintume šedevrui, o neišmanymą atradimui.

Lukiškių aikštės skulptūrų konkursas patvirtino žirgo ir arklio skirtumus. Trečios ir antros premijos skulptūros autoriai puikiai suprato mūsų gražųjį herbą „Vytį” – jo esmę ir aiškiai galėtų tarpusavyje konkuruoti. Jų skulptūros  – tikrai „Vytis” nešantis Šviesą, nes jo judesio esmė yra – vytis šviesą ir ją nešti.

Tuo tarpu pirmoji premija nieko bendro su valstybės herbo mintimi neturi. Be to pagal raitelio padėtį ant arklio, atrodo, kad mūsų „Vytis” bus žuvęs mūšyje.

Toliau komentuojant pirmąją premiją yra keista, kad autorius būdamas stiprus kūrėjas, pastatęs Klaipėdoje prie Dangės bene reikšmingiausią pokarinėje Lietuvoje skulptūrą Mažajai Lietuvai, dabar, kaip sakoma, „nepagavo kampo”.

Taigi  galima visiškai suprasti Vilniaus miesto merą, kurio neskubotai pareikšta pozicija pirmosios skulptūros atžvilgiu, yra santūri.

Ir apskritai, panašiuose konkursuose reikėtų didinti skulptūros profesionalų skaičių, kuris sudarytų nors šešiasdešimt procentų visos komandos. Gal tuomet mūsų miestų erdvės tikrai skambėtų.

Programą  remia Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas