Vytautas Klimka
Vytauto Bruverio straipsnis „Partijų lysvėse – naujos popierinių gėlių puokštės“ – tai chroniškas meinstryminės žiniasklaidos intelektinio bado simptomas.
V.Bruveris rašo: “Kraštutinėje dešiniojoje – lysvėje pražydo net du nauji žiedai – Rimanto Dagio įsteigta Krikščionių sąjunga ir filosofo Vytauto Radžvilo vedamas „Nacionalinis susivienijimas“.
Kodėl kraštutinėje dešiniojoje? Ką jis išgirdo tokio „Nacionalinis susivienijimo” suvažiavime, kas vestų į kraštutinumą?
Arba tęsia: „Be to, per šiuos Seimo rinkimus su V.Radžvilu dėl tų pačių radikalių dešiniųjų, euroskeptiškų, homofobiškų bei ksenofobiškų rinkėjų kovos ir R.Dagys, ir kita panašaus plauko publika“.
Kodėl rinkėjai homofobiški ir ksenofobiški? Kokių argumentų vedamas taip nusprendė? Kodėl kažkoks Bruveris ėmė ir paskelbė verdiktą visuomenei, kad įsteigtas „Nacionalinis susivienijimas” nuo šiol rankios homofobus ir ksenofobus!
Nesu „Nacionalinio susivienijimo” narys ir nesiruošiu juo tapti. Bet nuo tokių rašliavų darosi koktu.
Galima kaltinti, kad „lietrytis” galėjo rasti geresnį propagandistą, nebūtinai pageriantį, nes pastarieji kalba be argumentų – jiems jų nereikia. Jie žaksi žodžiais ir tie žodžiai nebūtinai būna rišlūs. Paprasčiausiai, jiems taip atrodo.
Svarbiausia šių propagandininkų užduotis – jų pasakyti žodžiai turi kirsti, o dar geriau – dvokti. Dvokti taip, tarsi tuštintumeisi. Geriau, jei tuštintumeisi ant visų. Už tai bus pinigai mokami.
Taigi toks jau jų darbas. Švariu neapvadinsi. Kažkuo primena kailiadirbio. Bet šis dirba žmogaus gėriui, šilumai.
Propagandininkas priešingai – jo užduotis gėrį ardyti. Gal dėlto kai kuriems jų „užplaukia“. Neatlaiko. Savaitę ar dvi pila. Po to atsigauna. Iš pradžių žodžių arsenalas būna labai menkas. Iš to gali suprasti, kada „personažas“ atsitokėjo.
Po to atmintis skaidrėja. Ryškėja minties kontūrai. Tuomet tokiems užeina noras garsiai bliauti. Bet sveikatos nėra. Pavyksta tik spjaudytis. Spaudytis žodžiais. Dėl to jie tampa savotiškai originalūs, nes atrodo drąsūs. Kartais ir gatvėje matai kišeninį šunyti, kuris plėšosi prieš vilkšunį. Protingu tokio šuns nepavadinsi. Visi šypsosi. Nepaisant to, jie paklausūs.
Paklausa tokių tariamų apžvalgininkų Lietuvoje visada buvo. Meinstryminėje žiniasklaidoje būti aršiu apžvalgininku – lengviausias būdas pinigams kalti. Tokių niekada ir nestigo. Tai atitinka paklausos ir pasiūlos dėsnius. Kai kurie jų tokie chamiški ir vulgarūs, tarsi būtų pasirengę bet kam vožti ir į snukį.
Ne vien Bruverį ar Valatką turiu galvoje. Ne tai svarbiausia. Šių intelektinio dvoko gamintojų jėga kyla ne iš jų „mokslo“ tuštintis ant garbingų žmonių ir visuomenės (tokių „talentų“ apstu ir Pravieniškėse). Teisę tuštintis kitiems ant galvų jiems suteikia darbdaviai, kurie valdo žiniasklaidos kanalą, portalą ar leidinį. Darbdaviui tokie apžvalgininkai tinkami ir paklausūs, nes jų skleidžiama intelektinė smarvė nūnai yra labai paklausi prekė.
Kuo daugiau smarvės, tuo daugiau klausytojų ir skaitytojų. Atitinkamai ir reklamos daugiau. O paskui reklamą seka pinigai.
Šiandien vyksta didžiųjų medijų varžytinės, kuri viešojoje erdvėje smarkiau skleis smarvę, nes smarvė lemia didžiosios žiniasklaidos verslo sėkmę – tai nauja „Lietuvos verslumo dvasia“.
Bėda, kad daugeliui visuomenėje smarvės kvapas tapo patrauklus. Ją uostančiųjų daugėja. Kiti jau ir nebegali be smarvės – kasdien reikia vis naujos dozės. Tai nauja priklausomybės liga.
Smarvė tampa visuotiniu poreikiu, kurį būtina tenkinti. Reikia, kad viskas smirdėtų, pradedant valstybės institucijomis, baigiant mokytojais ir vaikais. Privalo smirdėti bet kokia artimojo meilės apraiška, bet koks gerumo želmenėlis. Turi smirdėti patriotizmas, jį išterliojus nacizmu, pagarba laisvei ir Tėvynei, apdergiant visa tai ekstremizmu, pagarba Tautai, visus pavadinus žydšaudžiais. Turi smirdėti viskas, ką bent kiek išterlioti įmanoma, nes reikia, kad visa Lietuva dvoktų.
Tokią kryptį diktuoja meinstryminė liberalioji žiniasklaida. Jos savininkai supranta, kad smarvė tapo konvertuojama valiuta. Ji padeda savai partijai laimėti rinkimus, už ją galima savam pelnyti geresnį postą valdžioje, o šantažuojant – ir neblogai prasigyventi. Iš čia jų prabangūs namai, prašmatnios vilos…
Bėda, kad smarvė neaplenkia ir žiniasklaidos savininkų namų. Ji skverbiasi pro langų plyšius, keliauja paskui jų vaikus į mokyklas, lydi kiekviename skersgatvyje, kiekviename žingsnyje, tarsi didžiuliame viešajame tualete. Ir nėra būdo nuo jos apsisaugoti. Dėl to dauguma jų neria iš Lietuvos į „Kanarus“ ar kitur. Ten smarvės nėra, ją pakeičia gaivus jūros oras ir žydinčių gėlių aromatas…
Bet pinigai turi savybę mažėti. O smarvė svečiose šalyse nėra paklausi. Todėl tenka sugrįžti į gimtuosius namus ir tęsti tradicinį „verslą”. Arba jį parduoti tiems, kurie Lietuvoje negyvena.
Spėkite, kas yra Lietuvos meinstryminės žiniasklaidos savininkai?
Galima ir nespėlioti. „Lietuvos ryto” savininkai ČIA.
Taigi čia niekuo dėti propagandistai. Jie gali teršti viešąją erdvę, jei tik to prašo jų užsakovai. Mums reikia išmokti naujai vertinti žiniasklaidą ir piktintis ne bruveriais ir valatkomis, o žvelgti, kam atstovauja mus trešiantis TV kanalas arba portalas.
Plačiau apie tai ČIA
