Du Vilniaus socdemai – savivaldybės Tarybos narys Povilas Pinelis ir Tadas Vinokuras – užsimojo įvykdyti komunistinį revoliucinį teisingumą. Apkaltos keliu pašalinti Nacionalinio susivienijimo Atsakingąjį sekretorių Almantą Stankūną iš Tarybos. Atradę jį esant pavojingu naciu ir pajutę nenumaldomą poreikį griežtai nubausti.
Bet koks jaunų žmonių nemokšiškumas ar užmaršumas. Elgdamiesi kaip tikri komunistai stalinistai, bet vadindamiesi socialdemokratais jie prarado atsargumą ir nebesuvokia, jog vadindamiesi socialdemokratais patys išsidavė kas iš tiesų esą. Mat didysis viso pasaulio tautų vadas socialdemokratus laikė ir vadino socialfašistais. Ir jų tikrai neglostė. Socialdemokratus savo atsišaukimuose ir kitoje rašliavoje vadino socialfašistais ir pogrindyje tarpukariu tūnojusi komunistų partija. Bet atrodo, kad šių dienų mažaraščiams nacių medžiotojams tai nėra žinoma arba nė motais.
Bet atminimo lentos K. Škirpai klausimas yra kur kas platesnis ir gilesnis. Panašu, kad Nacionalinis susivienijimas šiandien yra vienintelė partija, aiškiai suprantanti, kas iš tiesų slypi už istorinės atminties karų dėl Birželio sukilimo vertinimo ir tokių asmenų kaip Jonas Noreika ar Kazys Škirpa atminimo įamžinimo. Sukilimo istoriją šiek tiek išmanome. Ir niekam nekyla net minties suabejoti tuo, kad, pvz., majoras Impulevičius ir panašūs į jį amžiams suteršė savo vardą padarytais nusikaltimais.
Bet K. Škirpa? Klusnus nacių parankinis, kurio, prasidėjus Sukilimui, tie patys naciai neišleido į Lietuvą vadovauti Laikinajai vyriausybei, kurį, internuotą Vokietijoje, suėmė net tris kartus? Parankinis, kuriam po karo Prancūzijos vyriausybė suteikė nukentėjusiojo nuo nacių statusą?
Kai prieš kelerius metus Lietuvoje staiga vėl pradėjo kilti vien dėl slenkančio laiko turėjusi slūgti kontraversijų ir ginčų dėl Sukilimo banga, nuojauta iš karto pakuždėjo: tai ne prieš gera. Persekiojo slogus jausmas, kad kažkam ruošiamasi ir kad prie Lietuvos artėja kažkas labai blogo.
Kas konkrečiai – tai paaiškėjo 2022 m vasario 24 dienos ankstyvą rytą. Neturiu nei mažiausių abejonių, kad jeigu būtų išsipildžiusi Putino svajonė priimti savo ordos paradą Kyjive po trijų dienų ar bent savaitės, jis buvo pasiruošęs tokį pat paradą priiminėti Vilniuje. Gal net tų pačių metų Kovo 11-ą dieną. Ir tai ar kiek vėlesnei dienai buvo iš anksto ir labai kruopščiai ruošiamasi propagandos frontuose tiek Lietuvoje, tiek Vakarų šalyse.
Tokius paradus apskritai siekiama pateisinti tiek prestižo, tiek pragmatiniais motyvais. Kas norėtų būti pripažintas agresoriumi ir dar patirti net ir vakarietiškai švelnias sankcijas už Lietuvos užpuolimą ir aneksavimą? Geriau jau ne užgrobti, bet išvaduoti. O tam reikėjo ir vis dar reikia įveikti rimtą kliūtį.
Neutralizuoti ir ištrinti iš pasaulio atminties pačios Maskvos pripažintą Molotovo-Ribentropo paktą. Tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu. Iš naujo įtvirtinti Kremliaus dešimtmečius skelbtą melą. Kad Lietuva savanoriškai, na, būnant joje menkučiam Raudonosios armijos kontingentui ir patiriant tais laikais suprantamą ir istorinėmis aplinkybėmis pateisinamą švelnų Kremliaus spaudimą, iš esmės laisva valia tapo SSRS dalimi.
Atkurti ir vėl paskleisti bei įtvirtinti šį melą trukdo tik 1941 m. Birželio sukilimo faktas. Todėl Sukilimą stengiamasi diskredituoti bet kuriomis priemonėmis. Suprantama ir atrodo logiška, kad pirmasis ir svarbiausias puolimo taikinys privalo būti K. Škirpa – Sukilimo organizatorius ir moralinis bei politinis simbolis.
Reicho inspiruotas ir vadovaujamas lietuviškos agentūros ginkluotas maištas prieš teisėtą LSSR valdžią – tokią Sukilimo interpetaciją siekiama įtvirtinti visame pasaulyje. Ir padaryti tai pačių lietuvių rankomis.
Lietuvos ir jos sostinės valdžia tobulai pateisino lūkesčius. Atminimo lenta K. Škirpai buvo nuplėša ir suniokota jau kitą – birželio 23-ą dieną. Specialiai tą dieną, siekiant išlieti visą beribę neapykantą Sukilimui ir jo didvyriams.
Vargu ar A. Stankūną sumanę sudoroti jaunuoliai išmano istoriją nors tiek, kad suvoktų, kokio geopolitinio žaidimo įrankiai jie yra. Tai aklos marionetės, nežinančios elemantariausių dalykų. Pirmiausia nieko negirdėjusios apie giliausią idėjinę ir politinę vokiškojo nacionalsocializmo ir sovietinio komunizmo giminystę.
Turbūt jie net neįtaria, kad J. fon Ribentropas buvo iškili Reicho politinė figūra ir galėjo leisti sau atvirauti dienoraštyje kitą dieną grįžęs iš Maskvos, kai jo parašas ant pakto jau buvo išdžiuvęs. Akivaizdu, kad jam patiko ne tik Stalino furšetas su juodaisiais ikrais ir rinktine rusiška degtinėle bei puikiausiais sakartveliškais vynais. Labiausiai jį džiugino ten vyravusi brolystės dvasia: ,,jaučiausi kaip tarp senų partijos draugų“.
Tokie ,,socdemai“ gali taip lengvai ir nebaudžiamai klijuoti fašistų ar nacių etiketes kam papuola ir todėl, kad visuomenė, o ypač jaunimas, paprasčiausiai nežino ne tik įrašo apie ,,senus partijos draugus“, bet ir kitų elementarių faktų. Kone visi yra girdėję ir šį tą žino apie SA – žiaurius Hitlerio rudmarškinių ir galvažudžių būrius.
Bet gerokai mažiau žinančių ar net girdėjusių apie Telmano Rot Front‘ą – klestėjimo laikais apie 130000 narių turėjusias ir brutalumu SA niekuo nenusileidusias raudonųjų smogikų ir kaulalaužių gaujas. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – panašias į JAV miestus šiandien siaubiančias Black Lives Matter grupuotess, tik nepalyginamai gausesnes ir nuožmesnes.
Dviejų Vilniaus ,,socdemų“ baudžiamąjį aktą prieš Nacionalinio susivienijimo bendražygį įkvėpė anaiptol ne socialdemokratijos dvasia. Tai Rot Fronto ir BLM dvasia. Buvo džiaugsmas ir garbė būti šalia Almanto, neįtikėtinai tvirtai ir su tiesiog olimpine ramybe stovėjusio priešais pasiruošusius bet kurią akimirką pulti benkunskiškojo ,,teisėtumo“ vykdytojus. Ir atkakliai bei korektiškai prašiusio ir reikalavusio vieno – pateikti teisėtą ir galiojantį vandalizmą bei prievartą prieš taikią žmonių grupelę leidžiantį dokumentą.
Rytoj 15 val. prie Vilniaus savivaldybės pastato įvyks piketas Almantui paremti. Tuo metu jis bus apklausinėjamas baudžiamajame Etikos komisijos posėdyje. Verta atrasti valandėlę laiko nueiti ir apsižvalgyti, kaip ten bus su tuo revoliuciniu drg. Pinelio ir drg. Vinokuro teisingumu…
prof. Vytautas Radžvilas
