Česlovas Iškauskas
Sovietinių karių, kažkada „vadavusių“ Lietuvą nuo fašistinių okupantų, atminimas nėra kažkaip kategoriškai reglamentuojamas, nes tai daugiau moralinis, etinis naratyvas, susijęs su kiekvieno žmogaus požiūriu į žuvusiuosius ar mirusiuosius. Paprastai jo laikomasi visame pasaulyje. Lietuvos žemėje nuo seniausių laikų sugulę nesuskaičiuojama galybė svetimų valstybių karių…
Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o ypač Rusijai užpuolus Ukrainą, žmonių akys ėmė kliūti už propagandinių užrašų apie „išvaduotojus“, sovietinių simbolių, karo atributikos. Šalies valdžia, įvairios desovietizacijos struktūros šią problemą paliko savivaldai, nes ji geriausiai mato ir jaučia žmonių nuotaikas bei ideologinį tokių palaidojimo vietų atspalvį. Per Lietuvą nuvilnijo tokių paminklų nukėlimo, žvaigždžių, ginkluotės, užrašų naikinimo vajus.
O štai krekenavietis Romualdas Liutkus neapsikentė: ne kartą kreipėsi į ne vieną kadenciją iki šiol dirbusį Panevėžio rajono savivaldybės merą, vis žadėjusį sutvarkyti Krekenavos kapines ir nieko nepadariusį. Tad rugsėjo pradžioje jis su sūnumi Laurynu ir dar keliais vyrais nieko neperspėjęs ėmėsi veiklos: iš kapinių pašalino keturias demontuotas sovietų karių pagerbimo plokštes ir jas pristatė seniūnijai. Žiniasklaidai vyrai aiškino, kad užrašai ant jų „Amžina šlovė didvyriams“ žemina laisvą Lietuvą, menkina nepriklausomybės iškovojimus ir su sovietiniu totalitarizmu kovojusius lietuvius.
„Kodėl Cvirkos paminklai sostinėje nuimami, o Panevėžio rajone niekas nevyksta?“ – piktinosi Laurynas. Jo tėvas pridūrė, kad jiems nusibodo valdžios pažadai, o savo darbą jie atliko tvarkingai, nieko nedaužydami ir dar palengvindami problemos sprendimą seniūnijai. „Užtai ji turėtų mums padėkoti“, – šypsojosi vyrai.
Žinoma, toks savivaliavimas ne visiems patiko. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas jau kitą dieną gavo anoniminį pranešimą, ir prasidėjo tyrimas. Vyrai buvo kaltinami chuliganiškai veiksmais, savivale, nesuderinimu su Kultūros vertybių departamentu. R. Liutkus aiškina, kad okupacinės kariuomenės karių palaidojimo vietų jis nepažeidžia, nes juk toks jų likimas, bet garbinti okupantus nėra reikalo. „Geriau tegul jie guli mūsų žemėje, negu po ją vaikšto“, – kalbėjo R. Liutkus.
Panevėžio rajono savivaldybėje iki šiol vyrauja abejingumas tokiam sovietiniam palikimui. Jos nejaudina nei Lietuvoje buvusios raudonos žvaigždės ant paminklų, nei atkišti karių automatai, nei stovintys tankai, nei pjautuvai su kūjais, nei rusiški užrašai. Atvirkščiai: užrašai ir visa atributika reguliariai nuvaloma, kur reikia – išdažoma, aplinka sutvarkoma. R. Liutkus stebisi: kaip į sovietinių okupantų šlovinimą reaguoja Ukrainos pabėgėliai, kurių yra ir Krekenavoje? Kodėl valdžia visai nesaugojo 1999 m. Krekenavoje ant buvusios NKVD-MGB būstinės Bažnyčios g. 1 valstybės lėšomis pritvirtintos atminimo lentos čia laikytiems suimtiems ir žiauriai tardytiems Lietuvos patriotams (autorius J. Jogėla)? Gali būti, kad jos tyliu pritarimu plokščių demontuotojai toliau skundžiami įvairioms instancijoms ir reikalaujama jos atsakomybės…
Tiesa, po 10 dienų R. Liutkus gavo pranešimą, kad atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bet Kultūros paveldo departamentas pagrasino: jeigu ir toliau atsakingos institucijos nebus informuojamos (suprask: negausite leidimų, nebus atlikta miestelio gyventojų apklausa, klausimas apsvarstytas rajono taryboje, o gal ir išnagrinėtas aukščiausiu lygiu…), savivaliautojų lauks administracinė atsakomybė.
Kitaip sakant, ir čia galima pritaikyti lietuvių būdingą patarlę-mįslę „Nei pats ėda, nei kitam duoda“. O pats R. Liutkus nevengia ir tokio populiaraus, bet jo paties nevartojamo apibūdinimo: „Gal Panevėžio rajono valdžią užgrobė „vatnikai“?“ Toks retorinis klausimas ypač simptomatiškas prieš visai priartėjusius Seimo rinkimus…
gfolsw