Sovietų pastangos panaikinti santuoką

Skaitytojų dėmesiui skelbiame žurnalo The Atlantic 1926 metų liepos mėnesio numeryje skelbtą Sovietų Sąjungos gyventojos tekstą apie tuometinės santvarkos pastangas panaikinti santuoką.

„Vyrai ėmė keistis žmonomis su tokiu pat įkarščiu, kokį jie parodė gerdami neseniai į rinką grąžintą 40 laipsnių degtinę.“

***

Santuokos instituto panaikinimo klausimas šiuo metu visoje Rusijoje aptarinėjamas taip aršiai ir aistringai, kaip negirdėta nuo maištingųjų ankstyvųjų revoliucijos dienų. Praėjusį spalį Centriniame vykdomajame komitete (CK) buvo pristatytas įstatymo projektas, panaikinantis skirtumą tarp registruotų ir neregistruotų santuokų bei suteikiantis nesusituokusiai, bet kartu gyvenančiai moteriai teisėtos žmonos statusą ir teises į nuosavybę. Tačiau didžiulis nenumatytas pasipriešinimas siūlomam įstatymui lėmė, kad CK nusprendė atidėti galutinį jo priėmimą kitai sesijai, tuo tarpu tik skatindamas smarkią visuotinę šio projekto diskusiją.

Nuo tada fabrikai, biurai, klubai ir kitos įvairios sovietinės organizacijos bei institucijos priėmė nutarimus už ir prieš įstatymo projektą, o miestų, miestelių ir kaimų salėse nebetilpo į susirinkimus plūstančios minios. Norėdami suprasti šios karštos diskusijos bei aistringų už ir prieš priežastis, turite gyventi šiandieninėje Rusijoje bei pajusti tą kančios, pasišlykštėjimo, netikrumo ir tragedijos atmosferą, pakibusią virš rusų šeimos.

Neapykanta šeimai

Kai 1917 metais valdžią užėmė bolševikai, į šeimą, kaip ir kiekvieną „buržuazinę“ instituciją, jie žvelgė su nuožmia neapykanta bei išreiškė ketinimą ją sunaikinti. „Tam, kad nuo šeimos nuvalytumėme per amžius nusėdusias dulkes, turėjome gerai ją supurtyti, ir būtent tai mes ir padarėme“ skelbė ponia Smidovič, šiai diskusijai vadovaujanti komunistė bei aktyvi jos dalyvė. Taigi, vienu pirmųjų dekretų, išleistu Sovietų Rusijos vyriausybės, buvo panaikintas terminas „nesantuokinis vaikas“. Taip buvo sulygintas visų vaikų teisinis statusas, nepaisant to, ar jie gimė santuokoje ar ne, ir dabar Sovietų vyriausybė giriasi, kad Rusija esanti vienintele šalimi, kurioje nėra nesantuokinių vaikų. Vaiko tėvas priverčiamas prisidėti prie vaiko išlaikymo, skyrybų atveju dažniausiai išmokėdamas motinai trečdalį savo atlyginimo, su sąlyga, kad ji neturi kito pragyvenimo šaltinio.

Skyrybų epidemija

Tuo pačiu metu buvo išleistas įstatymas, leidžiantis vos per kelias minutes išsiskirti, o skyrybų galėjo pareikalauti bet kuris iš sutuoktinių. Šį įstatymą sekė chaosas. Vyrai ėmė keistis žmonomis su tokiu pat įkarščiu, kokį jie parodė gerdami neseniai į rinką grąžintą 40 laipsnių degtinę

„Kai kurie vyrai turi dvidešimt žmonų, su viena gyvena savaitę, su kita – mėnesį“ – pareiškė pasipiktinusi atstovė CK sesijos metu. „Jie su visomis tomis moterimis susilaukia vaikų, o tie vaikai išmetami į gatvę, nes trūksta finansinės paramos.“ (šiandien Rusijoje yra trys šimtai tūkstančių benamių vaikų, kurie tikrąja to žodžio prasme yra išmesti į gatvę. Šie vaikai yra viena didžiausių šių laikų socialinių grėsmių, nes jie tampa profesionaliais nusikaltėliais. Daugiau nei pusė šių vaikų yra priklausomi nuo narkotikų arba seksualiniai iškrypėliai. Daugelis komunistų tvirtina, kad tokio didelio šių vaikų skaičiaus priežastis yra šeimos žlugimas.)

Turbūt labiausiai nuo šios lytinių santykių revoliucijos nukentėjo kaimuose gyvenantys valstiečiai. Šalies rajonuose praūžė tikra santuokų ir skyrybų epidemija. Valstiečiai, išgyvenę santuokoje po keturiasdešimt metų, staiga nusprendė mesti savo žmonas ir tuoktis antrą kartą. Valstiečių jaunuoliai į santuoką žvelgė kaip į jaudinantį žaidimą ir žmonas keitė keičiantis metų laikams. Tapo įprasta, kad dvidešimtmetis jaunuolis jau būtų triskart išsiskyręs, o tokio pat amžiaus mergina – patyrusi tris ar keturis abortus. Borisovo-Pokrovskoje gyvenantys valstiečiai karčiai skundėsi: „Abortai yra mūsų kaimų gėda. Anksčiau apie juos nebuvome net girdėję.“ Tačiau moterys, norėdamos apsiginti, atsakė: „Bepigu jums kalbėti. Jei pabandytumėte patys išnešioti kūdikį, kitaip užgiedotumėte.“

Sykį aptarinėjau dažnų skyrybų klausimą su sovietinio kaimo pirmininku. „Kas verčia moteris skirtis?“ – paklausiau jo. Tuo metu į kambarį įžengė maždaug aštuoniolikos metų mergina. „Štai toji, kuri šiom dienom išsiskyrė“, – nusijuokė jis. „Imk ir pasiklausk jos.“ Tačiau kai apsisukau, merginos nebebuvo, tik pro langą pamačiau ją kiek įkabina bėgančią nuo mūsų. Išbėgau paskui ją ir galiausiai prisivijau laukuose prie kaimo. Kai susėdome ant šieno kūgio, paprašiau merginos atvirai su manim pasikalbėti – kaip moteris su moterimi.

Jos akys prisipildė ašarų, bepasakojant, jog ji tebemylinti savo devyniolikmetį sutuoktinį, tačiau jis privertė ją prašyti skyrybų nuo santuokos tepraėjus vos dviem mėnesiams. Jam pasirodė, kad jis myli kitą merginą ir pagrasino užmušti savo žmoną, jei šioji nesutiks pati jo palikti.

Prisimenu kitą šeimos ryšių žlugimo auką – aukštą, išblyškusią, tylią kazokų moterį. Jos vyras padavė pareiškimą skyryboms po pirmojo vaiko gimimo. Po to jis vedė kitą moterį, su ja susilaukė vaiko, tačiau ją palikęs, grįžo pas pirmąją ir su ja susilaukė dar vieno vaiko. Giliai tikinčią moterį kankino mintis, jog jos antrasis vaikas yra nesantuokinis, nepaisant to, kad kunigas užtikrino, jog dėl to, kad Bažnyčia nepripažįsta skyrybų, jos ryšys yra teisėtas.

Šalies rajonuose pasitaikė keli keisti su santuokos nuostatų kintamumu susiję piktnaudžiavimo atvejai. Daug laisvo elgesio moterų nusprendė, kad santuoka ir vaikų gimdymas yra pelninga veikla. Jos santykiavo su pasiturinčių valstiečių sūnumis, o po to, siekdamos kūdikio išlaikymo, šantažavo jų tėvus. Pasitaikė atvejų, kai valstiečiai privalėjo parduoti paskutinę karvę ar arklį, kad išmokėtų reikalaujamus alimentus. Įstatymas įnešė dar daugiau sumaišties, nes dėl galimybės taikyti atbulinę datą, moterys galėjo reikalauti išlaikymo net ir prieš daugelį metų gimusiam vaikui.

Kiti valstiečiai pasinaudojo galimybe lengvai išsiskirti ir vesdavo „nuotakas vasarai“. Kadangi privačiam darbdaviui darbininkų samdymą Rusijoje varžo įvairios taisyklės ir apribojimai, kai kuriuose regionuose turtingesni valstiečiai vesdavo stiprią merginą derlingam sezonui ir išsiskirdavo su ja vos tik baigdavosi darbai laukuose.

Šalin gėdą ir nekaltybę!

Naujieji sekso santykiai mieste taip pat sukėlė tam tikrų problemų. 1924-1925 metų žiemą keli vyresni komunistai apkaltino jaunimą, ypač studentus, pernelyg besimėgaujančius palaidu gyvenimu bei švaistančius sveikatą ir energiją palaidiems ryšiams; merginas studentes jie apkaltino pernelyg dažnais abortais. „Būkite arba studentėmis, arba motinomis; jūs negalite būti ir viena ir kita esant tokioms sąlygoms” – šiuolaikinėms rusėms studentėms aiškino vienas iš auklėtojų. Pastarosios pasipiktinusios pareiškė, jog meilė yra turbūt vienintelis joms likęs pigus pasilinksminimo būdas, ir pareikalavo sudaryti joms bent jau tokias galimybes pasidaryti nemokamus abortus, kokiomis džiaugiasi fabriko darbininkės. Be to, jos griežtai atrėmė sakydamos priekaištus, jog toli gražu ne visi senieji komunistai galėtų būti tyro gyvenimo pavyzdžiais.

Kai kurie Komunistų jaunimo sąjungos, organizacijos, dabar turinčios tarp pusantro ir dviejų milijonų jaunuolių, nariai mano, kad laikinų lytinių santykių atsisakymas yra buržuazinis prietaras ir mirtina nuodėmė komunisto akyse. Kai kurios provincinės šios sąjungos atšakos surengė ciklą „Šalin gėdą!“ ir „Šalin nekaltybę!“, tačiau netrukus oficialiose Komunistų partijos ir Komunistų sąjungos ataskaitose šie veiksmai buvo griežtai pasmerkti kaip audringi nukrypimai nuo normos.

Tiek kaimuose, tiek miestuose labai aštri netekėjusių motinų problema griežtai ir be gailesčio patikrina komunistų teorijas. Ankstyvuoju revoliucijos laikotarpiu komunistai laikėsi teorijos, kad vaikus ugdyti ir jais rūpintis turi valstybė. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad valstybė, ypač karų nualinta ir nuskurdinta Rusija, buvo finansiškai nepajėgi užsikrauti sau tokią sunkią atsakomybės naštą. Dešimt tūkstančių pamestinukų, apie kuriuos vos daugiau nei per pusmetį buvo pranešta trisdešimt dviejose Sovietų Sąjungos provincijose, gerai pavaizduoja tą pavojų, kurį sukelia didėjantis valkataujančių benamių vaikų skaičius, nes jų tėvai negeba arba nenori pasirūpinti savo laikinų santykių palikuonimis.

Visi susituokę su visais

Praėjusio rudens CK sesija, kurios metu buvo aptartas santuokos, kaip instituto, panaikinimas, vyko garsiojoje caro sosto salėje vienuose iš Kremliaus rūmų. Paauksuotos sienos ir lubos išliko nepakeistos, bet vietoj sosto stovi paprasta medinė struktūra, kurią naudojamasi kaip platforma. Čia raudonveidės valstietės, ryšinčios raudonas skepetas, darbininkai, vilkintys paprastas tamsias palaidines, tačiau neryšintys nei kaklaraiščio, nei apykaklių, komisarai, avintys aukštus aulinius batus, demokratiškai sukinėjosi kartu ir ginčijosi vienodai aistringai.

Ponas Kursky, teisingumo komisaras, milžinas su didžiuliais geltonais ūsais, pristatė įstatymo projektą. Jis nurodė, jog nors pagal senąjį įstatymą žmona neturėjo jokių teisių, jei nebuvo oficialiai susituokusi, naujai siūlomas įstatymas suteiktų jai tokias pat teises, kaip ir teisėtai sutuoktinei, nuosavybės ir kitais klausimais. Kitas punktas skelbė, jog tiek vyras, tiek žmona turės lygias teises reikalauti išlaikymo iš sutuoktinio, jei liks bedarbiais ar nedarbingais. Moteris turės teisę reikalauti savo vaikui finansinio išlaikymo, net jei tuo metu, kai pastojo, gyveno su keliais vyrais, tačiau priešingai nei buvo įprasta, ji arba teismas pasirinks, kuris vyras bus laikomas atsakingu už paramą. Atrodė, kad komisaras Kursky ypatingai didžiuojasi šiuo punktu, nes jis be galo skiriasi nuo Europoje ir Amerikoje paplitusių „buržuazinių papročių“. Jis teigė, jog tose šalyse vyras gali atsivesti draugą, kuriam pareiškus, jog jis taip pat gyveno su moterimi, šioji nebeturi kaip apsiginti. Kaimuose, kur net ir seniai susituokusieji gyvena su savo tėvais, moteriai pareikalavus alimentų, pagal siūlomo įstatymo projektą bus atsakinga visa šeima.

Kursky baigus savo ataskaitą ir leidus žmonėms diskutuoti, kilo toks karštas pasipriešinimas, jog kaimų ir fabrikų atstovai kalbėjo kelias dienas ir vienu metu, o norinčių pasisakyti sąrašas vis ilgėjo. Labiausiai visiems rūpėjo klausimas, ar suteikus neregistruotai žmonai visas juridines teises, vyrai išvengs daugybės skubotų ir laikinų santykių, o gal tokios pataisos paprasčiausiai nuves į poligamiją ir poliandriją.

Vidaus reikalų komisaras Bielobrodovas įrodinėjo, jog valstybė negali santuokos laikyti išskirtinai asmeniniu reikalu. Jo nuomone, stabilios santuokos labiau užtikrintų vaikų išsilavinimą. Jis tvirtino, jog šeimos sugriovimas yra daugybės gatvėse elgetaujančių ir nusikalstančių vaikų priežastis.

Kitas pranešėjas prieštaravo siūlomam įstatymui, tvirtindamas, jog atsiras moterų, kurios pasinaudos šio įstatymo siūlomu liberaliu aprūpinimu ir užmegs santykius su pasiturinčiais vyrais, kad po to juos šantažuodamos galėtų reikalauti alimentų. Aukštas pareigas Teisingumo komisariate užimantis Krasikovas tvirtino, jog bus itin sudėtinga nustatyti, ar žmonės tikrai gyveno santuokoje, ir padarė išvadą, kad poligamiją draudžiantis įstatymas tebus negyva raidė. Vienas iš diskutavusiųjų vaizdingai apibūdino šį klausimą: „Norite paversti Rusiją viena didžiule santuoka, kur visi bus susituokę su visais.“

Darbininkė iš Kostromos, su šaliku ant galvos, prisijungė prie bendro prieštaraujančiųjų choro. „Mūsų fabrikuose, – sakė ji – galite pastebėti labai nemalonių dalykų. Kai tik jaunuolis nedalyvauja visuomeninėse veiklose, jis gerbia savo žmoną. Bet vos jis šiek tiek prakunta, šiek tiek prasilavina, tarp jų tarsi kažkas atsistoja. Jis palieka savo žmoną su vaiku, apsigyvena su kita moterim ir abi jas pasmerkia skurdui ir kančiai. Prašau darbininkių išleisti tokį įstatymą, kuris užkirstų kelią tokiai daugybės vyrų ir daugybės žmonų praktikai.“

Ponia Gypova, valstietė iš Kursko provincijos, atkakliai reikalavo, kad „vyrams ir moterims nebūtų leidžiama gyventi kaip kokiems čigonams, be perstojo keičiantiems savo partnerius. Vaikai dėl to pernelyg kenčia. Daugybė vyrų, dvidešimt metų taikingai sugyvenusių su savo žmonomis, staiga ėmė šaukti: „Dabar mes laisvi. Leiskite mums išsiskirti“. Jei dažnoms santuokoms ir skyryboms nenubrėšime aiškių ribų, šį klausimą teks aptarinėti kiekvienoje sesijoje ir mes niekada negausime gerų rezultatų.“

Atrodė, kad siūlomo įstatymo opozicija sukosi apie keturis punktus: 1) jis panaikins santuoką; 2) jis sunaikins šeimą; 3) jis legalizuos poligamiją ir poliandiją; 4) jis sužlugdys valstiečius.

Netrukus paaiškėjo, jog įstatymo projektas negali būti priimtas rudens sesijoje, tad buvo nutarta nukelti jį kitai sesijai. Praėjus maždaug dviem savaitėm Maskvoje buvo surengtas masinis susirinkimas, siekiant aptarti pasiūlymą. Krilenko, sovietų prokuroras, daug prisidėjęs prie įstatymo projekto apmatų ir esantis vienu karščiausių jo gynėjų, teigė, jog santuokos registravimui nėra nei būtinybės, nei svarbos, tą daryti netgi nėra naudinga. „Kam valstybei žinoti, kas su kuo tuokiasi?“ – sušuko jis. „Žinoma, jei kartu gyvenama ir neregistruojama norint patikrinti, ką reiškia būti susituokusiu, gali atsirasti poligamija ar poliandrija, bet valstybė negali tam užkirsti kelio. Pagrindinis socialistinės valstybės tikslas yra laisva meilė; tokioje valstybėje santuokos neribos jokie įsipareigojimai, įskaitant ekonominius, ir ji taps visiškai laisva dviejų žmonių sudaryta sąjunga. Tuo tarpu, nors siekiame laisvos sąjungos, privalome pripažinti, kad santuokoje egzistuoja tam tikri ekonominiai įsipareigojimai, tad įstatymas imasi ekonominiu požiūriu ginti silpnesnįjį partnerį.“

Levas Trockis taip pat skelbėsi pritariantis siūlomam naujajam įstatymui medicinos darbuotojų, dirbančių dėl motinų gerovės, konferencijoje. Trockis pabrėžė, kad toks įstatymas ne tik labiau apsaugos moteris, bet ir bus naudingas šalies vaikams.

Kitą vertus, ponas Soltzas, žinomas ir autoritetingas komunistų specialistas teisiniais klausimais bei vienas aštriausių siūlomo įstatymo oponentų, laikėsi visiškai kitokio požiūrio dėl galimų pasekmių. Anot jo: „Atsakomybę už palaido gyvenimo pasekmes mes dabar primetame vyrams, kurie dėl to kalti, tačiau tuo pat metu žinome, jog jie nepajėgūs panešti tokios atsakomybės naštos. Moterys negauna nė šimtosios teismo priskirtų alimentų dalies, nes jų sutuoktiniai paprasčiausiai negali jų išmokėti. Atrodo, kad siūlomas įstatymas yra naudingas moterims, tačiau iš tiesų jis joms bus labai nuostolingas, nes jau dabar vyrai bėga nuo savo žmonų, o jos tuščiai vejasi savo vyrus ir jų alimentus. Moterys veliasi į laikinus santykius, nes tikisi, jog įstatymas jas apgins. Mes privalome pasakyti joms, jog tik registruotos santuokos apima ekonominius įsipareigojimus, tada jos bus atsargesnės. Jūs sakote, jog galime pasodinti alimentų mokėtoją į kalėjimą, tačiau tada nebeužteks kalėjimų kaltiesiems. Moterys pačios daug geriau apsigins, jei žinos, kad negali tikėtis apgynimo iš įstatymo.“

Ponia Smidovič išsakė nuomonę, kad šeima tebėra reikalinga tam, kad išpildytų tokias funkcijas kaip vaikų auginimas bei kitus įsipareigojimus, kurių valstybė kol kas nėra pajėgi prisiimti. Įstatymas jai patiko, nes ji manė, jog moterį geriausiai galima apginti įstatymiškai užtikrinant jos kaip žmonos teises, nežiūrint į tai, ar santuoka buvo sudaryta, ar ne. „Dauguma plojo Soltzui, – pridūrė ji – nes juos džiugina mintis, jog įsipareigojama tik registruotoje santuokoje, ir tuo pačiu metu galima palaikyti dar kelis santykius, neprisiimant už juos visiškai jokios atsakomybės.“

Diskusijos dėl santuokos draudimo

Ponia Kollontai, svarbiausia Rusijos feminisčių vadovė ir pirmoji moteris ambasadorė (Norvegijoje), įdomiai prisidėjo prie šios diskusijos. Ji nepritarė įstatymo projektui, nes nemanė, jog moterys galėsiančios gauti alimentus, ypač jei vyras turės dvi šeimas. Ji nepritarė registracijai ir tuo pačiu metu nesutiko su laisva meile. Kaip sprendimą nerimą keliančiai vaikų problemai ji pasiūlė „santuokos draudimo“ schemą, pagal kurią turėtų būti renkama kasmetinė vieno dolerio rinkliava nuo kiekvieno suaugusio sovietų sąjungos piliečio. Tai sudarytų šešiasdešimties milijonų dolerių fondą per metus, o to pakaktų aprūpinti visus kūdikius, gimusius laisvos meilės ryšyje. Ji taip pat pažymėjo, kad nors šiuolaikinis Rusijos jaunimas kaltinamas palaidu gyvenimu ir pasilinksminimais, pamirštama, kad prostitucija žymiai sumažėjo. (Čia labai tinka prisiminti posakį „mėgėjai sugadina profesiją“.)

Jei miestuose nuomonės dėl siūlomo įstatymo skiriasi, tai kaimuose, kur gyvena 80% visų rusų, dauguma jam nepritaria. Neseniai oficialus sovietų laikraštis Izvestia išspausdino valstiečių nuomonių apie šį įstatymo projektą suvestinę. Turbūt geriausiai paplitusią nuomonę išsakė A. Platoy, valstiečių atstovas iš Vologdos provincijos.

Jis sakė: „Santuoka tarp valstiečių dar netapo žaisliuku, madingu šiandien, bet sulaužomu ryt ar kitą savaitę. Naujasis pasiūlymas turėti daug žmonų ir vyrų laikomas neteisėtu kaimuose. Atsakomybė už vieno asmens padarytas nuodėmes neturėtų būti primesta visai šeimai. Kiekvienos kaime įvykusios skyrybos sukelia nesantaiką šeimoje, tarpusavio vaidus, teismus, kerštą, žmogžudystes ir žlugimą. Reikia nepamiršti, kaimo gyventojų svyravimo, nes jie jaučia, jog naujasis įstatymas bus poligamijos, sielvarto, demoralizavimo ir tautos išmirimo priežastimi.“

Totorių kaime, Tetušyje, įvykusį valstiečių susirinkimą apibūdino „triukšmingu, netgi audringu“. Jis prasidėjo antrą valandą po pietų ir truko iki kito ryto. Susirinkimo metu žmonės vieningai balsavo už santuokos registravimą. Nors visoje Rusijoje tebevyksta diskusijos, šiek tiek abejojama, jog kitoje CK sesijoje, vyksiančioje vasarą, pavyks priimti šį istatymo projektą, nors ir su tam tikrais pakeitimais.

Gerbdamas paplitusius visuomenės protestus ir pasipriešinimą, teisingumo komisariatas sutiko su šiomis svarbesnėmis įstatymo pataisomis:

1. Neregistruotos santuokos įgaus juridines teises tik tais atvejais, kai šalys abipusiškai pripažins vienas kitą vyru ir žmona, kai jų gyvenimas kartu ir turima bendra nuosavybė bus nustatyti teisme arba patvirtinus tretiesiems asmenims, arba įrodžius tai dokumentais ir asmenine korespondencija, jog jie bendrai išlaikė ir augino vaikus.

2. Vyras arba žmona gali prašyti paramos iš savo partnerio tik metams, jei yra nedarbingi, arba pusmečiui, jei liko bedarbiais. (šį pokytį įvedė dėl gausiai pasipylusių pasiūlymų, kad kai kurie rusai yra tokie tinginiai, jog mielai ves dirbančias moteris ir niekada neieškos darbo, jei galės reikalauti finansinės paramos iš savo žmonų) Pirmenybė bus teikiama registruotoms santuokoms, nes būtent registracija laikoma visišku santuokos įrodymu.

3. Už vieno iš šeimos narių vaiko išlaikymą bus atsakinga visa valstiečio šeima, bet duodama suma neturėtų būti tokia didelė, kad sužlugdytų šeimą.

Vargu ar vien tik techninės siūlomo naujojo santuokos įstatymo detalės galėjo sukelti tokią aistringą visuomenės diskusiją, bet visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į lyčių santykių problemą. Kilusi diskusija leido išsiveržti seniai šia tema užgniaužtiems jausmams.

Diskusijos eiga gan aiškiai parodė dvi galimas kryptis šiuolaikinės Rusijos požiūryje į santuokos, lyties ir šeimos problemas. Pirmiausia, neabejotinai, tiek komunistai, tiek visuomenė nepritariamai sureagavo į besaikį palaidumą. Kai kurie komunistai ypatingai pabrėžė, kad draugas, skiriantis meilei pernelyg daug laiko, negali tinkamai vykdyti savo pareigų partijai ir proletariatui. Dabar komunistų rašytojams įprasta sumenkinti besaikį seksą, vaizduojant jį kaip buržuazinio smukimo simptomą. Visuomenė, o ypač valstiečiai, suvokia sunkumus, tiek materialius, tiek kitokius, kurie juos užklupo kaip pernelyg tiesmukas „laisvos meilės“ šūkio pritaikymas, tad jie trokšta stabilesnių santykių namuose.

Antra, dabar jau akivaizdu, kad plačiai paplitusios revoliucinės idėjos, siekiančios panaikinti šeimą, nesugebėjo sunaikinti senųjų meilės ir pavydo aistrų. Policijos suvestinėse pilna žmogžudysčių, prievartos ir savižudybių atvejų, netgi labai siaubingų, kuriuos įvykdė pavydo veikiamos moterys. Vienas iš šių atvejų pasitarnaus mums pavyzdžiu. Valstietis pametė savo žmoną kaime ir susidėjo su darbininke mieste. Kaimietė žmona vis atvažiuodavo ir sukeldavo scenas antrajai žmonai, kol pastaroji suirzusi ir praradusi savitvardą apipylė savo priešininkę benzinu, padegė ir sudegino. Tokie elementarūs pavydo protrūkiai komunistų smerkiami kaip buržuazinių prietarų liekanos, tačiau jie vis tiek vyksta ir žinoma, kad netgi komunistų žmonos nusižudo, nes jų vyrų dėmesys buvo nukreiptas kitur.

Versta iš Theatlantic.com