Įsivaizduoju, kad kovo 4-ąją, po to, kai Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnams įkliuvo Lietuvos piliečiai Remigijus ir Živilė Žemaitaičiai, Tarptautiniame Vilniaus oro uoste kilo nemenkas sujudimas. Juk sutuoktiniai, kaip buvo įtariama, naudodamiesi suklastotais dokumentais, bandė išskristi į Jungtines Amerikos Valstijas.
Tiesa, greitai paaiškėjo, kad jie – ne kontrabandininkai, ne narkotikų mulai, ne šnipai, o klasikinių patyčių aukos. Kodėl klasikinių? Todėl, kad asmuo, pasivadinęs Anonimu, pakišo Žemaitaičiams suklastotus bilietus, viešai juos pažemino ir išvadino juos kvailiais, melagiais, dviveidžiais. (Žodžiu, pats kaltas, kad esi raudonplaukis, žilas, senas, mažas, storas, akiniuotas, spuoguotas… Dėl to iš tavęs galima iki valiai tyčiotis).
Tikriausiai, kad Anonimo pokštu nesusižavėjo Lietuvos oro uostų generalinis direktorius, Saugos, saugumo ir atsparumo departamento direktorius, Žmonių ir kultūros departamento vadovė, kiti pareigūnai. Juk šis, puikia reputacija garsėjantis oro uostas skirtas ne pramogoms, ne Auksinių svogūnų vakarėliams, ne politinio satyrinio humoro laidoms, o tarptautiniam susisiekimui. Jame atliekami formalumai, susiję su oro uosto aviacinio saugumo, pasienio, muitinio, visuomenės sveikatos priežiūros, veterinarijos ir augalų karantino tikrinimo procedūromis. Didžiulis dėmesys skiriamas keleivių saugumui, stengiamasi užtikrinti aukštą jiems teikiamų paslaugų kokybę. Atsižvelgiant į tai, kad kelionė lėktuvu daugumai žmonių kelia įtampą, oro uoste itin saugoma rimtis ir ramybė.
Kovo 4 dieną į visuomenės rimtį, kruopščiai saugomą Lietuvos oro uostus valdančios bendrovės, įžūliai pasikėsino Anonimas. Ar neskaudu, kad tai atsitiko 2025-aisiais – metais, kai Tarptautiniam Vilniaus oro uostui suteiktas humanisto, modernios Lietuvos bendrakūrėjo M. K. Čiurlionio vardas?
Ar nebaugu, kad patyčių auka tapęs Remigijus Žemaitaitis teisinasi ir atsiprašinėja, o pašaipūnas, pagaminęs netikrą dokumentą, pajuokai išstatęs į Lietuvos parlamentą išrinktą politiką, išeina pakelta galva, nesigėdindamas; kreipiasi į Nacionalinę Lietuvos naujienų agentūrą, nurodinėja, kokių veiksmų turėtų imtis ministras pirmininkas?
Ar mums, kaip romėnų poetui Juvenaliui, belieka pasiteirauti: „O kas sergsti mūsų sargybinius?“ Ar pripažinsime pagaliau, kad patyčios, nepaisant pastangų ir lėšų, įdėtų kovai su jomis, nebesuvaldomos?
Ar mums dar neakivaizdu, jog patyčių mastas išaugo tiek, kad jos nebesutelpa miestų skveruose ir tarpuvartėse, vaikų globos namuose, mokyklų tualetuose, kalėjimų kamerose, todėl persikelia į viešąsias erdves? Ar nuo šiol, siekiant pajuokinti televizijos žiūrovus, bus dirbtinai sudaromos spūstys, užkertančios kelius skubantiems į oro uostą?
Ar, pramogos dėlei, į keleivių lagaminus bus kišami maišeliai su „baltais, į narkotikus panašiais milteliais“?
Ar į oro uosto saugumo patikros laukiančiųjų kišenes bus dedami į granatas panašūs daikčiukai? Ar mus visus, sutrikusius ir išsigandusius, fotografuos žurnalistai, o mūsų asmens dokumentai bus demonstruojami visuose Lietuvos portaluose?
Regis, ne tik Lietuvoje piktybiškos patyčios toleruojamos, o pašaipūnai nebaudžiami. 2012 metų gruodžio 4 dieną Australijos radijo didžėjai Mel Greig ir Mike Christian, apsimetę karaliene Elžbieta II ir princu Čarlzu, telefonu pasikalbėjo su Londono Karaliaus Edvardo VII ligoninės medicinos seserimi Jacintha Saldanha ir išgavo iš jos žinutę apie princesės Kate Middlton sveikatą.
Paaiškėjus apgaulei, 46 metų indų kilmės moteris pasikorė. Kiek daug moteriai reiškė tarnyba ligoninėje, gali suprasti tik imigrantai, kurie karjerą Jungtinėje Karalystėje pradėjo plaudami tualetus viešbučiuose ir perrinkinėdami morkas „Baby carrots“ fabrikuose.
Byla trejus metus buvo nagrinėjama įvairiose teismo instancijose. „Southern Cross Austereo“ – didžiausia Australijos žiniasklaidos įmonė, valdanti 86 radijo stotis ir pasiekianti visas valstijas bei teritorijas, bet kokią kaltę dėl Jacinthos Saldanhos mirties atmetė. Laidos vedėjai Mel Greig ir Mike Christian atsipirko lengvu išgąsčiu.
Aš keletą metų naiviai galvojau, kad Jacinthos Saldanhos atveju elgčiausi kitaip. Stebėdavausi, kaip ji – gera, visų vertinama ir mylima specialistė, dviejų vaikų motina taip lengvai pateko į pradedančių žurnalistų pinkles. Pati įsivaizdavau esanti gana stipri moteris. Vadovavausi principu „nieko neturiu, nieko nebijau“. Juokaudavau, kad prie durų, kūmo Mėlynės iš „Čipolino nuotykių“ pavyzdžiu, pakabinsiu varpelį, o po juo prisegsiu raštelį, kuriame spausdintomis raidėmis parašysiu: „Didžiai gerbiami ponai vagys, nuolankiai prašau paskambinti tuo varpeliu. Jūs būsite tuoj pat įleist į vidų, kad savo akimis pamatytumėte, jog vienišos mokytojos pensininkės bute nėra ko vogti“.
Vieną rytą juokai pasibaigė, nes supratau, kad esu tik silpna, pažeidžiama senolė. Tą rytą susidūriau ne su vagišiuku, ne su alkoholiku Bambaliniu, ne su apsimetėle romų kilmės socialine darbuotoja, o su Anonimu.
Neatpažintu numeriu paskambinęs asmuo prisistatė paramediku, pasitikslino mano vardą, pavardę, išvardijo keturis paskutiniuosius mano asmens kodo skaičius ir pranešė, kad į avariją pateko mano sūnus. Tada man, regis, pirmą kartą gyvenime aptemo protas. „Ar jis sužeistas?“ – paklausiau. „Taip, jūsų sūnus sunkiai sužeistas ir prašo perduoti aštuonis šimtus eurų“, – atsakė tariamasis paramedikas.
Aštuonis šimtus? Būtent tiek šiuo metu turiu savo sąskaitoje – pagalvojau ir po akimirkos atsipeikėjau. „Bet aš neturiu sūnaus!“ – pasakiau.
Tada jis išjungė telefoną. Laimei, Anonimas suklydo ar jį kažkas suklaidino. Nebūčiau taip greit atgavusi proto, jei jis būtų pasakęs, kad į avariją pateko toli gyvenanti mano duktė.
Po to man ilgai drebėjo rankos, o kraujospūdis pašoko iki 230.
Reikėjo skųstis? Reikėjo pranešti apie skambutį? Kam?
Būčiau išgirdusi tuos pačius, nieko nereiškiančius paguodos žodžius ir patarimus, kuriuos anksčiau dalindavau kitiems.
Supratau, kad susidūriau su velniška jėga, galinčia atsekti mano ryšius, gebančia nuskaityti mano dokumentus, suskaičiuoti mano pinigus, įlįsti į mano protą, atimti iš manęs gyvenimo džiaugsmą, viltį, tikėjimą.
Dabar aš bijau Anonimo.
