Stasė Bučiuvienė. Pabradės nekombatantai

Roza Iljasevič, devintą dešimtį baigianti Pabradės gyventoja, gimė Gluboke, lenko ir totorės šeimoje. Kažkada Rozos gimtasis miestelis, stovintis pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Minsko, priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vėliau jis atiteko Rusijos imperijai.

Tapukariu Glubokas įėjo į Lenkijos teritoriją. Prasidėjus sovietų invazijai į Lenkiją, miestą užėmė Raudonoji armija. Po dviejų mėnesių Glubokas buvo įtrauktas į Sovietų Sąjungos Baltarusijos TSR. Dar po mėnesio jis tapo visiškai naujo Vileikos regiono dalimi.

Lietuva, Rusija, Lenkija, braižė žemėlapiuose sienas, žymėjo jas stulpais ar šiaudų grįžtėmis. Valdžios sudarinėjo tarpusavio sutartis, bet nei Rozos, nei jos tėvų, nei protėvių nuomonės niekas neklausė. Roza prisimena, kaip 1941 metų liepos 2-ąją, Gluboką užėmus vokiečiams, po kiemą blaškėsi jos mama.

Mažytė, liesutė, totoriškais drabužiais vilkinti moteris buvo panaši į besparnę paukštę, ieškančią, kur nuo krentančių bombų paslėpti savo vaikus. Nieko geresnio neradusi, ji suguldė vaikus į griovį, uždengė juos skara, atsigulė šalia jų ir pradėjo melstis Alachui.

Rozos mama buvo islamo išpažinėja. Iš jos Roza išmoko musulmonams privalomų maldų, apsiprausimo ir apsivalymo ritualų. Šių metų kovo pabaigoje sužinojusi apie nelaimę, ištikusią amerikiečių karius, totorė Roza tyra intencija, kaip mamos išmokyta, meldėsi už juos. Ta pačia intencija už nelaimėlius meldėsi lenkai, lietuviai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitų tautybių Pabradės gyventojai.

Intencijos garsiai neišsakomos. Intencijų buveinės yra širdys. Galbūt dėl to kai kuriems politikams, žiniasklaidos atstovams pasirodė, kad Pabradės gyventojai liko abejingi keturių amerikiečių karių paieškos ir gelbėjimo operacijai. Galbūt jiems norėjosi Vilniaus lengvadarbių pavyzdžiu surengtų performansų. Kad „River Pizzos“ darbuotojai maudytųsi juodai nudažytuose Žeimenos ir Dubingos santakos vandenyse. Kad Dubingėlės skvere mitinguotų gamyklos „Intersurgical“ darbininkai. Kad Pabradės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės slaugytojų padėjėjos, užuot nešiojusios basonus nevaikštantiems ligoniams ir plovusios kirkšnis buvusiems alkoholikams, skintų tujų šakeles ir pintų girliandas. Kad gimnazistai rikiuotųsi kelyje nuo Pabradės iki Meškerinės ir mojuotų JAV vėliavėlėmis. Kad…

Pabradės gyventojai moka dirbti ir linksmintis, bet performansų nerengia ir į poligono reikalus nesikiša. Visų pirma, jie sunkiai dirba, nes dar neužmiršę bedarbystės ir benamystės metų, kai dešimtys vaikų gyveno sąvartynuose, jaunos moterys maitinosi valdiškais makaronais ir kruopomis ir gimdė kūdikius su zuikio lūpomis, vilko gomuriais, gaidžio krūtinėmis.

Visų antra, pabradiškiai puikiai jaučia skirtumą tarp privilegijuotų ir neprivilegijuotų kombatantų (kariškių) ir nekombatantų (civilių). Jie žino, kad Lietuvos ir NATO sąjungininkų kariai, dalyvaujantys kariniuose Pabradės poligono mokymuose yra privilegijuoti, teisės saugomi kombatantai. Civiliai (nekombatantai) taip pat saugomi teisės. Kitaip yra su neprivilegijuotais jokių teisių neturinčiais kombatantais (šnipais, diversantais, civiliais persirengusiais kariškiais ir pan.).

Civiliams dažnai kyla grėsmė tapti neprivilegijuotais kombatantais. 1944 birželio mėnesio pirmomis dienomis Genriko Zimano vadovaujami raudonieji partizanai iš pasalų nužudė kelis vokiečių kareivius ir numetė juos prie Pirčiupių kaimo ribos. Šitaip, propagandos tikslais, kaimo gyventojai buvo paversti neprivilegijuotais kariškiais ir išprovokuotas žiaurus, negailestingas nacių kerštas.

1945 metų balandžio mėnesio pabaigoje 1-ojo Ukrainos fronto kariai, vadovaujami maršalo Ivano Konevo, išžudė 20 tūkstančių Rytų Vokietijos Halbės kaimo gyventojų, kurie, atseit, suteikė prieglobstį keturiolikmečiams hitlerjugendams.

Neprivilegijuotais kombatantais dažnai tampa valdžios ir politinių veikėjų suvilioti jaunuoliai ar net vaikai. Pavyzdžiui tokie, kaip 1943 metais Petro Cvirkos apsakyme „Lakštingala“ aprašytas besparnis paukščiukas – vaikas, talkinęs sovietiniams partizanams, arba tokie, kaip nepilnamečiai Krasnodono komjaunuoliai, kuriuos 1946 metais romane „Jaunoji gvardija“ pavaizdavo Aleksandras Fadejevas.

Tiek „Lakštingala“, tiek „Jaunoji gvardija“ ilgus dešimtmečius buvo privalomi skaitiniai mokyklinėje programoje. Pastebima, kad ir šiais laikais civiliai kurstomi kariauti, skatinami imtis aktyvesnių veiksmų gelbstint Ukrainos, žmones nuo Rusijos vykdomo genocido, kovojant su Lukašenkos tironija ir t. t. Į šūkį „Kovai už N partijos reikalą būk pasiryžęs!“ privaloma atsakyti „Visada pasiryžęs!“ Jeigu neatsakysi, būsi apšauktas vatninku, prokremliniu ar pan.

Pabradės poligonas įkurtas prieš 120 metų. Kaip gyventi šalia kariuomenės pratybų ir ginklų bandymo lauko, pabradiškiai mokėsi iš tėvų, senelių ir prosenelių. Jie rimtai žiūri į ekstremalias situacijas ir pasirengimą karui. Taip, beje, pataria ir Krašto apsaugos ministerija, nors ji, kaip ir kitos valstybės valdžią vykdančios institucijos, su gyventojais bendrauja direktyvomis, įsakymais instrukcijomis, potvarkiais ir nuosprendžiais.

Amerikiečių karių paieškos ir gelbėjimo operacijos laiku privilegijuotieji Pabradės kombatantai sulaukė labai daug dėmesio. Šalia gyvenantys civiliai – nekombatantai – nesulaukė jokio dėmesio. O juk būtų buvę gražu, kad Prezidentas, Seimo pirmininkas ar krašto apsaugos ministrė, važiuodami per Pabradę, būtų valandėlei stabtelėję prie moterytės, pardavinėjančios nebrangias sportines kelnes, ar prie šaligatvį šluojančio kiemsargio ir paklausę: „Kaip tu gyveni, mažasis žmogau?“.

Aišku, valdžia, turėdama teisę politiniam viešpatavimui, gali elgtis kaip tinkama. Ji gali pradėti karą ir jam vadovauti. Gali bendrauti tik su privilegijuotais kombatantais ar pasaulio galingaisiais. Bet, pasak Tomo Akviniečio, ji atsako už bendrą gėrį, todėl privalo rūpintis ne tik Pabradės, bet ir visos Lietuvos besparniais paukščiais – nekombatantais.