Pasikeitė Vyriausybė
1918 m. gruodžio 23 d. buvo įsteigta Vilniaus karo komendantūra. Pėstininkų kuopoje buvo 5 karininkai ir 64 savanoriai. Kulkosvaidžių komanda sudaryta iš 4 karininkų, 12 savanorių ir 2 lengvųjų kulkosvaidžiu. Be to, buvo organizuojama ir lenkiškai kalbančiųjų komanda.
Komendantūra tuojau pat išleido atsišaukimą į vilniečius stoti savanoriais į komendantūrą. Pradėjo atvykti naujų savanorių, kurių tarpe buvo ir lietuviškai nemokančių.
Aš buvau paskirtas būrininku į kulkosvaidžių komandą.
Bolševikams artėjant prie Vilniaus, Valstybės Taryba, Ministerių Kabinetas ir Krašto Apsaugos štabas gruodžio paskutinėmis dienomis persikėlė į Kauną. Vilniuje visa valdžia atiteko karo komendantūrai. Be to, kaip Laikinosios Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Vilniuje pasiliko ir švietimo ministeris Mykolas Biržiška.
Vilniaus komendantūrai sustiprinti iš 1 pėst. pulko Alytuje buvo atsiųsti 23 savanoriai su 2 puskarininkiais, karininkui Gerulaičiui vadovaujant.
Patirti apie bolševikų artėjimą buvo pasiųsta iš 20 komendantūros savanorių žvalgyba, kar. A. Jakštui vadovaujant. Ji turėjo susprogdinti ir geležinkelių tiltą tarp Švenčionių ir Vilniaus.
Vilniaus komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, o komendanto pavaduotoju karininkas Kazys Škirpa. Mes savanoriai susidurdavome tik su kar. Škirpa. Paties komendanto Giros nepažinojome. Gruodžio 31 d. jis susirgo ir komendanto pareigos atiteko Škirpai.
Pirmąjį Ministerių Kabenetą, lapkričio 11 d. prof. A. Voldemaro sudarytą pakeitė M. Šleževičiaus vadovaujamas kabinetas. Prof. A. Voldemaras, būdamas ministeriu pirmininku, o taip pat ir krašto apsaugos ministeriu, Lietuvos kariuomenės vadu paskyrė gen. Kondratavičių, rusų monarchistą, visai lietuviškai nesuprantantį. Jis nesuprato ir lietuvių tautos siekimų. Paskirtas kariuomenės vadu, jis manė, kad būsiančioji Lietuvos kariuomenė kovos už caro sosto grąžinimą ir visos Rusijos imperijos sujungimą. Išgirdęs, kad lietuvių tauta siekia nepriklausomybės, labai nustebo ir netikėjo, kad „mužikų ir driskių” tauta galėtų išsikovoti nepriklausomybę.
Gen. Kondratavičius į priekį kišdavo rusus karininkus, kurie gudų vardais prisidengę (nors gudiškai nemokėjo), stojo į Lietuvos kariuomenę. Tai užgaudavo lietuvius karininkus, ir buvo jaučiamas trynimasis.
Sleževičiaus kabinete krašto apsaugos ministeriu buvo pakviestas karininkas M. Velykis. Prasidėjo sėkmingesnis kariuomenės kūrimas. Gruodžio 29 d. buvo išleistas viešas vyriausybės atsišaukimas į Lietuvos vyrus stoti savanoriais. Atsišaukimai buvo viešai lipdomi miestuose ir miesteliuose, ir platinami net bolševikų užimtose srityse.
Šis viešas atsišaukimas buvo sėkmingas. Gausingiau pradėjo stoti savanoriais po visą Lietuvą. Atvykdavo net iš bolševikų užimtų sričių.
Gen. Kondratavičius, pašalintas iš kariuomenės vado pareigų, iš Lietuvos dingo. Jo keliais patraukė ir daug rusų karininkų.
Gedimino kalne iškėlėme trispalvę
1919 m. sausio 1 d. grįžęs iš sargybos, išėjau į miestą pasivaikščioti. Bet neilgai tevaikščiojau. Kažkoks slaptas nujautimas ragino grįžti į kareivines.
Priėjęs netoli kareivinių vartų, pastebėjau stovintį karininką ir dar vieną karį, kuris kažką šūkavo. Iš kareivinių bėgo savanoriai su šautuvais. Netoli stovėjo keletas miesto vežikų.
Matydamas, kad čia kažkas darosi, pagreitinau žingsnius. Mane pamatęs karininkas liepė skubiai pasiimti apie 7 ginkluotus savanorius ir drauge su juo vykti. Įbėgęs į kareivines, į kišenes įsipyliau šovinių, atsivežtų dar iš namų.
Vyrų rinktis jau nebereikėjo. Jų pakankamai stovėjo aikštėje. Kiekvienam buvo išduota po 15 šovinių. Maniau, kad teks kur nors susiremti su bolševikais ar lenkais. Šautuvus iš anksto užsitaisėme ir pastatę vamzdžiais į viršų, sėdomės į vežikų roges.
Karininko įsakymu vežikai pasuko į miestą. Pirmą kartą ginkluoti viešai pasirodėme mieste. Iki šiol ginkluoti negalėdavome pasirodyti – vokiečiai tuoj nuginkluodavo. Dabar vokiečių nebematėme ir stebėjausi, kur jie dingo, kad jau ginkluotų mūsų nebelietė.
Miesto gyventojai, pamatę mus ginkluotus važiuojant, nepažino ir savo tarpe kalbėjosi, kad bolševikai važiuoja. Mat, kai kurie buvome rusiškomis milinėmis apsivilkę.
Privažiavę Gedimino kalną, sustojome ir vežikus paleidome. Patys, karininko vedami, pradėjome lipti į kalną. Tik dabar pastebėjau, kad pilies bokštas be vėliavos. Iki šios dienos visą laiką kabojo vokiečių vėliava.
Karininkas K. Škirpa, pastebėjęs pilies bokštą be vokiečių vėliavos, tuoj pasiuntė komendantūros adjutantą karininką. P. Gužą pas Valstybės Tarybos rūmų prievaizdą gauti lietuviškąją trispalvę, o pats nuvyko į kareivines paimti garbės sargybos.
Kada įlipome į kalną, P. Gužas ir savanoris Vincas Steponavičius jau laukė mūsų. Paliepus, pilies sargas atrakino pilies duris. Karininkai Škirpa, Gužas ir savanoris Steponavičius su vėliava įlipo į pilies bokštą ir ten prie stiebo ją pririšo.
Mes, septyni savanoriai, likę lauke, išsirikiavome paliai pilies duris. Kada vėliava pradėjo kilti į viršų, karininkai bokšte iš revolverių, o mes apačioje iš šautuvų iššovėme po 3 salves. Mano pirmasis ir antrasis šūvis neišsišovė. Tretysis smagiai trenkė į petį ir garsiai nuskambėjo drauge su kitais. Gal tiedu šoviniai pagedę buvo, nes 1915 m. paslėpti krūmuose mano šoviniai prabuvo iki 1918 m. pabaigos. Paskui visi sušukome: „Valio! Lai gyvuoja Nepriklausoma Lietuva!“
Iš bokšto išlipę karininkai su kareiviais pasibučiavo, ir karininkas Škirpa pasakė trumpą kalbą. Jis priminė, kad šiandien atlikome istorinį žygi. Po ilgų Lietuvos vergijos metų šiandien pirmą kartą Gedimino kalne pilies bokšte iškeliame lietuvišką vėliavą.
Pirmasis Lietuvos vėliavos pakėlimas Vilniaus pilyje buvo atliktas. Karininkai ir 3 kareiviai grižo atgal, o mes 5 kareiviai: Mikas Slyvauskas, Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska ir aš likome prie vėliavos pirmojoj jos garbės sargyboje. Sargybos viršininku buvo paskirtas karo valdininkas Jonas Nistelis, atėjusis ant kalno jau baigiant vėliavos pakėlimo iškilmes.
Nusileidžianti saulutė metė savo spindulius į plevėsuojančią vėliavą. Gražiai sužėrėjo jos visos trys spalvos. Pirmą kartą pamačiau lietuviškąją trispalvę! Vėliavos pakėlimas yra visų maloniausia valanda mano gyvenime.
Sargybai lauke prie durų palikome vieną savanorį, o visi kiti suėjome į pilyje esantį kambarėlį. Viduj irgi šalta. Pečius buvo, bet malkų nėra. Pradėjome krėsti pilį ir griuvėsius, ar nerasime kokių malkų. Po ilgų ieškojimų suradome rąstgalį, bet neturėjome su kuo suskaldyti. Peiliuku prisidrožėme skiedrų, pasikūrėme, tą rąstgalį į pečių įkišę ir visaip sukinėdami, svilinome. Svilo, bet nedegė, o vis dėlto atrodė šilčiau.
