Strateginis planas „Lietuva 2050“: intelektinis bankrotas ar korupciniai susitarimai?

Jau anksčiau esu bandęs perskaityti su didele pompa ruošiamą Valstybės pažangos strateginį planą „Lietuva 2050“, tąsyk gigantiškų pastangų dėka sugebėjęs peržiūrėti tik „Įžangos žodį“ (1,5 psl.). Aną kartą jaučiau pareigą ir viešai pasiaiškinti dėl to, kodėl man nusviro rankos ir tolesnio tokios deklaracijos teksto skaityti nebesinorėjo. Tačiau štai apstulbęs matau, kad buvusio „Įžangos žodžio“ tos pačios nesąmonės galutiniame Valstybės ateities vizijos strateginio plano „Lietuva 2050“ tekste yra tiražuojamas net dar platesniame formate, t. y. per du pirmuosius vizijos skyrius, pavadintus „Santrauka“ ir „Valstybės pažangos tarybos įžangini žodis“, „auksines mintis“ dabar atskiedžiant laisvai besiliejančiu „vandenėliu“. Ta pačia proga pastebėsiu, kad tokio „vandeningo“ teksto bent man dar niekados nėra tekę aptikti anksčiau.

Taigi leiskite toliau pacituoti, netaupant galutinio varianto kelrodžių žodžių: „XX a. pradžia – tautinės valstybės klestėjimo laikotarpis, leidęs išgyventi gūdų sovietmetį. Be kita ko, moderniaisiais laikais valstybingumo idėjos raida neatsiejama nuo Lietuvos, kaip jūrinės valstybės vizijos, kuriai vietos valstybės mąstyme atsirado kur kas vėliau. Jeigu Karaliaus Mindaugo valstybė žymi pamatinį Lietuvos statusą, kuris yra visų mūsų politinės bendruomenės sumanymų sąlyga, tai „išėjimo į jūrą“ idėja sako, kad aplenkiančios laiką idėjos privalo būti netikėtos ir provokuojančios mąstyti“.

Ir toliau: „Taip atsiveria varijuojančių ateičių horizontas, leidžiantis priartėti prie savotiško paradokso: pasirengti šuoliui į nežinomybę, peržengti vaizduotės ribas, arba, kaip mūsų istorinė patirtis mokytų, drąsiai „išeiti į jūrą“.

Galutiniame variante nelieka anksčiau deklaruoto paaiškinimo, kad „išėjimo į jūrą“ idėja yra „netikėtų galimybių metaforinė erdvė“, tačiau mano išskirti pasažai abiejuose variantuose sutampa beveik pažodžiui ir nesiskiria esmės požiūriu, taigi į jūsų nuolankaus tarno anksčiau išsakytas pastabas atsižvelgta nebuvo (kas be ko, niekas jų ir neskaitė, be to, tokia atodaira strateginio plano rengėjams tikriausiai būtų dar didesnė gėda nei toliau užsiciklinus kartoti kaip reta gėdingas nesąmones).

Kaip nesunku suprasti iš pacituotų žodžių, čia peršamas įsivaizdavimas, kad Vasario 16-osios Lietuva yra XXa. pradžios įvykis, galimai 1905 revoliucijos Rusijoje bendraamžė, tokiu nukėlimu į amžiaus pradžią iliustruojant įvykio mažareikšmiškumą, o „išėjimą į jūrą“, žinoma, reikia suprasti kaip pasiplaukiojimo plačiuose vandenyse įvaizdį, taigi kaip globalizmo metaforą su lietuviška inkrustacija, tarsi niekuo dėtas Klaipėdos miestas, atsitiktinai perplakant metaforas su konkrečia realybe, būtų globalizacijos vartai…

Tokį paralogizmą turėtume vadinti nesuvaldytos metaforos atveju, o išsakytos mintys geriausiu atveju primena jaunesniojo amžiaus moksleiviško rašinėlio nelogiškumus jau vien tuo požiūriu, kad pasiskraidymai iš Vilniaus ar Kauno turi galimybę atverti globalų pasaulį ne mažesniu laipsniu nei „išėjimai į jūrą“ iš Klaipėdos, tačiau kaip atrodo, teksto rengėjai „Pradžios žodyje“ iš visų jėgų stengiasi nepaminėti Vilniaus ir Kauno net ir užkuoduotu pavidalu, kaip tų prasmėvaizdžių, kurie su savimi atsineša sunkiasvorę tautinės valstybės simboliką ir primestų kitokią perspektyvą nei norisi toli gražu ne tautos kelrodės idėjos labui iš anksto kraštutinai užsiangažavusiems teksto gamintojams.

Taigi, jeigu iš Vilniaus ir Kauno vaizdinių niekaip neįmanoma pašalinti tautos idėjos asociacijų lauko, šiuo atveju iš gaminamo teksto prasminio lauko yra pašalinami Vilnius ir Kaunas kaip tikriausiai ateičiai jau nepriklausantys, klaidinantys orientyrai. Dievas mato, nesu nusiteikęs prieš Klaipėdą, tačiau cituojamas tekstas yra surestas taip, kad mus pratintų prie minties, jog į ateitį pro paradines duris nepateksime, taigi neva jau netrukus būsime priversti ieškoti užpakalinio įėjimo ir išėjimo iš jūros pusės.

Kaip jau užsiminiau, Ingridos Šimonytės iniciuoto valstybės pažangos strateginio plano duotybėje vandens stichija taip dominuoja kitų stichijų atžvilgiu, kad galiausiai viskas čia tampa tyru vandenėliu.

Norite tikėkite, norite – ne, bet toks vandens elemento fetišizavimas man dabar nelauktai priminė tragikomišką nutikimą iš tų laikų, kai dar lankiau pradinės mokyklos pirmą ar antrą klasę.

Kaip prisimenu dabar taip gerai, tarsi žiūrėčiau pro vandenį, tąsyk rajone žemesniųjų klasių moksleiviams buvo paskelbtas rašinio konkursas tema „Ką aš pasakyčiau Leninui, jeigu jį sutikčiau mūsų laikais?“.

Kiek prisimenu, tik viena moksleivė iš didelio pradinės mokyklos vaikų būrio paruošė konkursui tokį rašinį, kurį mes turėjome galimybę išklausyti, perskaitytą mokytojos ar pačios autorės.

Moksleivė rašė apie tai, kad ji gyvena ant upelio kranto, o, sutikusi Leniną, jam papasakotų, kad per kaimą kažkada tekėjusi srauni upė, kaip tą liudija mama ir močiutė, jos laikais, tapo užakusiu sudumblėjusiu upeliūkščiu.

Jau tada klausydamas skaitomo rašinio supratau, kad kažkas čia ne taip, o dabar jau galiu tiksliau pasakyti, kad tąkart turėjau progą pirmą kartą išgirsti įgarsintą antisovietinę parabolę; žinoma, mano tų laikų kolegė tai padarė vedama savo dieviško naivumo, nieko nežinodama apie žanro taisykles, tačiau aptariamo čia strateginio plano rašinio autorius marinistus Leninas neabejotinai pagirtų už pažangietišką sugebėjimą apeiti tautinio identiteto tematiką, tautinės Lietuvos valstybės egzistavimo faktą nukeliat į neatmenamus mitologinius amžiaus pradžios laikus, kur viską padengia rūkas.

Didžiausia problema yra net ne tai, kad skiriasi vadinamųjų pažangiečių ir labiau konservatyvaus šio straipsnelio autorius pažiūros. Kartais tai net nėra jokia problema, jeigu mes galime vienas kitą pažadinti diskusijai, tarkime, dėl antraeilių klausimų. Tačiau aptariamu atveju paruoštas kvazi-oponentų strateginio plano tekstas alergizuoja turinio lėkštumu, kai oria mina yra pilstoma iš tuščio į kiaurą, viliantis, kad pasaulyje kažkur dar yra užsilikęs toks naivuolis, kuris ims ir patikės ketinimų rimtumu.

Esu įsitikinęs, kad būtų pats laikas jau dabar, nieko nelaukiant, išsakyti pasipiktinimą ir pareikšti pretenzijas dėl to, kad šio, švelniai tariant, nesubalansuoto plano paruošimui buvo išleista 455 000 eurų. Kaip atrodo bent man, tokios išlaidos niekalui yra nepalyginamai didesnis kriminalas už vadinamąjį čekių skandalą.

Kas čia atsitiko – buvo lengvai plaunami pinigai, ar negabūs (už tai neapkaltinsi) teksto gamintojai, net ir sunkai plušėję už kosminius honorarus, nieko daugiau nesugebėjo išstenėti. Greičiausiai viskas paradoksaliai sukrito į vieną krūvą, ar ne? Tačiau, kaip atrodo bent man, giluminė tokio žeminančio mus visus nutikimo priežastis yra tai, kad I.Šimonytė, kompetentinga atskiros veiklos sferose, toli gražu tokia nėra humanitarijos sferoje, todėl kažkam pavyko jai, veikliai moteriai su užblokuota humanitarinė vaizduote, kaip tikrą daiktą brangiai iškišti pigias klastotes. Neatmetu ir to, kad labiau ciniškas žmogus ta proga pasakytų, kad tokiu įkurtos platformos strateginio plano paruošimui būdu I.Šimonytė sumokėjo visus dividendus savo nepersistengiantiems ir nelabai sąžiningiems bendraminčiams už ištikimybę.

Kaip jau užsiminiau, su Valstybės pažangos tarybos vardu labiausiai siejasi tragikomišką įspūdį sukeliančios parengto strateginio plano teksto dalys ir dalelytės, išskirtinės formuluotės ir didingi mostai. Kita vertus, kaip atrodo, aptariamo teksto parengime dalyvavo dar ir kitas tekstų gamintojas, o būtent Vyriausybės strateginės analizės centras, pateikęs ateities vizijos „Lietuva 2050“ plėtotei 4 galimus Lietuvos vizijos scenarijus: 1) „Puikus naujasis pasaulis“, 2) „Šiaurinė žvaigždė“ , 3) „Kapanojimasis“, 4) „Amžinasis įšalas“ , atsirandančius dėl demokratijos ir švietimo būklės tarpusavio koreliacijos skirtumų.

Tai tikriausiai yra laikytina spalvingiausia teksto vieta jau vien dėl įvardijimų reljefiškumo.

Iš tiesų, įvardijimai čia labiau intriguoja nei jų aprašo neįtikėtinai skurdus turinys.

Įvardijimai čia iš dalies primena „Auksinio proto“ TV laidoje žaidėjams teikiamas užšifruotas temas, iš kurių žaidimo dalyvis renkasi vieną, gerai nežinodamas, kur toks pasirinkimas nuves.

Taigi, nieko nesakykite, ilgai grumuliavę neįtikėtinai nuobodų (kaip mėsėdžiui žolę) tekstą, dabar turite progą patirti kaip popsas, tarsi sprogusi spalvotų girliandų granata, įsiveržia į strateginio plano parengimo stilistiką.
Toks teksto pasažas yra tarsi žaidimas bingo, kai žaidėjas nedaug gali įtakoti pasirinkimą. Jeigu norite, tai yra tarsi toks stalo žaidimas, kai žaidimo lenta jau tampa visa visuomenė, o žmogus, išvilktas iš bendruomeniškumo, istorijos, kultūros formų, yra tik nieko nereiškianti, kiaurai permatoma stiklo figūrėlė, patalpinta į kibirkščiuojančią demokratijos ir išsilavinimo tarpusavio koreliacijos terpę.

Tačiau, kaip išaiškėja, tai nėra blogiausias dalykas, daug blogiau yra tai, kad pateiktas į stalą tortas yra iš anksto apnuodytas arba, konkrečiau tariant, ateities versijos aptartu atveju yra išrūšiuojamos pagal tokį išankstinį ideologinį užsiangažavimą, kai labiausiai atsilikusios visuomenė veika yra laikomas rūpestis daugiavaikėmis šeimomis ir kultūriniu paveldu, drauge išpažįstant tikėjimą, kad pažangiausias visuomenės tipas užgimsta tokių rūpesčių atsikračius, kai didžiausias dėmesys jau yra skiriamas, teksto rengėjų žodžiais tariant, darniam žmonių ir robotų sugyvenimui, robotams taip pat pripažįstant žmogaus teises.

Vis tik perspėsiu, kad skaitytojui nėra jokio reikalo išsigąsti tos pastabos apie robotų žmogaus teises, nes, kaip atrodo, teksto rengėjai taip parašė iš baimės, jog nebūtų palaikyti nepakankamai moderniais tekstų gamintojais.

Skaitytojas, susipažinęs su strateginio plano „Lietuva 2050“ tekstu, tikrai sužinos bent tai, kad lėkštumas galiausiai yra pakankamai nuodingas užtaisas.