„Ar žinojote, kad Lietuvos plotas nuo XVII a. susitraukė net 15 kartų?“ – apsimestinai neutraliai atsiųsta žinute savo į Lietuvą įvažiuojančio kliento klausia rusiškas mobiliojo ryšio operatorius.
Skaudus, gerai apgalvotas dūrstelėjimas. Nepraleista progos išmoningai pabaksnoti žaizdą. Bet diagnozė tiksli. Traukiamės. Nors XX a. administraciškai pavyko daugmaž stabilizuotis etnografinėse žemėse su Vilniumi ir Klaipėda, bet vidinis traukimasis tęsiasi. Jį žymi ne tik lenkiški gatvėvardžiai, plintantys Rytų Lietuvoje, kurios sovietmečiu rusifikuoti ir tautiškai dezorientuoti gyventojai šiandien bevelija skelbtis esą lenkais, o ne lietuviais, bet ir tuštėjanti provincija. Lyg į kampą įvarytas žvėris. Lyg žmogus, tiek išvargintas gyvenimo nepriteklių, smūgių ir sunkumų, kad jau nebesižino kur dėtis.
Todėl Vyčio reikėjo. Reikia. Nepaisant visų istorinių liapsusų ar netikslumų, likusių paminkle, jo estetinės raiškos ir atlikimo meistriškumo, kurie daug kam tebekelia abejonių ar atgraso, raitelio ir žirgo pozos dirbtinumo. Reikėjo simbolio įkūnijimo. Įkvėpimo ir padrąsinimo šaltinio.
Ne vienas giliau kapstęs mūsų mąstytojas, įskaitant Gintarą Beresnevičių, yra kalbėję apie du pamatinius lietuvybės archetipus – Vytį ir Rūpintojėlį, kuriuose užkoduota visa Lietuvos savastis ir istorija, patys Tautos gyvastingumo sandai. Veiksmo ryžto. Ir Minties, Kontempliacijos, gylio. Judviejų pusiausvyros.
Šiandien kai kam Vytis atrodo „per agresyvus“, o Rūpintojėlis – „per nuolankus“, net rezignuojantis nevilty. Nepolitkorektiškas. Gal išties nūnai visuomenėje daugiau rezignacijos, pasimetimo, moralinio sąstingio, pasyvumo, nei susitelkimo, ryžto, drąsos, nei to nutrūktgalviško tikrovės nepaisymo, būdingo senovės lietuviams. Juk šitie šiaurės barbarai, nežiūrint savo mažumo, turėjo įžūlumo brautis į žymiai skaitlingesnių tautų žemes, jas ne tik sėkmingai užkariauti, bet ir valdyti taip, kad iki šiol tų kraštų žmonių yra minimi geru žodžiu. Tad simboliška, kad „Laisvės karį“ kartu kūrė lietuviai ir ukrainiečiai, kurių kariai ir toliau stovi sargyboje nuožmioje kovoje su Maskovija. Kurių kraujas ir toliau liejamas Donecko ir Lugansko laukuose. Taip pat ir už mūsų laisvę.
Tokios – Laisvės kario – dvasios mums ypatingai reikia šiandien. Kad išdrįstume stoti į kovą pirmiausia su savo vidiniais priešais – trumparegiškumu, bukumu, savanaudiškumu, susiskaldymu, neviltimi. Besaikiu goduliu, ryjančiu mūsų pačių vaikų ateitį. Elitu pasiskelbusiųjų veidmainyste ir įžūliu melu. Nuo savo tautiečio devynis kailius nudirti besitaikančio „nacionalinio“ verslo begėdyste ir demonstratyviu pseudopatriotizmu (antai „Maxima“ šiandien per tv ragina visus giedoti Tautišką giesmę, lyg būtų šios valstybės suverenas…). Kad išdrįstume būti net šiek tiek beprotiški ir nepaisantys, rodos, racionalių ir blaivių apskaičiavimų.
Kaip Dovydas prieš Galijotą. Tai jau buvo, kai mažytės kvazisavarankiškos respublikos, vakariniai silpstančios imperijos pakraščiai, išdrįso mesti jai iššūkį. Beginkliai, tik susikibę rankomis ir su daina lūpose eiliniai, paprasti žmonės. Vardan kilnesnių, didesnių tikslų, nesuvedamų vien į skilvio prikimšimo rūpesčius. Tikri bepročiai, sakytume šiandien, atsargiai apsidairę aplinkui prieš ką nors negražaus porindami kolegai apie tą bjaurybę viršininką, kuris jau visus užkniso savo arogancija ir nesiskaitymu. Žinoma, tik pašnibždomis. Arba dar geriau – anonimiškai interneto komentaruose keikdami juos–- VALDŽIĄ, kurią iki šiol suvokiame kaip svetimą. Bet nieko nedarome, kad nuo jos išsilaisvintume arba priverstume būti sava, dirbti mums. Bet juk, žinia, ir tų pačių komentarų autorius norint nesunku nustatyti ir nubausti, tam dirba ištisos tarnybos, pluša teismai…
Todėl Vyčio (ir Rūpintojėlio) reikia, kad primintų mums, kas esame, ir ką galime.
Nes buvome. Ir galėjome.
