Jūratė RAUDUVIENĖ
Akcentuojant skaudžią Lietuvos problemą – intensyvią gyventojų emigracijos tėkmę, galime pasidžiaugti, kad pamažu daugėja ir sugrįžtančiųjų. Nedidelių miestelių mokyklos jau antrus metus mato didėjantį iš užsienio sugrįžtančių vaikų skaičių savo įstaigose. Pedagogai sako, kad vienas iš tėvų motyvų – nenoras ugdyti savo vaikų didelėse mokyklose, kur vaikams pritrūksta individualaus dėmesio. Juos labiau stebina priemiesčių gyventojai, siekiantys net pradinukus įkurdinti didelėse miesto mokyklų klasėse.
Nuo sargo iki direktoriaus pažįsta visus mokinius
Šiaulių rajono Kairių pagrindinėje mokykloje jau pernai pradėjo mokytis kelių grįžusių šeimų vaikai, šiais mokslo metais lietuviškoje švietimo sistemoje čia siekia pritapti 9 moksleiviai, parvykę iš Norvegijos, Anglijos, Vokietijos. Šioje mokykloje 1–10 klasėse iš viso mokosi 127 mokiniai. Juos ugdo 23 pedagogai. Klasėse yra po 13–18 vaikų.
„Šįmet grįžo mokiniai iš Vokietijos, Anglijos. Turime septintokę Kamilę, kuri nuo pirmos klasės mokėsi Anglijoje. Taip, yra problema – mergaitė nesimokė lietuvių kalbos, istorijos, geografijos. Jau praėjo du mokslo metų mėnesiai ir manome, kad ji puikiai integruojasi. Suteikiame papildomą pagalbą – skiriame mokytoją, kuris kiekvieną dieną papildomai su ja dirba individualiai. Nežinau, ar tokia galimybė būtų miesto mokykloje. Pas mus nedidelės klasės, todėl yra didesnė galimybė jai skirti daugiau dėmesio. Mokymo plane tokiems mokiniams yra numatytas adaptacinis periodas.
Mes tai mergaitei sudarėme galimybę adaptuotis vienerius metus, nes kol kas negalime lygiaverčiai vertinti jos žinių, tačiau potencialą ji turi didelį“, – pasakoja Kairių pagrindinės mokyklos direktorius Artūras Kulikauskas.
Direktorius džiaugiasi, kad vaikai grįžta motyvuoti, aktyvūs, sėkmingai įsilieja į įvairias veiklas.
Jis pasakoja, kad Lietuvoje vėl besikuriantys tėvai, ieškodami savo vaikams mokymo įstaigų, labai atsakingai renkasi informaciją apie mokyklos mokytojus, kurių dauguma atvažiuoja vesti pamokų iš Šiaulių. Mokykla turi interneto svetainę, paskyrą socialiniuose tinkluose, todėl daug informacijos yra viešos. A. Kulikauskas pastebėjo, kad Kairiai – nedidelis miestelis ir jame taip pat galima gauti nemažai žinių. Direktorius sako, kad tėvai pasirinkimą mokyti savo vaikus nedidelio miestelio mokykloje motyvuoja tuo, kad čia dirba tikrai ne prastesnės kvalifikacijos specialistai nei mieste, o klasės gerokai mažesnės.
„Be to, pas mus yra didelis bendruomeniškumas. Nuo sargo, vairuotojo iki direktoriaus – mes visi – pažįstame visus mokyklos vaikus, rūpinamės jų saugumu. Mūsų mokykla stovi gražioje vietoje, daug pamokų vyksta ne klasėse. Turime pušyną, ežerą, užsiėmimai vyksta gamtoje. Iš Vokietijos grįžusi moksleivė pasakojo, kad ten daug tokių pamokų, visas pertraukas vaikai leidžia lauke“, – mokyklos privalumus vardijo A. Kulikauskas.
Mažos klasės – daugiau dėmesio vaikui
Kamilės tėtis Kęstutis Ralys pasakojo, kad dukrai rinkosi nedidelę priemiesčio mokyklą, nes ji yra netoli nuo Žadžiūnų kaimo, kur grįžę iš Anglijos po 17 ten pragyventų metų įsikūrė. Kita priežastis – nedidelės klasės. Trylikametė Kamilė gimė Anglijoje ir tik ten lankė mokyklą. Tėtis sako, kad kai dukra paaugs, į gimnaziją leis Šiauliuose.
„Džiaugiuosi, kad mokytojai supranta, kad vaikas turi keblumų su lietuvių kalba, jai čia lengviau adaptuotis. Dukra mokykloje jaučiasi gerai“, – sakė K. Ralys.
Lilija Pečiulienė su šeima puspenktų metų gyveno Norvegijoje, buvo puikiai įsikūrę nuosavame name, turėjo geras pajamas. Vaikai dar buvo maži ir vis negalėdavo apsispręsti, kur geriau juos leisti į mokyklą – Lietuvoje ar svetimoje šalyje. Sprendimą paskubino tai, kad darželį pradėję lankyti mažyliai nebenorėjo kalbėti lietuviškai, jautė diskomfortą kalbėdami gimtąja kalba.
Moteris prisiminė, kad pranešus vietiniams norvegams, kad išvyksta, liko nesuprasti.
„Mūsų klausė, ar mes žinome, kur važiuojame, kas mūsų laukia, o mes atsakėme, kad ten gimėme ir augome, todėl viską žinome. Nors iš pradžių ir mums reikėjo adaptuotis: gatvės duobėtos, žmonės pikti, trūko šypsenų“, – prisimena buvusi emigrantė.
Grįžę Kairiuose pasistatė namą. Atėjus laikui vaikus leisti į mokyklą rinkosi tarp Šiaulių Salduvės progimnazijos ir Kairių pagrindinės mokyklos. Pasidomėjo mokytojų kvalifikacija, aplankė abi mokyklas ir pasirinkimą nusvėrė priemiesčio švietimo įstaiga.
„Labai patenkinti esame, vienas mūsų vaikas – pirmokas, kitas – priešmokyklinėje grupėje. Klasės nedidelės, jauki aplinka, vaikams pakanka ir pedagogų, ir administracijos dėmesio“, – sakė L. Pečiulienė.
Kairių istorijos mokytoja Asta Andžiuvienė dar mokytojauja ir Didždvario gimnazijoje. Pastarojoje mokykloje klasėje turi net 32 mokinius.
„Jau praėjo du mėnesiai, aš dar ne visų pirmokų gimnazistų vardus žinau. Kairiuose aš žinau kiekvieną penktoką. Ir vardą, ir pavardę, ir tėvams galiu jau nemažai apie jų vaikus papasakoti. Aš kiekvieną pamoką matau kiekvieną vaiką, galiu jo paklausti, matyti, kur yra jo silpnosios pusės. Kai veža mažus vaikus mokytis iš priemiesčių į miestą, manau, daro klaidą. Mokytojų kvalifikacija ir čia yra aukšta, tikrai nebėra taip, kad tas pats mokytojas dėsto kelis pagrindinius dalykus“, – sakė pedagogė.
Mokytoja augina dukrytę ir tikina, kad atėjus laikui tikrai ves ją į Kairių mokyklą, nes perpus mažesnėse klasėse kiekvienu vaiku yra pasirūpinama. Ji pritartų, kad verta vaiką nukreipti į miesto gimnazijų aukštesnes klases, kai jis jau ruošiasi studijoms ir yra pakankamai savarankiškas.
Mokytoja sako, kad miestelio mokykloje emigrantų vaikams per pamokas gali skirti daugiau dėmesio, skatina juos klausti, ko nesupranta, tada mato jų žinių spragas. Jei klasėje vaikų būtų per 30, tokių galimybių neturėtų.
Į mokyklą ateina ir nekalbančių lietuviškai vaikų
Kitoje Šiaulių pusėje Aukštelkės mokykloje-daugiafunkciame centre mokosi 7 vaikai iš Vokietijos, Anglijos, Airijos. Iš viso čia 1–8 klasėse ir vaikų darželyje yra 113 vaikų, kuriuos ugdo 16 mokytojų. Mokyklos-centro direktorius Vaidas Bacys sako, jog klasės mokinių skaičiaus vidurkis yra 10–12 vaikų.
Direktorius aiškino, kad sugrįžusių emigrantų vaikams mokykloje yra skiriamos papildomos dvi lietuvių kalbos pamokos per savaitę ir žiūrima individualiai, ko reikia kiekvienam vaikui.
V. Bacys pastebi, kad vaiko situacija priklauso nuo to, ar jis mokėsi užsienyje metus-kitus, ar išvis nelankė lietuviškos mokyklos. Į Aukštelkės mokyklą daugiau ateina tokių, kurie mokėsi tik svečiose šalyse, o grįžta jau į 5–7 klasę. Mokykloje yra vaikų, kurie beveik nekalba lietuviškai.
„Kai mokykla yra nedidelė, lietuvių kalbos geriausiai pramoko vadinamasis panardinimas, kai jie yra tarp vaikų. Nėra tokių atvejų, kad nė vienas iš jų tėvų nekalbėtų lietuviškai. Bent jau elementariausias frazes vaikai vis tiek supranta. Nėra taip, kad mokytojai nesusikalbėtų su vaikais. Yra, kas pavertėjauja. Didžioji mokytojų dalis kalba angliškai, iš Vokietijos grįžę vaikai irgi kalba anglų kalba“, – sako V. Bacys.
Jis pastebi, kad vaikai adaptuojasi skirtingai. Vienam reikia daugiau laiko ir pagalbos, kitam – mažiau. Sudėtingiausias būna pirmasis pusmetis, kol susipažįsta su kultūra, apsipranta su lietuvių kalba. Pagal jų savijautą ir protingumo kriterijų sprendžiama, kada galima pradėti jų gebėjimus vertinti pažymiais. Direktorius pritaria, kad mažose mokyklose lengviau pastebimi vaikų džiaugsmai, problemos.
Tačiau V. Bacys pastebi, kad nebūtų taip paprasta, jei tokių vaikų srautas išaugtų. „Nemanau, kad būtų lengva. Kol sugrįžusių vaikų iš svetur yra nedaug – įdomu. Būna, kad per pertraukas kalbasi angliškai ir su vietiniais mokinukais. Galvoju, kad yra gerai, kai vaikai turi galimybę geriau pramokti anglų kalbos, pakomunikuoti. Kurtuvėnuose mes turime iš Ukrainos grįžusių vaikų, kurie kalba tik ukrainietiškai. Variantų yra įvairiausių, tokia nuolatinė švietimo būsena, turi spręsti tas problemas“, – apibendrino Aukštelkės mokyklos vadovas.
www.snaujienos.lt
