Šių metų spalio 3 dieną sukanka 70 metų kai klierikas Alfonsas Svarinskas buvo įšventintas kunigu. Šventimus kun. Alfonsas Svarinskas gavo iš vyskupo Pranciškaus Ramanausko rankų Abezės lageryje, kuriame abu kalėjo. Monsinjoras yra vienintelis Lietuvos kunigas slapta gavęs kunigystės šventimus Rusijos kalėjime. Apie šiuos šventimus Mons. Alfonsas savo atsiminimuose yra rašęs: „Nepataisomasis“ I dalis, p. 133–137.
Teklė Kačiukaitė savo atsiminimų knygoje „Atleiskim savo priešams“ (Vilnius, Mintis, 1992; p. 120–123 p.) aprašė pagalbą vyskupui P. Ramanauskui, jam rengiantis įšventinti A. Svarinską kunigu. Žemiau pateikiame T. Kačiukaitės ir mons A. Svarinsko atsiminimų tekstus.
Teklė Kačiukaitė (iš autorės atsiminimų knygos)
Po pusantrų metų vyskupas Ramanauskas iš Intos buvo perkeltas į Abezės invalidų lagerį. Gydytojų komisija pripažino jį nedarbingu.
Šiame kaliniams invalidams skirtame lageryje leido dienas ir kitas mano pažįstamas – fizikas profesorius Žvironas, taip pat generolo Ladygos našlė. Čia sąlygos buvo geresnės. Po Stalino mirties kaliniams davė čiužinius, pagalves, paklodes ir net rankšluoščius. Išbaltino barakus. Anksčiau prižiūrėtojai į kalinius dažniausiai kreipdavosi „svoloč, izmenik rodiny“, dabar rusų papročiu pradėjo vadinti juos vardais ir tėvavardžiais.
Vyskupas rašė, kad po šešerių metų „auklėjimo“ jie pirmasyk tapo žmonėmis, kad ir maistas kiek geresnis. Profesorius Žvironas ir vyskupas Ramanauskas labai gyrė Ladygienę, kuri lageryje tapo visų silpnųjų globėja. Jei kuris susirgdavo, ji visuomet surasdavo daktarą, girdydavo ligonius žolelių arbatėlėm, parūpindavo spirito ir vaistų. Be to, ji vienodai padėdavo visų tautybių kaliniams. Už tai Ladygienę labai gerbė lagerio gydytojas ir vaistininkas, visi kaliniai. Ir lagerio viršininkas čia buvo neblogas žmogus. Jis nelaikė kalinių galvijais, elgėsi su jais kaip su nelaimingais žmonėmis.
1951 metais į Vilnių atvyko kunigas profesorius Kazimieras Prelgauskas. Parodė man Stefanijos Ladygienės laišką iš lagerio. Ji rašė: „Jūsų prieteliui labai reikia razinų ir indo tam reikalui“. Viskas užuominomis, užuominomis, bet mes supratome – vyskupui Ramanauskui reikia kieliko, razinų ir paplotėlių Mišioms laikyti. Pasikalbėjome, padejavome, ir jis išvyko.
Po kurio laiko atvažiavo vėl. Atvežė mažą sidabrinį kieliką paauksuotu vidumi.
– Kaip jį siųsti – tavo reikalas, – tarė Prelgauskas. – Manome, kad Dievas duos tau išminties, be to, mudu su Tryškių dekanu tau maldomis padėsime.
Nupirkau razinų, medaus, iškepiau paplotėlių. Medų sudėjau į kunigo daktaro Prelgausko atgabentą sidabrinį kieliką. Paskui jį rūpestingai suvyniojau ir įdėjau į siuntinį su kitais produktais. Siuntinį apdraudžiau ir išsiunčiau, o pati visą laiką meldžiausi ir maldavau Dievą, kad prižiūrėtojai nesuprastų, kam visa tai reikalinga.
Praslinko pora savaičių. Ir štai gaunu vyskupo Ramanausko laišką: „Dėkoju už siuntinį, o labiausiai – už medaus taurelę. Enkavedistai labai stebėjosi tuo indu: tavo giminaitė turbūt labai turtinga, jei tokiuose brangiuose induose medų siunčia… Į razinas ir paplotėlius niekas nekreipė dėmesio“.
***
1956 m. kovo mėn., parėjusi iš darbo, radau manęs laukiančią moterį. Ji atvyko iš Baltarusijos. Ir pati buvo baltarusė. Davė suprasti, jog nori su manimi pasikalbėti be liudytojų.
Išsiunčiau savo giminaitę į parduotuvę parnešti mums ko nors prie kavos. Tada viešnia pasisakė neseniai buvusi pas savo brolį dvasininką Abezės lageryje. Jis kali kartu su vyskupu Ramanausku. Jie ir įkalbėjo moterį vykti pas mane ir perduoti prašymą organizuoti apeigyno siuntimą į lagerį. Moteris vis aiškino, kad to apeigyno ten labai reikia: mat arkivyskupas Reinys Vladimiro kalėjime sunkiai sergąs, vyskupas Teofillis Matulionis – dar už Reinį vyresnis, o iš mano laiško jie sužinoję, kad vyskupas Kazimieras Paltarokas visai silpnas… Paties vyskupo Ramanausko sveikata taip pat prasta, todėl jis norįs į kunigus įšventinti ten kalintį klieriką. Be literatūros to padaryti negalįs, nes atmintinai neatsimenąs…
Paprašiusi, kad apie jos vizitą niekam neprasitarčiau, nes yra sekama, moteriškė atsisveikino ir išvyko.
***
Nuo 1953 m. jau dirbau valdiškame darbe, tad negalėjau kaip anksčiau kada panorėjusi važinėti į lagerius. Mano direktorė buvo tarybinių pažiūrų, todėl aš buvau sekama ir negalėjau nė tikėtis gauti nemokamų atostogų – eilines buvau išnaudojusi.
Ilgai svarsčiusi, nutariau mėgnti siųsti tokiu pat būdu kaip kieliką. Tačiau kur gauti tą apeigyną. Visi, kuriais aš pasitikėjau, jau seniai už grotų, vyskupas Paltarokas sunkiai sirgo…
Nuėjau pas kunigą Vaičiūną, tačiau jis apeigyno neturėjo. Patarė kreiptis į Šventosios Dvasios bažnyčios kleboną kunigą prelatą Elertą.
Prelatas Elertas mane priėmė labai maloniai. Nieko neklausinėjęs atnešė ir padavė apeigyną. Tik patarė – jeigu kas paklaustų, iš kur aš turinti šią knygą, – sakyti, jog radau ją atėjusi čia gyventi, o jos turinio nežinau, nes nemoku lotyniškai.
Pamačiusi tą knygą, supratau, kad jos nusiųsti man nepavyks. Reikia ieškoti kito būdo – pavyzdžiui, išrašyti reikiamas vietas ir mėginti siųsti taip pat kaip anksčiau. Gavau gero plono popieriaus. Tačiau kas išrašys? Vietinių kunigų nenorėjau painioti į šį reikalą. Taigi kur rasti žmogų, kuris mokėtų lotyniškai ir žinotų, kurios vietos reikalingos kunigo įšventinimui?
Ilgai svarsčiusi, nuėjau pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis, sužinojęs mano rūpestį, mielai sutiko padėti. Be to, priminė man, ko dar reikia toms apeigoms, – tai Švento aliejaus.
Švento aliejaus gavau pas Kauno kunigų seminarijos rektorių kunigą Alfonsą Lapę, kurį pažinojau dar būdama vaikas, – tada jis vikaravo Tytuvėnuose. Kai aš vadovavau Šiluvos pavasarininkams, jis buvo Tytuvėnų pavasarininkų pirmininkas, tad tekdavo susitikti organizacijų reikalais.
Siuntinį išsiunčiau. Netrukus vyskupas Ramanauskas pranešė, kad viską gavo.
1956 metais, jau grįžęs iš lagerio, vyskupas papasakojo, kad klieriką Alfonsą Svarinską jis įšventino į kunigus, o baltarusis kunigas tos laimingos dienos nesulaukė – mirė).
(Teklė Kačiukaitė. Atleiskim savo priešams. Vilnius, Mintis, 1992; 120–123.
Kunigystės šventimai (Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų)
Iki Stalino mirties iš lagerio nieko neišleisdavo. Kai kaliniui baigdavosi bausmės laikas, jį nuvesdavo į vachtą, sargybos būstinę, ir perskaitydavo naują terminą. Mat „Osoboje soveščanije“ (Ypatingasis pasitarimas prie NKVD) buvo ne teisminis, o represinis organas. Stalinui mirus pamažu imta iš lagerio kalinius išleisti. Kadangi man buvo likę maždaug metai, vyliausi, kad ir mane išleis.
Sužinojome, kad visus siunčia į Altajų. Na, tai gal kiek geriau nei Šiaurė, bet irgi gana atšiaurus klimatas. Tada svarsčiau: jei nuvažiuosiu ten klieriku, niekuo žmonėms negalėsiu padėti. Tiesa, baltos duonos valgysiu, nes lageryje baigiau elektriko kursus, kažkiek dirbau elektriku – išmokau šį darbą.
Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu.
Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Kaip su juo susisiekti? Sutarėme jį „nupirkti“. Buvo sugalvota šitaip. Mes, keli lietuviai, dirbome felčeriais. Savaitei mums duodavo 100 ml spirito. Buvome surinkę 1 litrą spirito ir turėjome jį atsargoje. Pažinojome sanitarinės dalies viršininką – lagerio, kuriame buvo vyskupas, felčerį. Davėme jam šitą kyšį ir paprašėme, kad jis atsiųstų į ligoninę Ramanauską. Nesakėme, kam mums to reikia ir kad jis vyskupas. Sakėme tik, kad jis mūsų pažįstamas, labai jo pasiilgome ir t.t.
Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Gera buvo moteris, kaliniams nekenkė, stengėsi gera daryti. Bet šiokiadieniais „penkiaminutėje“ (gydytojų pasitarime) kiekvienas gydytojas pristatydavo, kokius ligonius gavo, ir pranešdavo apie kiekvieną. Nutarėme, kad vyskupą reikia atsiųsti šeštadienį, – nes kai ligonį atveždavo šeštadienį, pirmadienio „penkiaminutėje“ apie jį nepranešdavo.
Felčeris, kuriam davėme kyšį, pamokė vyskupą suvaidinti apendicitą. Ir kai jis pradėjo „skųstis“ skausmais, jį neštuvais išgabeno į ligoninę. Per laisvą teritoriją tarp lagerių jį lydėjo du automatais ginkluoti prižiūrėtojai su dviem šunimis.
Centrinėje ligoninėje buvo laboratorija. Čia dirbo latviai. Kai vyskupą atnešė, jie paėmė jo kraują tyrimui. Jei leukocitų būdavo mažiau negu 10000, skubios operacijos nedarydavo. Viskas buvo sutarta. Kraujo tyrime leukocitų buvo mažiau, nei reikia skubiai operacijai, tad chirurgo nekvietė.
Budintis gydytojas (atrodo, tuo metu budėjo ukrainietis) vyskupą tik paguldė į ligoninę. Savaitgaliais budintis gydytojas yra padėties šeimininkas, ir jis vienas nusprendžia, į kurį korpusą ligonį siųsti.
Ligoninėje vyskupas gulėjo keletą savaičių. Taigi turėjau laiko pasiruošti šventimams. Nutarėme juos daryti 1954 metų spalio 3 dieną, sekmadienį, kai ligoninėje mažiau personalo, pas daktarą Vladą Šimkūną. Jis tada buvo šeštojo barako tuberkuliozinio skyriaus vedėjas. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo.
Sekmadienį (šv. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Anksti rytą prasidėjo šventimai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis.
Viskas vyko sklandžiai. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Išgirdome, kad ateina prižiūrėtojai. Manėme, kad viskas baigsis kalėjimu.
Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“.
– Doktor, my prišli pokurit. (Rus. – Daktare, atėjome parūkyti)
Girdime:
– Chorošo. Ja vam dam! (Rus. – Gerai. Duosiu).
Davė prižiūrėtojams tabako. Jie džiaugsmingai, triukšmingai padėkojo ir išėjo. Tuo metu tylėjome lyg mirę. Jiems išėjus vyskupas baigė šventimų apeigas ir šv. Mišias.
Tada gydytojas Šimkūnas ir visi kiti mane pasveikino. Po šventimų išsiskirstėme. Vyskupas kai kuriems lietuviams pasakė, kad esu pašventintas kunigu. O kitą dieną jis mums surengė pietus – turėjo kažkokių produktų. Vaišės vyko virtuvėlėje, vadinamoje „kitaika“. Tai buvo pašiūrė su pečium, kūrenamu malkomis, – joje buvo galima ką nors išsivirti.
Kitą dieną po šventimų jau laikiau šv. Mišias. Jas aukojau už vyskupą Ramanauską. Tą savaitę jau visi (kam reikia) žinojo, kad esu kunigas.
Iš Vlado Šimkūno laiško sužadėtinei Leontinai:
„1954. X. 3. […] Naktis buvo nerami. Sapne klaidžiojau kažkur po tėviškės miškus. Keturiomis ryte jau vėl sėdėjau savo kabinete. Mačiau kaip sklaidosi nakties rūkai. Mačiau, kaip bunda kalnai, kaip švelnios ryto varsos užlieja horizontą. Ir kaip gimsta nauja ir vėl ta pati pilka ir vargo pilna diena.
Ši diena skiriasi nuo kitų pirmiausiai tuo, kad ji yra Marijos Rožančiaus diena. Ši šventė Lietuvoje buvo visur švenčiama. Antra, ši diena yra šv. Teresėlės diena. O Jinai yra Rusijos globėja.
Ir trečia, nuo šios dienos Tu Alfonsą turi skaityti kaip kunigu. Rytoj Jo pirmosios Mišios. Apie tai pranešk Jo Mamai į Kadrėnus. O Tu parašyk Alfonsui laišką ir pasveikink Jį su išsipildymu Jo troškimų. Daugiau nieko neminėk. Jis puikus žmogus ir šio aukšto vardo tikrai yra vertas. Aš labai džiaugiuosi už Jo pasisekimą. Jis pasiekė tai, kas atrodo nepasiekiama“. (V. Šimkūno fondas. F151-19, 137 laiškas. Vilniaus universitetas, Rankraščių skyrius).
Gal po savaitės kunigo šventimus vyskupas P. Ramanauskas davė ir latvių gydytojui Vaivadai. Jis buvo klierikas, mokslus ėjęs Latvijoje, vėliau įstojęs į Medicinos fakultetą. Jo šventimuose dalyvavo kun. Jonas Žvinys.
Kitame OLP‘e buvo Rygos vyskupas Dulbinskij, bet latvių gydytojas su juo nesusitiko. Tačiau grįžus iš lagerio latvių Kurija Vaivados kunigu nepripažino. Kunigas Jonas Žvinys su juo bendravo ir grįžęs iš lagerio. Aš negalėjau palaikyti ryšio, nes netrukus vėl buvau areštuotas.
Kai vėliau, antrojo arešto metu, KGB tardytojai manęs klausė, kas mane įšventino kunigu, sakiau, kad vyskupas Georgij Lakota. Jis mirė lageryje, ketvirtajame korpuse, 1948 metų rudenį. Jis buvo ukrainiečių Peremišlio vyskupas pagalbininkas. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, jį paskelbė palaimintuoju.
Tada kagiebistai man sakė:
– Netiesa, Georgij Lakota yra Rytų apeigų vyskupas, – buvo matyti, kad kai kurie iš jų buvo „pasikaustę“.
Sakiau:
– Matyt, jus apgavo. Jis buvo dviejų apeigų vyskupas. Kadangi lageryje reikėjo Vakarų apeigų, jis buvo Vakarų apeigų vyskupas. Pagal reikalą.
Manęs klausė:
– Kaip manai, kiek kunigų jis pašventino lageryje?
– Girdėjau, gal dešimt, – padaugindavau. Bet jie netikėjo. Suprato, kad juokauju.
