Irena BABKAUSKIENĖ
Pasaulį apskrieję vaizdai su beveik šimtu surogatinių motinų pagimdytų kūdikių, „apgyvendintų“ viename Kijevo viešbutyje, nes koronavirusui uždarius valstybių sienas, jų negali pasiimti tėvai užsieniečiai, atskleidė ne tik kūdikių verslo mastą Ukrainoje, bet ir atkreipė pasaulio dėmesį į surogatinės motinystės problemą. „Vakaro žinios“ pasidomėjo, ar surogatinė motinystė aktuali Lietuvoje.
Kūdikių verslas Ukrainoje
Akivaizdu, jog Kijeve įsikūręs žmogaus reprodukcijos centras „BioTexCom“, gegužės viduryje surogatinių motinų pagimdytų kūdikių vaizdais viešbutyje norėjęs atkreipti dėmesį į susidariusią grėsmingą situaciją, savo tikslą pasiekė. Tarpininkaujant įvairioms institucijoms atskirų šalių piliečiams specialiais reisais pavyko atvykti į Kijevą pasiimti vaikų. Šiuo metu viešbutyje „Hotel Venice“ vis dar įstrigę lieka apie 50 vaikelių.
Reportažas atskleidė ir tai, ko nenorėta atskleisti – komercinio kūdikių verslo mastą Ukrainoje. Apie 80 proc. surogatinių kūdikių ukrainietės pagimdo užsienio poroms, kurios renkasi Ukrainą, nes surogatinė motinystė čia yra teisėta ir pigi.
Kaina už vaiko išnešiojimą ir visus kitus su gimdymu susijusius kaštus Ukrainoje svyruoja nuo 28 tūkst. iki 40 tūkst. eurų, bet gali būti ir brangiau. Surogacijos sutartyje numatyta, jog kūdikio tėvai turi būti susituokusi vyro ir moters pora. „BioTexCom“ svetainėje rašoma, kad surogatinė motina už kūdikio pagimdymą gauna nuo 14 iki 16 tūkst. eurų. Tad daug skurdžiai gyvenančių moterų, ypač mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, renkasi gimdyti vaikus už pinigus.
Vinicos mieste gyvenanti 39 metų 3 vaikų mama Liudmila „The Guardian“ žurnalistams pasakojo, jog norėjo išsikraustyti iš bendrabučio kambarėlio, tad 2017 m. nuvyko į vieną surogatine motinyste užsiimančią kliniką. Už išnešiotą ir pagimdytą kūdikį gautus pinigus ji panaudojo buto paskolos banke pradiniam įnašui. Po keleto metų Liudmila pasiryžo susilaukti ir antrojo surogatinio vaikelio, už kurį gauta suma leido grąžinti bankui didelę dalį paskolos.
Žurnalistų kalbinta 26 metų Olga taip pat antrą kartą ryžosi sudaryti surogacijos sutartį – šį mėnesį ji turėtų susilaukti dvynių berniukų, kuriuos gimdys porai iš Kinijos. Gimdyti į Kijevą moteris atvyko iš mažo Ukrainos miestelio, kartu su ja Reprodukcijos centro išnuomotame bute apsigyveno vyras ir mažametis jų sūnus. Gimus dvyniams jai bus sumokėta 16 tūkst. eurų, už kuriuos Olga planuoja atidaryti kavinę ar gėlių parduotuvėlę. Vienintelis Olgos rūpestis yra tai, ar biologiniai tėvai galės atvykti prieš dvynukų gimimą. Jei ne, Olgai tektų juos prižiūrėti.
Gydytojai žiūri kitu kampu
Nors Lietuvoje surogatinė motinystė neįteisinta, Seimas ketvirtadienį priėmė rezoliuciją, smerkiančią surogaciją. Nes esą „gimdų nuoma yra moterį žeminantis dalykas, o vaikai tampa preke“.
Tačiau kalbinti medikai, gydantys nevaisingumo problemų turinčias šeimas, į surogaciją žiūri kitu kampu.
„Svarbu, kaip į tą surogatinę motinystę pažiūrėsime. Jeigu tai yra komercinė surogatinė motinystė, tai viena šios problemos pusė. Pasaulyje yra daug garsių moterų, kurios neturi laiko vaikams išnešioti, nes daro karjerą, todėl nori surogatinės motinystės ir turi tam pinigų. Lietuvoje tokio pobūdžio poreikio kol kas nelabai yra.
Bet yra kita medalio pusė – medicininės priežastys. Pavyzdžiui, jaunai moteriai nustatomas gimdos kaklelio vėžys ir viskas turi būti šalinama. Ji gyvena santuokoje ir, pagal mūsų valstybės įstatymus, iki tol ji gali suformuoti embrionus, o paskui tuos embrioniukus užšaldyti. Jeigu moteris pasveiksta, o šiais laikais labai sėkmingai pasveikstama, ji nebeturi jokio šanso išnešioti savo vaiko, nes, pašalinus gimdą, ji neturi kur talpinti to embrioniuko. Tokiais atvejais atsiranda poreikis surogatinei motinystei, bet Lietuvoje šito mes niekaip išspręsti negalime. Kai atsitinka tokie atvejai, mes atsiduriame aklavietėje – tokioms moterims negalime niekuo padėti.
Tad tokios surogatinės motinystės poreikis Lietuvoje išties būtų. Jis nebūtų didelis – per metus būtų apie 10 moterų“ – „Vakaro žinioms“ sakė Santaros vaisingumo centro vadovas Rimantas Gricius.
– Ką patariate poroms, negalinčioms susilaukti vaikų? Ar poros svarsto apie surogatinę motinystę?
– Taip. Visai neseniai buvo kelios moterys, kurioms būtent šito ir reikėjo. Ką mes galime patarti? Galime patarti daryti pagalbinį apvaisinimą, tai yra galime suformuoti embrioniukus, jeigu moteris yra ištekėjusi. Embrioniukus užšaldome, ir tokia moteris, jei ji išgyvena savo visas nelaimes, operacijas ir pasveiksta, jai reikia perkelti tuos embrioniukus, tai yra ji turi šansą tuos embrionus transportuoti į kurią nors šalį, kurioje surogatinė motinystė yra legali.
Pagal Lietuvos įstatymus, tokia pora gali persivežti savo embrionus kitur. Jei moteris nėra susituokusi, jos padėtis tampa labai komplikuota – mes iš viso negalime formuoti embrionų, galime tokiai moteriai tik šaldyti kiaušidės audinį arba šaldyti kiaušialąstes, ir, jeigu jas užšaldome, ateity ji gali tą audinį ar kiaušialąstę transportuoti į kurią nors užsienio šalį.
Arba tokia moteris gali prieš savo operaciją vykti į tą šalį, pasidaryti pagalbinį apvaisinimą, užsišaldyti embrionus ir kažkada ateity ten ieškotis surogatinės motinos.
Tokios yra išeitys, nors tai įgyvendinti yra labai sunku dėl finansinių dalykų. Mūsų valstybėje onkologiniams pacientams nekompensuojami nei vaistai pagalbiniam apvaisinimui, nei pačios procedūros. Santaros klinikos savo lėšomis šaldo embrionus ir laiko trejus metus. Moteriai embrionų transportavimas į užsienio šalį ir surogatinė motinystė ten brangiai kainuoja – pigiausi variantai, mano žiniomis, pavyzdžiui, Ukrainoje yra apie 40 tūkst. eurų.
– Manote, jog surogatinės motinystės dėl medicininių indikacijų klausimas turėtų būti sprendžiamas Lietuvoje?
– Taip, manyčiau, jog tikrai turėtų būti sprendžiamas. Bet ir šiuo atveju iškyla ir moraliniai, ir finansiniai aspektai. Nes daugumoje šalių, kur yra surogacija, surogatinei motinai vienu ar kitu būdu yra atsilyginama už vaikelio išnešiojimą. O Lietuvoje kol kas net lytinių ląstelių donorystė yra neatlygintina, dėl to su donorais mes turime daug problemų – donorų neatsiranda, tad panašiai būtų ir su surogatinėmis motinomis. Jeigu būtų teisiškai reglamentuota, kad surogatinė motinystė galima ir kokiu nors būdu bus atsilyginama surogatinei motinai, būtų kitokia padėtis.
– Ar pritartumėte teiginiui, kad surogacija klesti neturtingose šalyse?
– Tikrai ne. Surogacija klesti ir turtingose šalyse, pavyzdžiui, JAV (nors surogatinė motinystė leidžiama ne visose valstijose). Viskas priklauso nuo kainos. Neturtingose šalyse paprastai būna mažesnė surogatinės motinystės kaina, todėl net turtinguose kraštuose gyvenantys žmonės renkasi tas neturtingas šalis.
Pavyzdžiui, Amerikoje surogatinės motinystės paslaugos kainuoja 100 tūkst. ir daugiau dolerių, o, tarkime, Ukrainoje – apie 40 tūkst. eurų, todėl ir amerikiečiai važiuoja į Ukrainą.
Surogacijos klausimą kels naujajame Seime
Vaisingumo asociacijos vadovė Rūta Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė sako, jog surogatinė motinystė yra viena iš temų, kurią artimiausioje ateityje asociacija ketina iškelti į viešumą – tą ketinama padaryti naujai išrinkto Seimo kadencijoje.
„Naujajame Seime tikiuosi šiek tiek palankesnės ir liberalesnės nuomonės šiuo klausimu, nes dabartinėje valdančiojoje daugumoje buvo didžiulis pasipriešinimas. Siūlysime altruistinės surogacijos būdą, tai yra, surogaciją artimoje aplinkoje, nes Lietuva dar nėra tokia tolerantiška, kad kalbėtume apie visus surogacijos būdus, – sako R.Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė. – Vaikų negalinčioms susilaukti šeimoms labai svarbu, kad jie turėtų tokią galimybę. Kad neieškotų pagalbos užsienyje, o teisėtai galėtų ją gauti Lietuvoje.“
Kunigo, bioetikos mokslų daktaro prof. Andriaus Narbekovo komentaras:
Turime apsibrėžti, kas yra surogatinė motinystė, nes ji įvairiai traktuojama. Griežtąja prasme, surogatinė motina būtų tokia, į kurios gimdą yra perkeltas embrionas, nesantis jos biologinis vaikas. Moteris išnešioja ir pagimdo, žinoma, ne už dyką, vaiką, kurį atiduoda užsakovams.
Prie tos grynosios surogacijos atsiranda ir kita forma, kuri, manau, dabar išryškėjo Ukrainoje, – kai moteris yra apvaisinama donoro sperma, tai dažniausiai būna biologinis tėvas, – o moteris vaikelį išnešioja. Po gimdymo vaikelis iškeliauja pas tuos, kurie įrašyti surogacijos sutartyje. Tuo, antruoju, atveju, akivaizdu, kad moteris parduoda savo biologinį vaiką. Manau, daugeliui tokia surogacija būtų nepriimtina.
Kai kalbame apie moteris, kurios išnešioja ne savo biologinį vaiką ir jį pagimdo, grubiai šnekant, galima būtų pasakyti, jog ji tik išnuomoja gimdą už mokestį.
Kodėl moterys turėtų surogacijai nepritarti? Pirmiausia todėl, kad yra nutraukiamas pagimdžiusios moters ryšys su vaiku. Moteris yra sudaiktinama, tiksliau pasakius, išnuomojama kaip inkubatorius. O paskui teisiškai ir emociškai tiesiog paliekama nuošaly. Ji neturi jokių teisių.
Dar vienas argumentas – moterys yra išnaudojamos. Juk surogatinės motinos dažniausiai yra iš neturtingų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos, Indijos. Surogacija vyksta jų sveikatos sąskaita dėl turtingųjų. Normali šalis turėtų pagalvoti, kad tai yra vaikų biznis ir kalbama apie milijardinius pelnus, susijusius su surogacija. Daugelyje šalių surogacija yra nelegali, pvz., Suomijoje, Prancūzijoje.
Beje, Europos Parlamente buvo atmestas siūlymas legalizuoti surogaciją Europoje. Jeigu mes manome, kad esame aukšto lygio šalis, tai tokio dalyko neturėtų būti.
Apibendrintai galima labai aiškiai pasakyti, kad ne tik Bažnyčia, bet ir visi žmonės, kurie paiso dorovinių dalykų, neturėtų pritarti tokiam nužmoginančiam procesui. Aišku, motyvas yra labai geras, bet niekas neslepia to komercinio aspekto, ir tos moterys, kurios dalyvauja tame, jos gali savo pasiteisinimui turėti kilnų motyvą padėti kitiems turėti vaikų, bet iš tiesų tai yra tik komercija.
