Prof.Vytautas Radžvilas
Politinė ištikimybė iš principo yra geras dalykas. Kaip ir žmogaus ištikimybė bei pareigos jausmas kitose gyvenimo ir santykių srityse. Tačiau absoliučiai akla ištikimybė yra baisi. Ji gali paversti nemąstančiu zombiu. Politikoje toks zombis bet kuriomis aplinkybėmis mechaniškai balsuoja už savuosius. Tai paprasčiausiai pavojinga valstybei.
Puikus karo dalykų ekspertas A. Navys paskutinę akimirką braukiamas iš TS-LKD kandidatų Seimo rinkimams sąrašo. Likus kelioms valandoms iki tą sąrašą patvirtinant TS-LKD Tarybai. Pareikalauta skubiai stoti į partiją arba būti išbrauktam. Akivaizdi provokacija, kurios motyvas toks pat aiškus.
Visa TS-LKD partija supranta, kad po rinkimų Seimo frakcija smarkiai susitrauks. O dabartiniai tos frakcijos nariai tai jaučia savo kailiu. Konkurencija dėl „praeinamos“ vietos sąraše – kaip vorų butelyje sambūvis. Vyksta nuožmi kova dėl vietos po parlamento saule. Visi puikiai supranta, kad kvalifikuotas, autoritetingas ir populiarus karo žinovas reitinguojant gali būti pakylėtas į gerokai aukštesnę, tai yra „seiminę“, kokiam nors partijos bonzai rezervuotą vietą.
sąraše liko į skandalą įsivėlusi M. Navickienė
O kad šioje partiją užvaldžiusioje nomenklatūrininkų grupuotėje mąstoma ir veikiama būtent klano principu, akivaizdžiai liudija tai, kad sąraše liko į skandalą įsivėlusi M. Navickienė. Kad ir kokie būtų galutiniai šios istorijos tyrimo rezultatai, kandidatus tvirtinančiai partijos vadovybei jau dabar turėtų būti aišku, kad neštis į sąrašą tokio skandalo „kraitį“ paprasčiausiai nevalia. Tai būtų neįmanoma jokioje nors kiek demokratiškoje ir skaidriai veikiančioje partijoje.
Tačiau TS-LKD įmanoma partijos nariams ir visuomenei demonstruoti tokį neįtikėtiną cinizmą ir vidaus perpuvimą. Toks perpuvimas nenukrito iš dangaus. TS-LKD puvo ne vienerius metus. Už tą puvėsį atsakingi ne tik aukštieji partijos funkcionieriai. Ne mažesnė kaltė krenta būtent lojaliesiems rinkėjams. Ne tik ateinantiems balsuoti kai lyja akmenimis, bet nepaisantiems jokių TS-LKD vadovybės klaidų, avantiūrų, nusikaltimų ir net Lietuvos valstybei ir jos nacionaliniam saugumui pavojingų sprendimų.
Matydami tokią aklą ir besąlygišką paramą šie funkcionieriai pamažu suprato ir galop patikėjo, kad jie – šventosios partijos karvės. Galinčios daryti ką tik užsimano, nes žinančios, kad už jas bus balsuojama ir jos bus išrinktos net jeigu Lietuva sugriūtų.
Po šio susidorojimo su A. Naviu belieka klausti: ko dar reikia, kad TS-LKD rinkėjas atsipeikėtų?
Nejaugi tam rinkėjui apraminti ir vėl užteks mestelėti nuodingą užuominą, kad šis absoliučiai lojalus Lietuvai karininkas kažkur ir kažkada kažkieno buvęs pastebėtas viena akimi bedirsčiojąs į Rytų ir Kremliaus pusę?
Stebėtis netektų, nes šioje partijoje tai būna paskutinis argumentas teisinant niekšybę, kai prie eliminuotojo prikibti niekaip kitaip nebūna įmanoma.
