Suvereno išmėginimas. Ar Lietuvos Konstitucijoje bus įžvelgta teisė tos pačios lyties asmenims kurti šeimas partnerystės keliu?

Kovo viduryje portalas „Delfi“ paskelbė teisininkų Vytauto Mizaro ir Tomo Vytauto Raskevičiaus komentarus apie tai, kad Lietuva, nepaisant politikų norų ar nenoro, teks įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę. Publikacijoje pasididžiuota žinia, kad tos pačios lyties asmenų partnerystės idėja pateko tarp 30 idėjų Lietuvai. Nors Latvijos parlamentas neseniai būtent tokią idėją atmetė – nepritarė tos pačios lyties asmenų registruotos partnerystės įteisinimui
Apie tai ir kalbamės su teisės filosofijos profesoriumi dr. Sauliu Arlausku.

Gerbiamas profesoriau, ar pavyks įgyvendinti vieną iš idėjų Lietuvai, kuriai nepritaria politikai ?

Man sunku spręsti, kokia buvo tų tariamai geriausių idėjų Lietuvai atranka. Bet tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą vargu ar galima vadinti geriausia. Tai būtų įmanoma tik atlikus visų Lietuvos piliečių apklausą. Sakau, nes tos pačios lyties partnerystė yra šeimos kūrimo forma, o šeima yra konstitucinė vertybė. Konstitucijos 38 str. skelbia, kad „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“, kad „Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį“. Konstitucijoje partnerystė neminima. Taigi tik Lietuvos piliečiai, o ne grupė ekspertų, ne „delfi“ portalas gali spręsti, ar registruota partnerystė yra viena geriausių idėjų Lietuvai.

Iš teisininkų V. Mizaro ir T. V. Raskevičiaus komentaro galima manyti, kad Konstitucija, nors aiškiai ir nepabrėžia tos pačios lyties partnerystės galimybės, bet jos ir neneigia?

Man patiko T. V. Raskevičiaus mintis, kad šeimą sukurti galima tik santuokos arba registruotos partnerystės keliu. T. V. Raskevičius teisus: Konstitucija nenumato tos pačios lyties asmenų santuokos. Taigi norint, kad tos pačios lyties asmenys galėtų tuoktis, būtina keisti Konstituciją. Ar ją reikia keisti, siekiant įteisinti tos pačios lyties asmenų registruotą partnerystę, T. V. Raskevičius nesako. Aš teigiu, kad jei santuokos sudarymą reglamentuoja Konstitucija, tai ir tos pačios lyties asmenų registruota partnerystė taip pat turi būti reguliuojama Konstitucijos lygiu, vadinasi, siekiant šio tikslo, būtina keisti Konstituciją. Tačiau kyla klausimas – kodėl?

Konstitucijos 38 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Kadangi konstituciškai šeimai suteikta išskirtinė misija visuomenėje ir valstybėje, konstituciškai vienodai yra svarbi ir šeimos sudarymo forma. Būtent šią svarbą patvirtina valstybės įsipareigojimas registruoti, pabrėžiu – registruoti, vyro ir moters santuoką. Priminsiu, jog valstybinės registracijos aktas nėra vien formalumas. Partnerystės valstybinė registracija – taip pat būtų visuomenės pripažinimas, jog tokia gyvenimo forma yra prigimtinė, jog tai yra norma, kad valstybė kartu įsipareigoja visais būdais remti tokią gyvenimo formą. Vadinasi, Konstitucijos 38 straipsnyje turėtų būti akcentuota ir valstybės pareiga registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę.

O gal registruotos partnerystės instituto galimybę užtikrina kiti Konstitucijos straipsniai, pvz., asmens teisė į privatumą (Konstitucijos 22 str.), visų piliečių lygybė prieš įstatymą (Konstitucijos 29 str.)? Tai ne kartą akcentavo prof. V. Mizaras.

Valstybės pareiga registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę šiuose straipsniuose nėra numatyta. Konstitucijos 38 straipsnis apibrėžia šeimos sudarymo formą ir valstybės kompetenciją šią formą registruoti. Partnerystės, tačiau anaiptol ne registruotos partnerystės instituto, konstitucingumą grindžia piliečių konstitucinė teisė, leidžianti laisva valia sudaryti civilinės partnerystės sutartis ir jomis užsitikrinti savo interesų apsaugą.

V. Mizaras teigia, kad teisė neturi stovėti vietoje, o privalo žengti koja kojon su gyvenimu. Priešingu atveju, teisė gali tapti neveiksminga. Gal jo oponentai per daug konservatyvūs ir dėl to neįžvelgia užslėptų pažangių prasmių Konstitucijoje?

Su prof. V. Mizaru ne kartą diskutavome. Jo siūlymas įtvirtinti registruotą partnerystę remiantis Konstitucijos 22 ir 29 straipsniais dvelkia konstitucinės tvarkos ir apskritai teisinio reguliavimo griovimu. Kodėl? Todėl, kad V. Mizaras į neregėtas aukštumas iškelia asmens privatumą ir individo laisvę apsispręsti, kaip gyventi. Tačiau, jeigu asmuo galėtų apsispręsti gyventi kaip jis nori, netektų prasmės Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, nes tuo atveju vertybes kiekvienas individas susikurtų pats. Kalbame jau apie teisę nusižudyti sunkiai sergant ar nužudyti kitą sunkiai sergantį (eutanaziją). Viešai siūloma leisti motinai nužudyti negimusį kūdikį, jei tik motinai kūdikis yra nepageidaujamas. Žmogaus teisių supratimą, kuris neigia žmogaus gyvybės sakralumą, akivaizdžiai pademonstravo prieš keletą dienų įvykęs piketas prie Lenkijos ambasados ir Lenkijoje vykę mitingai dėl teisės į abortą.

Neramina filosofija, kuri aukština privatumą ir motinos teisę spręsti, ką daryti su savo negimusiu kūdikiu – į jį žvelgiama kaip į daiktą, kurį galima išmesti, sunaikinti…
Universalių vertybių savikūros filosofija ir šitaip plėtojamas požiūris į žmogaus teises neabejotinai leis užgimti (ar net jau yra) pedofilijos ir zoofilijos gynėjų partijoms.

Nežinau, ką mano prof. V. Mizaras, bet Konstitucija visais laikais buvo visuomenės saugomų nekintamų vertybių rinkinys – gyvybė, nuosavybė, šeima, vaikų gerovė, socialinis teisingumas, demokratija. Konstitucinis teisinis reguliavimas skirtas įtvirtinti visuomenėje universalius žmogaus siekinius. Vadinasi, visuomenės gyvenimas privalo derintis prie universalių standartų, o ne atvirkščiai, kaip tvirtina prof. V. Mizaras. Tuo tarpu niekuo neįpareigojantis privatumas ir individualizmas aukščiausių žmogaus gyvenimo tikslų požiūriu yra destruktyvus tiek asmenybės, tiek visuomenės atžvilgiu.

Beje, prof. V. Mizaras priminė bylą, kuri šiuo metu yra Lietuvos Konstituciniame Teisme. Tai byla dėl Danijoje sudarytos tos pačios lyties Lietuvos ir Baltarusijos piliečių santuokos pagrindu sukurtos šeimos ir jos pagrindu prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Ką manote apie šią bylą konstitucinio reguliavimo požiūriu?

Pirmiausia, Lietuvoje niekas tos pačios lyties asmenims gyventi kartu nedraudžia. Matyt, vyksta kalba apie tokio gyvenimo būdo viešą pripažinimą ir įteisinimą. Tačiau nesutikti su reikalavimu Lietuvoje pripažinti kitoje valstybėje sudarytą dviejų tos pačios lyties asmenų santuoką verčia keli labai svarbūs teisiniai argumentai, kuriuos pats prof. V. Mizaras akcentavo. Pirma, dėl partnerystės ar santuokos pagrindų atsirandančių šeimos santykių reguliavimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi kompetencijos pasisakyti. Taip yra todėl, kad ES Žmogaus teisių chartija šeimos modelius priskiria išimtinai valstybių narių kompetencijai ir jokio bendro modelio nesiūlo.

Prof. V. Mizaras taip pat paminėjo, kad kol kas pačių valstybių laisvė apsispręsti, ar kitose užsienio šalyse sudarytas tos pačios lyties asmenų santuokas pripažinti, registruoti šalių viduje, ar ne“. Pagal ES Žmogaus teisių chartiją ir Europos Žmogaus teisių konvenciją šeimos santykių teisinis reguliavimas yra išimtinai valstybių narių kompetencijoje, pagal Žmogaus teisių konvenciją santuoka sudaroma vyro ir moters sutarimu, tad nemanau, kad Konstitucinis Teismas išaiškintų kaip nors kitaip, nei LR Konstitucija reguliuoja santuokų sudarymą.

Tačiau prof. V. Mizaras minėjo, kad EŽŽT yra aiškiai konstatavęs, jog šeimos sujungimas kaip pagrindas suteikti leidimą nuolat gyventi šeimos nariui kartu su kitu šeimos nariu apima ir tos pačios lyties sutuoktinį ir partnerį. Taigi įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę vis dėlto privalome. Anksčiau ar vėliau tai turės nutikti. Gal apie tai Konstitucinis Teismas pasisakys nagrinėjamoje byloje?

Nemanau, kad Konstitucinis Teismas imtųsi suvereno vaidmens ir jo vardu įžvelgtų kitas prasmes Konstitucijos 38 straipsnyje. Jau minėjau, mūsų Konstitucija partnerystės registracijos nenumato. Jei būsime įsprausti į kampą ir privalėsime įteisinti registruotą partnerystę, teks tuomet keisti ir Konstitucijos 38 straipsnį pagal Konstitucijos keitimo procedūras, kaip nusprendėme pasielgti dėl dvigubos pilietybės įteisinimo.

Konstitucinis Teismas (KT) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra nurodęs, jog santuokos pagrindu sukurtas šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos. Ar nemanote, kad taip pasisakydamas, KT jau atvėrė galimybę įteisinti kitokias šeimos kūrimo formas?

Reikėtų tiksliau cituoti minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą. O jame sakoma: „tai nereiškia, kad Konstitucijoje nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, tarp jų ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas“. Esmė – sakinio pabaigoje. KT nurodo, kad Konstitucija saugo ir kitokias, ne tik santuokos pagrindu sudarytas vyro ir moters bendro gyvenimo šeimas. Apie tos pačios lyties šeimos formą šiame KT nutarime nėra net užuominos.

Ar pritartumėte partnerystės įteisinimui, jeigu atitinkamai įstatymais būtų įtvirtinta, kad šeima kuriama tik vyro ir moters santuokos pagrindu arba kraujo ryšio pagrindu. Gyventi bendrai žmonės sueina ir su savo turto dalimis įvairiais tikslais. Pvz., neįgali ar senyva moteris su pussesere, ar senyva motina, kurios nenori ar negali prižiūrėti vaikai, gyvena su savo seserimi ar drauge. Partnerystė – tai apsidraudimas, teisinė garantija, kad dviejų žmonių gyvenimas drauge yra pripažįstamas, kad jie turi teisę vienas kitam atstovauti, kur to reikia, teisę į bendrą ar vienas kito turtą, teisę jį paveldėti kitam netikėtai mirus, kad likęs asmuo nebūtų išmestas į gatvę.

Kaip minėjau, ir dabar įstatymai leidžia šiuos santykius sureguliuoti. Galiojantis Civilinis kodeksas kartu gyvenantiems žmonėms suteikia pakankamai galimybių – ir teisę į paveldėjimą, ir teisę gydymo įstaigoje gauti informaciją apie žmogaus sveikatos būklę ir pan. Tai galioja ir tos pačios lyties žmonių atžvilgiu. Visi gyvenantieji kartu gali deklaruoti savo santykius, tarp jų ir turtinius, pvz., testamentu gali užrašyti savo turtą.

Partnerystės instituto kritikai baiminasi, kad partnerystės įteisinimas ir kaip yra Trojos arklys. Pripažinus tos pačios lyties registruotą partnerystę, EŽTT priverstų pripažinti ir visas teises, kurias turi šeima, įskaitant įvaikinimo teisę.

Santuoka ir šeima yra skirta naujai gyvybei atsirasti, ateinančiai kartai ugdyti, pagaliau- žmonijai išlikti. Iš čia santuokos ir šeimos privilegijuotas statusas LR Konstitucijoje. Žinoma, demokratinė ir pilietinė visuomenė privalo visų pirma ginti silpnojo ir pažeidžiamojo teisę. Homoseksualūs asmenys yra pažeidžiami. Jų teisės iš tiesų labai svarbios.

Tačiau vardan tos pačios lyties partnerių interesų visuomenė neprivalo aukoti kitų vertybių, pvz., vaiko teisę turėti tėvą ir motiną. Taigi dėl tos pačios lyties asmenų nediskriminavimo galima išplėsti Civilinio kodekso ar kito įstatymo ribas, įteisinti bendro gyvenimo modelį netapatinant jo su šeima, su įsivaikinimu ir vaikų ugdymu. Niekas kol kas mūsų neverčia daryti to, ko neleidžia Konstitucija. Bet jeigu aplinkybės mus privers tai daryti, pirmiausia teks atsiklausti Lietuvos žmonių, suvereno ir tik tada i atitinkamai keisti Konstituciją.

Ačiū už pokalbį.