Turbūt kaip niekada dažnai šiandien tenka girdėti diskusijas susijusias su prie Lietuvos sienos statoma Astravo atomine elektrine. Čia ir evakuacijos pratybos, ir užsienio ministro kaltinimai šalies išdavyste, ir kalbos apie santykių atšalimą su mūsų šiauriniais kaimynais ir dar begalė kitų dalykų. Tai pilnai suprantama, juk šie metai yra Astravo gimimo metai – monstro, kuris greičiausiai kels grėsmę Lietuvai ir jos žmonėms dar ilgus dešimtmečius.
Astravo AE pirmą žadama paleisti kitais metais. Dviejų šios AE reaktorių numatyta galia yra 2218 MW. Be to, jei wikipedia nemeluoja, iki 2025 m. žadama pastatyti dar du reaktorius. Tam įvykus prie mūsų sostinės stovėtų 13 didžiausia AE pasaulyje atominė elektrinė, kuri dar ir bus pastatyta regiono tektoninio lūžio vietos.
Taigi, mes kalbame apie Astravą šiandien ir greičiausiai kalbėsime dar ilgai. Ir suprantama, kad reikia daryti, kas įmanoma. Jei neišeina uždaryti šios elektrinės, tai bent jau padaryti, kad ji veiktų pagal aukščiausius įmanomus saugumo standartus. Nuo to priklauso mūsų šalies ir Tautos išlikimas, nes įvykus didelei avarijai, mes prarastumėm ir savo sostinę, didelę dalį šalies ir jos ekonomikos, tuo pačiu ir žmones, kurie čia norėtų gyventi. Turbūt tai visiems suprantama.
Visgi be kovos su Astravo grėsme svarbu prisiminti ir kaip atsirado ši elektrinė prie mūsų sostinės bei ką mes kaip valstybė padarėme, kad apsaugotume save nuo tokios grėsmės. Juk jeigu mes padarėme klaidų, turime gerai suvokti jas, kad galėtume iš jų pasimokyti ir daugiau jų nekartoti. Pasak liaudies išminties: išmintingas žmogus mokosi iš kitų klaidų, paprastas žmogus – iš savo, o kvailys net iš savo klaidų nepasimoko. Taigi išmintingais gal ir nebuvome, bet bent kvailiais nebūkime.
Šiandien Lietuvos viešojoje erdvėje yra girdimi du naratyvai, kodėl atsirado Astravo AE. Garsesnis yra konservatorių ir jų šalininkų pateikiamas, kad 2012 m. referendumas dėl naujos atominės elektrinės Lietuvoje sąlygojo Astravo AE atsiradimą. Tokius paaiškinimus viešai išsakė net abu 2019 m. prezidento antro rinkimų turo dalyviai. Mažiau girdimas yra konservatorių priešininkų, kad per menkos A. Kubiliaus vyriausybės pastangos įtakojo, kad nebuvo nieko padaryta norint užkirsti kelią jos atsiradimui. Jeigu konservatorių naratyvas yra teisingas, turbūt mums reikėtų pagalvoti, kaip apriboti tiesioginę demokratiją ir patikėti valdžią konservatoriams, o jeigu jų priešininkų, tai gaunasi viskas atvirkščiai. Taigi, kaip yra iš tikrųjų?
Norint prisiminti visą Astravo atsiradimo istoriją daug ieškoti nereikia. Delfi portale yra pateiktas puikus straipsnis: „Monstras šalia mūsų. Astravo AE gimimo istorija“. Jame gražiai pateikta visa elektrinės atsiradimo chronologija. Tikrai vertą jį paskaityti. O kas neturi laiko pateiksiu trumpą santrauką.
Baltarusijos sprendimas statyti atominę elektrinę Astrave buvo padarytas dar 2008 m. gruodį. Būtent šį gruodį Lietuvos premjeru patapo A. Kubilius. Jeigu atsiverstumėte Astravo atominės elektrinės wikipedia puslapį, rastumėte, kad susitarimas su Rusija dėl atominės elektrinės finansavimo ir Rusijos įmonių dalyvavimo buvo pasiektas 2009 m. vasarį, o galutinė sutartis su Rostatom pasirašyta 2011 m. spalį. Tuo tarpu pagal BelaPAN (Baltarusijos naujienų agentūros) pranešimus, Astravo elektrinės aikštelės statybos pilnu tempu įsivažiavo 2012 m. birželį (2009 m. pradėti statyti namai skirti elektrinės statybininkams). Tuo tarpu Lietuvoje 2012 m. spalį įvyko referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje, kurio metu Lietuvos žmonės nepritarė naujos atominės elektrinės statyboms Lietuvoje.
Sprendžiant iš kosminių vaizdų Baltarusijos atominės elektrinės statyboms mūsų referendumo rezultatai neturėjo, nes Astravo statybos darbai įsibėgėjo jau nuo 2010 m. Tuo galima paprastai įsitikinti pasinaudojant Google Earth Timelapse įrankiu. Google pateikiami vaizdai atspindi kiekvienų metų vasaros padėtį.
Vertą prisiminti ką kritiniu (kada buvo geriausios galimybės stabdyti Astravo atominės elektrinės atsiradimą) metu darė mūsų vyriausybė vadovaujama A. Kubiliaus. Apie tai 15min rasite puiku straipsnį „Tiesa ar melas?“ Andrius Kubilius: „Mes dėjome didžiules pastangas, kad Astravo elektrinė nebūtų statoma“. Pagal žiniasklaidos pranešimus 2009 m. birželio mėn. A. Kubilius buvo tiesiogiai Baltarusijos premjero informuotas dėl sprendimo ir rimtų ketinimų pradėti atominės elektrinės statybas Astrave.
Tiesa, mūsų premjeras tuo metu nekėlė kokių būgštavimų ar kokio aliarmo dėl taip arti Vilniaus statomos elektrinės. Atvirkščiai, buvo tartasi dėl bendradarbiavimo vystant atominius projektus, bendros elektros rinkos. Lietuvos ir baltarusių premjerų susitikimai buvo ypatingai draugiški. Jų pasėkoje 2010 m. birželio 28 d. buvo pasirašytas ekonominio bendradarbiavimo komunikatas, kuriame kaip pagrindiniai numatyti energetiniai klausimai. Jame konstatuojame, kad šalys pasiruošusios bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje.
Tą pačią vasarą Lietuvos premjeras atostogų metu važiavo pro statomos Baltarusijos elektrinės vietą ir iš oficialių pareiškimų, nors ir matydamas pradėtus statybų darbus, abejojo, kad visgi bus pastatyta Astravo elektrinė. Taigi, gal dėl to Lietuvos institucijos nieko rimto nenuveikė stabdydamos Astravo atominės elektrinės statytojus. Bet tikrai „pasireiškė“ stabdydamos Baltarusijos aktyvistus kovojančius prieš Astravo atominę elektrinę prie Lietuvos sienos ir įtraukiant juos į ES šalims pavojingų asmenų sąrašus. Apie delfi pateikiamas straipsnis „Baltarusių aktyvistai ketina skųsti sprendimą neįleisti jų į Lietuvą“.
Tai įvyko prieš referendumą. O kas nutiko po referendumo? Šalies viduje turbūt geriausiai politikų reakciją perteikė prezidentė. Sekančią dieną po referendumo ji pareiškė, kad „atominės elektrinės nauda abejoja mažiau nei trečdalis visų rinkėjų“, kada 2/3 balsavusių referendume pasisakė prieš. Sunku būtų įsivaizduoti tokį pareiškimą Didžiosios Britanijos premjero po lygiai tokio pačio patariamo ir politikus nustebinusio Brex’ito referendumo rezultato, kuriame ES narystės pranašumais toje šalyje „suabejojo“ lygiai tas pats trečdalis visų rinkėjų.
Kadangi 2012 m. surengtas referendumas dominuojančiame naratyve yra pastatomas kaip pagrindinė Astravo atsiradimo priežastis, svarbu išsiaiškinti, o kas gi šio pasėkoje visgi įvyko. Kas įvyko su referendumo rezultatais puikiai aprašyta delfi straipsnyje „Kur nukeliavo piliečių balsai dėl atominės elektrinės?“. Trumpai atsakant niekur. Mūsų politikai ne tik šiurkščiai pažeidė Referendumo įstatymą, pagal kurį neįgyvendino referendumo sprendimo po mėnesio, bet ir pačią Konstituciją, nes apskritai niekaip oficialiai neįgyvendino Tautos tiesiogiai išreikštos valios. Iškart prasidėjo įvairūs išvedžiojimai esą tai buvęs tik patariamasis referendumas, kad balsavę žmonės turėjo omenyje konkretų projektą ir jį pagerinus, bus galima surengti mistinę „plačią visuomenės apklausą“, pakeisti referendumo rezultatus, kad reikia įgyvendinti referendumą tik jei klausimas priimtas ir t.t. Šitokie išvedžiojimai buvo viešai reiškiami iš visų Lietuvos to meto pagrindinių partijų. Turbūt todėl, kad nieko ir nebuvo padaryta.
Vis dėlto nieko reikšminga nebuvo padaryta ir plėtojant toliau Visagino atominės elektrinės statybą. Politikams sunkiai sekėsi rasti kokius nors svaresnius ekonominės, energetinės ar politinės logikos argumentus, kodėl plėtojant Lietuvos jungtis su Švedija ir Lenkija, išaugus statybų kaštams dėl Fukušimos atominės elektrinės avarijos, plėtojant atsinaujinančius energijos šaltinius ir galiausiai pasitraukiant regioniniams partneriams iš projekto, būtų reikalinga atominė elektrinė Lietuvai. Galiausiai, 2016 m. spalį rinkimus laimėjus valstiečių ir žaliųjų partijai, VAE projektas buvo tyliai numarintas. Taigi tiesiogiai į referendumo rezultatus nebuvo atsižvelgta, bet jis galbūt kažkiek prisidėjo, jei nebeliko politinės valios tęsti VAE projektą.
Tai ir visa istorija. O iš jos galima padaryti tokias išvadas. Mūsų politikai aklai stumdami Visagino atominės elektrinės projektą, nesutelkė jėgų šalies viduje ir išorėje prieš Baltarusijos planus. Neaišku ar išvis jie suvokė šį pavojų, nes jų veiksmuose atsispindėjo daugiausia tik partiniai interesai. Ypatingai svarbūs buvo 2008 – 2009 m. kada Astravo elektrinė buvo dar tik popieriuje. Tačiau mūsų buvęs ministras pirmininkas A. Kubilius susižavėjęs atominėmis technologijomis, nepaisant ekonominės, energetinės ar aplinkosauginės logikos trūkumo entuziastingai siekė (ir galbūt dar vis siekia) jas įgyvendinti Lietuvoje.
Aišku galima jį suprasti, nes nemažą dalį savo gyvenimo jis paskyrė fizikos mokslams. Bet tai įtakojo, kad labai draugiškai, o gal ir naiviai (galvodamas, kad Baltarusija nesugebės pastatyti atominės elektrinės), žiūrėjo ir į tokių technologijų vystymą šalia Lietuvos sostinės ir kada turėjo geriausias galimybes įtakoti Baltarusijos veiksmus, nepadarė nieko, kad šalia Lietuvos sostinės neatsirastų atominio monstro. Nors sekanti vyriausybė irgi nesiėmė aktyvesnių veiksmų. Be to, labai svarbu neužmiršti, kad mūsų politikams tiek kairėje, tiek dešinėje demokratija ir Konstitucija neatrodė svarbios vertybės, vertinant jų veiksmus, įgyvendinat 2012 m. referendumo rezultatus. Iš šiandienos pozicijų aišku, kad Lietuvos žmonės referendume pasirinko teisingai, o mūsų to meto dominuojantys politikai buvo pasirinkę klaidingą poziciją. Tačiau jie vis dar nesugeba pripažinti savo klaidų, o už jas kaltina tą Tautos dalį, kuri balsavo priešingai jų nuomonei.
Suprantama, kad tai yra partiniai savisaugos instinktai nusikratyti šios kaltės. Bet jei saugosim ar pateisinsim kažkurios partijos arba politikų išlikimo interesus, mes nepasimokysime iš klaidų, bet toliau jas kartosime.
Kiek dar astravų mums turi pastatyti kol suprasime savo klaidas?
