Emigracija – reiškinys, kuriam neįmanoma pritaikyti jokio bendrojo vardiklio. Nes kiekvieno svetur laimės ieškančio žmogaus likimas individualus: vienam Fortūna būna palanki ir jis neužilgo susiranda savą nišą, kitam gi tenka metų metus vargti, ieškant nebe paties juodžiausio ir sunkiausio darbo. Sieja visus emigrantus nebent viena: nenumaldomas paliktos tėvynės elgesys, nuolat užplūstantys prisiminimai apie paliktus namus ir artimuosius bei neramios mintys dėl rytdienos. Nes koks jis bus, tas rytojus, ir kaip klostysis gyvenimas svetur ateityje, prognozuoti niekas negali…
Aušros ir Mariaus Videikių šeima iš Žemaitijos į tolimąją Islandijos salą persikėlė prieš septyniolika metų. Emigravo, tiesiog būtinybės prispirta: tai buvo laikotarpis, kai Lietuvoje imta itin stigti darbo vietų, kai viena po kitos užsidarinėjo įmonės, ypač tos, kurios gamybiniais ryšiais praeityje buvo susijusios su postsovietine erdve.
Šeimos galva, energetikas, kad ir puikus specialistas būdamas, pavargo kaitalioti darbovietes. Tik įsitaiso vienon, žiūrėk, ši ima ir bankrutuoja, arba ištisus mėnesius nemoka savo darbuotojams atlyginimų. Tai dabar atrodo neįtikėtina laukti nesulaukti užmokesčio už savo darbą, o prieš porą dešimtmečių šis reiškinys buvo kone tradiciniu tapęs. Nesulaukiantis algos Marius per išeigines ir laisvalaikiu bandydavo verstis pagalbiniais darbais. Nuo vaikystės tėvo, auksarankio meistro, išmokytas daugelio darbų, jis ir baldus taisydavo bei restauruodavo, ir statybose talkindavo… Tik ne visada to papildomo uždarbio atsirasdavo, o žmonos Aušros, pradinių klasių mokytojos vienoje kaimo mokykloje, atlyginimo, kad ir kaip ekonomiškai besiverstum, du berniukus auginančiai šeimai nepakakdavo…
Netikėtą posūkį Videikių šeimos gyvenime nulėmė atsitiktinumas. Vieną pavakarę, grįždamas iš darbo, Marius susitiko seniai matytą moksladraugį. Žodis po žodžio, ir šis, pasiklausęs nelinksmo Mariaus pasiguodimo, netikėtai pasiūlė: „Dabar esu užmezgęs verslo ryšių su Islandija ir pažįstu vieną šios šalies statybos organizacijos vadovą, kaip tik ieškantį gero elektriko. Galėčiau tave rekomenduoti. Paslauga kainuos tūkstantį „žaliųjų“, tačiau tau neteks sukti galvos nei dėl įsidarbinimo dokumentų, nei dėl apsigyvenimo. Ar ryšiesi?“
Pasiūlymas užklupo taip netikėtai, kad Marius net pasimetė. Atvirai pasakius, apie tokius kardinalius gyvenimo posūkius jiedu su žmona nebuvo galvoję. Taip, iš pažįstamų vienas kitas jau buvo pamėginęs įsidarbinti už Lietuvos ribų, bet kad Lietuvą palies tokia masinė emigracija, kaip dabar, tąsyk nieks nenujautė. O ir bandančių išvykti darbo ieškotojų keliai daugiausia driekėsi į Angliją ar į Airiją… Islandija apskritai buvo „terra incognita“ – nežinoma, paslaptinga ir, aišku, gerokai bauginanti.
Tiesa, ilgai baugintis, aptarinėti visus „už“ ir „prieš“ ir įsivaizduoti įvairius laukiančio nepažįstamo gyvenimo scenarijus nebuvo kada – Mariaus pažįstamas po poros savaičių vėl turėjo išskristi Islandijon ir jau norėjo išgirsti tvirtą atsakymą į savo pasiūlymą.
Mariaus ištartas „taip“ tapo visu šimtu procentų pasikeitusio Videikių šeimos gyvenimo pradžia.
***
Nors jau šitiek vandens nutekėjo, pirmąsias buvimo Islandijoje dienas vyras prisimena taip ryškiai, tarsi visa tai būtų tik vakar įvykę. Ne, ne įspūdingas, į Mėnulio peizažą panašus salos kraštovaizdis daugiausia pritrenkė, ne ilgi kilometrai praktiškai negyvenamomis teritorijomis vykstant į būsimos darbovietės vietą. Labiausiai apstulbino susitikimas su naujosios darbovietės vadovu.
Pasitikęs pusamžis islandas ir viena, ir kita užsienio kalba kalbino, o šis, pasirodo, tik rusiškai temokąs. Net rusų kalbos pradmenų neįvaldžiusiam darbdaviui teliko gestų kalbą pasitelkti… Laimei, nuvežtam parodyti būsimo darbo objektą Mariui jokių aiškinimų nebereikėjo – visas elektrifikavimo operacijas jis išmanė kaip aukščiausio lygio profesionalas…
Darbdavys, nuvežęs jį apgyvendinti savo organizacijai priklausančiame būste, išsyk pasirūpino reikalingiausiais buitiniais reikmenimis. Įsisodino naujoką į automobilį ir abu nuvyko į prekybos centrą. O ten jau į krepšius keliavo indai, patalynė, higienos reikmenys… Vakare su pyragu atvykusi boso žmona moterišku žvilgsniu viską apžiūrėjo ir užrašė Mariui savo telefono numerį – jei ko prireiksią, pagalba netruksianti ateiti…
„Taip, pakliuvau ne visai į tą situaciją, į kurią patenka mano tautiečiai, turintys be išimties viskuo pasirūpinti patys“, – dabar sako Marius. Vyras atvirai prisipažįsta, kad jam tiesiog PASISEKĖ. Ir, žinoma, už parodytą dėmesį stengėsi atsilyginti geru. Ne, jis nesiėmė dirbtinai didinti savojo darbo tempo; dirbo taip, kaip buvo įpratęs Lietuvoje – sąžiningai ir atsakingai. Su elektra, beje, ir nepaskubėsi – elektriko klaidos gali labai brangiai atsieiti… Tačiau net ir įprastinis darbo ritmas, kaip vėliau paaiškėjo, gerokai viršijo vietinių specialistų tempus. Firmos vadovas, netrukęs pastebėti naujoko sugebėjimus, siųsdavo jį elektrifikuoti pačių atsakingiausių pastatų… Kai vyro aplankyti atvyko Aušra, Marius vis rodė ir rodė jai pakeliui iš oro uosto stūksančius savųjų darbų objektus…
Na, bet pasakodamas savo draugų emigracijos istoriją, būsiu pernelyg užbėgęs į priekį. Nes iki to laiko, kol į Islandiją atskrido Mariaus sutuoktinė, nemaža laiko prabėgo. Kaip bebuvo užimtas darbu, kaip besistengė net išeiginėmis susirasti papildomų užsakymų, kad nedirbant sielos nekamuotų namų ilgesys, laisvo laiko Mariui vis vien likdavo. O jau tada visa savo esybe į sielą įsismelkdavo nostalgija. Kai namų traukos nugalėti tapo tiesiog neįmanoma, teliko rinktis – arba, viską metus, grįžti į gimtąją Žemaitiją, arba atsivežti šeimą čionai…
***
Tačiau „atsivežti“ – lengva pasakyti… Jeigu Aušra, sukaupusi visas jėgas, šiam žingsniui pasiryžo, tai vaikams išvykimas buvo tikra tragedija. Ypač vyresniajam Rokui, besimokiusiam dešimtoje klasėje. Palikti klasės draugus – nė už ką! Verčiau jau liksiąs su seneliais! Galiausiai, šiaip taip įkalbėtas „pabandyti“, ryžosi, tačiau pirmieji metai, nemokant kalbos, jam buvo be galo sunkūs. Tai dabar, po daugelio metų, jau tvirtai ant kojų stovįs ir savo šeimą sukūręs Rokas prisipažįsta, kad tėvai buvo teisūs, nepalikę jo senelių globai. Be galo anūką mylintys ir viską jam leidžiantys seneliai kažin ar būtų privertę judrų vaikinuką ilgiau pasėdėti prie knygų ir sėkmingai išlaikyti brandos egzaminus…
Jaunėliui Mantui pritapti buvo kur kas lengviau, o ir islandiškai išmokti jam neilgai tetruko. Tačiau sunkiausi išbandymai, ko gero, teko Aušrai. „Galima sakyti, perėjau „ugnį, vandenį ir varines triūbas“, – liūdnai nusišypso moteris, prisiminusi pirmuosius ketverius savo darbo metus Islandijoje. Na, kurgi galėjo įsidarbinti humanitarė, nemokėjusi islandų kalbos ir visą laiką savo tėvynėje dirbusi tik protinį darbą? Nebent kokioje valymo įmonėje, viešbučio kambarine ar fabrike prie konvejerio… Sunkus fizinis darbas laukė ir Aušros; ji tą žinojo ir buvo jam pasiryžusi, bet…
Gyvenvietėje, kurioje Videikių šeima pabandė įleisti šaknis, gyventojų būta apie tūkstantį. Tipiška islandų gyvenvietė, turinti visa, ko reikia patogiam gyvenimui: mokyklą, darželį, paštą, parduotuvę, polikliniką, vietos administraciją, baseiną, bažnyčią… Už pusšimčio kilometrų nuo Reikjaviko įsikūrusiame, Atlanto bangų skalaujamame vandenyno pakrantės miestelyje gyvena nemaža emigrantų, įsidarbinusių kas kur. Daugiausia – žuvies apdirbimo fabrikėliuose, vadinamosiose žuvinėse. Žvejyba visais laikais buvo vienas svarbiausių islandų išgyvenimo šaltinių, tokiu išlieka ir dabar. Atgabentos iš jūros žuvies apdorojimas visada reikalauja daug triūso, taigi žuvinėse, ypač tuo sezonu, kai „žuvys eina“, darbo vietų gali rasti praktiškai visuomet. Tai – tikras išsigelbėjimas atvykėliams iš kitur. Mokėti islandų kalbą, su peiliu dorojant žuvį, neprivalu – kokias operacijas reikia atlikti, darbdavys praktiškai parodys…
***
Taigi vieną dieną prie konvejerio žuvinėje atsistojo ir Aušra. Jai pasisekė – gamybos viršininkas ją paskyrė į ką tik atsilaisvinusią „deficitinę“ vietą – kloti žuvies gabalus iš dėžių ant konvejerio juostos, keliaujančios į šaldiklius. Nors operacijos turi būti atliekamos sparčiai, kad kuo mažiau tuščių tarpų liktų ant konvejerio juostos, tai tau ne sunkiu peiliu žuvims galvas kapoti!
Deja, naujokės paskyrimas sukėlė tikrą nepasitenkinimo audrą seniau dirbančių emigrantų tarpe. „Štai tada pirmąsyk ir pajutau, ką reiškia pavydas, – karčiai nusišypso Aušra. – Jutau į savo pusę nukreiptus negeranoriškus žvilgsnius, girdėjau šnabždantis už nugaros ir komentarus savo adresu… Patikėkite, sunkiausia yra ištverti ne sunkų fizinio darbo nuovargį, o tą juodų emocijų pritvinkusią atmosferą, kuri tave supa“.
Moteris netruko perprasti pagrindinį emigrantų elgesio kredo: parodyk, kad esi geresnis už kitus (nesvarbu, kokiais veiksmais), nustumk kitą, kad gautum geresnę vietą ar tau duotų viršvalandinių darbų… Dėl pastarųjų ypač kovojama, mat už papildomą darbą mokama daugiau. Tik ne visi išsikovoja teisę likti padirbėti po nustatytų darbo valandų. Laimingiesiems pavydima, ir pavydima ne tik mintyse…
„Tik ką atvykę naujokai plėšosi pačia tikrąja šio žodžio prasme, – sako Aušra. – Jie iš paskutinių jėgų stengiasi įrodyti, kad yra fiziškai pajėgūs padaryti kur kas daugiau už kitus. Gal viską nulemia baimė, kad, dirbant ne iš visų jėgų, ilgainiui bus netekta darbo, gal labai reikia pinigų įsikūrimo svetimoje šalyje pradžiai, bet pašėlęs tempas būna charakteringas praktiškai visiems ką tik įsidarbinusiems atvykėliams. Deja, jau po neilgo laiko organizmas išsisemia ir nuovargis priverčia sulėtinti tempą…
Tačiau jokių priekaištų negalėčiau pareikšti žuvinės vadovybės adresu. Su darbininkais prižiūrėtojus ir gamybos vadovus sieja tikrai žmogiški santykiai. Aišku, jie žiūri, kaip tu dirbi, prireikus ką nors pataria. Prisimenu, pačioje darbo pradžioje prie manęs priėjo įmonės direktoriaus pavaduotojas ir paklausė, kaip sekasi, ar nekyla kokių problemų. Tąsyk net nutirpau – gal ką nors ne taip darau? Tik vėliau įsitikinau, kad čia nieks nežiūri į emigrantus kaip į antrarūšius. Visos problemos žuvinėse kildavo tik dėl pačių atvykėlių kaltės, tą galiu drąsiai teigti. Būdavo sunku girdėti, kaip emigrantai sava kalba tyčiojasi iš savo bendradarbių islandų, tarpusavyje juos bjauriai apšneka (juk šie nieko nesupranta!), o į akis jiems šypsosi…“
Aušrai pasisekė dar ir ta prasme, kad su ja prie vieno konvejerio juostos stovėjo trys islandės. Kantrios, geranoriškos moterys tapo tikru pavyzdžiu naujokei, kaip reikia dirbti. Vietinės negailėjo nei patarimų, nei pamokymų, o svarbiausia – jų dėka Aušra įvaldė islandų kalbos pradžiamokslį. „Visą laiką klausinėjau, ką reiškia tas ar kitas žodis, įtempusi ausis, klausydavausi jų tarimo, paskui jas kartodavau frazes. Pamažėle klausa įgudo atskirti tariamus žodžius, suprasti jų reikšmes. Jau ir pati vieną kitą sakinį pasakydavau. Nesvarbu, kad netaisyklingai, kad ir sukeldama bendradarbių šypsenas… Supratau viena – jeigu neišmoksiu islandiškai, taip visą laiką ir liksiu stovėti prie konvejerio, kaip kiti dešimtmečiais iš čia neišeinantys emigrantai. Atvirai sakant, kelia nuostabą, kaip atvykėliai nesistengia mokytis juos įdarbinusios šalies gyventojų kalbos. Įmonės viduje susidaro savotiška emigrantų bendruomenė, kuri tarpusavyje bendrauja tik sava kalba ir tuo pasitenkina…“
***
Žinoma, prie praktinių islandų kalbos įgūdžių sėmimosi žuvinėje prisidėjo ir islandų kalbos kursai, lankomi po darbo. Juk viena – kalbėti, kita – išmokti rašybą, kuri pasirodė turinti specifinių savybių…
Žuvinėje prabėgo ketveri metai. Gerokai pramokusi islandų kalbos, Aušra pradėjo dairytis galimybės rasti lengvesnį darbą. Juto, kaip įmonėje tvyranti nuolatinė drėgmė ir šaltis kenkia sveikatai. Vakarais ėmė smarkiai mausti sąnarius ir gelti petį, kuris buvo lūžęs čia toje pat įmonėje, neatsargiai paslydus ant ledo gabaliuko. Norėjosi švaresnės, šiltesnės aplinkos, dvasingesnio bendravimo. Ir štai, tarsi išsigelbėjimas, žinia: Islandija pradėjo pripažinti Lietuvos aukštojo mokslo baigimo diplomus (matyt, sekdama ES šalių pavyzdžiu, nors pati ir nėra Europos Sąjungos narė). Surinkusi reikalingus dokumentus, Aušra nuvyko į Islandijos švietimo ministeriją, įsikūrusią Reikjavike. Kokius kvalifikacinius reikalavimus reikėjo atitikti, nesigilinsime, pasakysime tik viena – jos diplomas buvo patvirtintas ir teisė dirbti pedagoginį darbą gauta.
***
Pirmasis darželis, kuriame auklėtoja pradėjo dirbti Aušra, buvo už kelių dešimčių kilometrų nuo namų. Nuotolis automobiliu nesunkiai įveikiamas, o vairuoti Aušra seniai mokėjo. Kaip ji dabar prisimena, pasijuto tarsi patekusi į kažkokią nežemišką aplinką. Šviesu, jauku, šilta, malonus kolektyvas ir padrąsinantys darželio vadovės žodžiai: „Nebijok, ko nežinosi, padėsime“.
„To „nežinojimo“ tiek ir tebuvo, – sako Aušra. – Juk pedagoginį darbą buvau dirbusi Lietuvoje. Čia tik sąlygos nepalyginamai lengvesnės. Pavyzdžiui, 20-ies vaikų grupėje dirba keturios auklėtojos. Nereikia organizuoti jokių rinkliavų iš tėvelių – materialinis darželių aprūpinimas tiesiog puikus. Mus pasiekia naujausia metodinė medžiaga, dalyvaujame nuolat organizuojamuose tobulinimosi renginiuose, iš Reikjaviko pastoviai atvyksta suteikti pagalbos vaikų psichologai, logopedai, medikai… Man tai buvo dar viena galimybė tobulinti kalbos įgūdžius: dirbant su mažaisiais, tenka daug šnekėti pačiam ir klausytis jų“…
Ir dar. Vienu iš svarbiausių dalykų Islandijoje Aušra laiko tai, kad į ją, atvykėlę, vietiniai gyventojai niekada nežvelgė iš aukšto. „Nežinau, kaip šiuo požiūriu sekasi mano tėvynainiams, besidarbuojantiems kitose veiklos srityse, tarkim, medicinoje, prekyboje, informacinių technologijų sferoje, bet nei aš, nei mano vyras niekada nejutome požiūrio į save, kaip į „antrarūšius“. Ir apskritai islandai mūsų šeimai yra itin daug padėję. Juk apsigyvenęs svetimoje šalyje, nuolat susiduri su daugybe neaiškumų. Ypač kai tenka spręsti kardinalius būties klausimus: imti paskolas iš bankų, gydytis, rūpintis gyvenamuoju plotu ar draudimu… Kiekvieną tavo žingsnį čia reguliuoja įstatymai ir tu turi juos išmanyti…“
Dabartinė Aušros darbovietė – prie namų, savoje gyvenvietėje esantis vaikų darželis. Atsiradus laisvai darbo vietai, kūrybingą auklėtoją persiviliojo saviškiai. Taigi dabar važinėti netenka, nuo namų į darbą pėsčiomis – vos keliolika minučių. Kadangi darželį lankančių vaikų tėvai – praktiškai kaimynai, ir visos iškylančios problemos sprendžiamos „ne valdiškai, o kaimyniškai“.
***
Jų gyvenvietė, už pusšimčio kilometro nuo Reikjaviko, nuolat plečiasi. Norintys turėti savus kotedžus, čionai keliasi pasiturintys islandai, atsikrausto ir į pensiją išėję žmonės, pavargę nuo sostinės šurmulio. Dar kitus vilioja galimybė kasdien nueiti prie Atlanto ir, sėdint ant lavos akmenų nuberto kranto, jausti, kaip nuo žvelgimo į vandenį dingsta dienos nuovargis ir grįžta jėgos.
Labai mėgsta čionai ateiti ir Videikiai. Čia, klausantis bangų mūšos, taip gera mintimis sugrįžti Tėvynėn… Nors, atrodo, padaryta viskas, kas tavo jėgoms, kad įsitvirtintum svetimame krašte ir čia tikrai nesijauti atklydėliu, jausmas, kad už tų bekraščių vandenų slypi tavo gimtoji žemė, niekados nepaliko ir nepaliks. Tik ten – tavo šaknys, tavo tikrieji namai. Ir saulė ten skaisčiau šviečia. Aišku, norisi manyti, kad į Lietuvą grįši, bet kaip bus – vienas Dievas težino…
Kostas Jankus
SRT fondo remiama programa
