Gerovės valstybė yra jungiamoji grandis tarp politinės teorijos ir praktikos. Kiekviena ideologija, įskaitant konservatizmą, turi pereiti pro gerovės valstybės adatos akį, jei nori išlikti aktuali realiame pasaulyje.
Socialistai puikiai suvokia šio proceso reikšmę. Jiems gerovės valstybė yra institucinė priemonė užvaldyti demokratines visuomenes, kurios atmeta autoritarizmą. Pasinaudodami demokratiniais rinkimais ir priversdami žmones priklausyti nuo mokesčiais finansuojamų išmokų, socialistai išmoko kurti ilgalaikę paramą ekonominio perskirstymo politikai – pagrindiniam socializmo tikslui, kurį dar 1867 m. apibrėžė Karlas Marksas.
Jei socialistai negali panaikinti ekonominių skirtumų Lenino nurodyta jėga, jie tai daro pasitelkdami viešosios nuomonės formavimą. Demokratiniai rinkimai suteikia lėtą, bet veiksmingą kelią ideologinei pergalei. Kurdami ir plėsdami gerovės valstybę, socialistai palaipsniui mažina pajamų skirtumus tarp „turtingųjų“ ir „vargšų“, kol teoriškai tokių skirtumų nebelieka.
Šis procesas tampa gerovės valstybės šūkiu.
Konservatoriai į ideologinę kovą gerovės valstybės srityje žvelgia nepatikliai. Tokia kova beveik prieštarauja konservatyviai politinei teorijai, kuri labiau rūpinasi amžinosiomis civilizacijos vertybėmis nei valstybės biudžeto paskirstymu. Konservatorius, žvelgdamas į ateitį, siekia ilgalaikės pergalės.
Tačiau konservatoriams trukdo socialistų gebėjimas laimėti trumpalaikius mūšius. Vienais metais jie mažina konservatyvią įtaką švietimui, keisdami asignavimus privačioms, krikščioniškoms mokykloms. Kitais metais jie kėsinasi į tradicinės šeimos sampratą, įvesdami socialines išmokas, kurios, kaip aiškiai nurodė Ronaldas Reiganas savo kalboje „Laikas rinktis“, mažina santuokos vertę.
Norėdami apriboti konservatyvias kampanijas „už gyvybę“, socialistai remia valstybinį sveikatos apsaugos perėmimą. Įvedus vieno mokėtojo sistemą, jos biudžete atsiranda asignavimų abortams.
Kol socialistai žingsnis po žingsnio plečia savo įtaką, konservatoriai lieka vietoje ir praranda pozicijas. Brandžiose gerovės valstybėse, kur didžiąją dalį biudžeto sudaro gerovės išlaidos, konservatoriai turi mažai erdvės politiniams manevrams.
Vienintelis sprendimas – kovoti su gerovės valstybe remiantis konservatyviais principais.
Amerikos konservatoriai pastaruoju metu bandė grįžti į trumpalaikės politinės kovos lauką. Donaldas Trumpas, nors ir nėra klasikinis konservatorius, tapo įkvėpimo šaltiniu konservatorių kartai. Kaip ir Ronaldas Reiganas ar Margaret Thatcher, jis yra politinio elito niekinamas.
Europoje analogiško lyderio kol kas nėra, tačiau vyksta konservatyvios politikos eksperimentai Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje. Tačiau šie pavyzdžiai išlieka pavieniais bandymais.
D. Trumpo judėjimo ilgalaikė įtaka priklauso nuo to, ar konservatyvių vertybių puoselėjimas gali įveikti gerovės valstybės politinį labirintą. Trumpas ir jo viceprezidentas JD Vance’as (kuris tikriausiai kandidatuos į prezidentus 2028 m.) geriau suvokia gerovės valstybės keliamas problemas, todėl jų šansai pakeisti padėtį yra nemaži.
Jei Europos konservatoriai siekia panašios sėkmės, jie privalo išsamiai analizuoti gerovės valstybę, jos tikslus ir galimybes ją reformuoti pagal konservatyvius principus. Bet kokio reformavimo pradžia – įtampa tarp išmokas gaunančių piliečių ir mokesčių mokėtojų, kurie jas finansuoja.
Ši įtampa kyla iš esminio klausimo: kokį moralinį vaidmenį vyriausybė turėtų atlikti ekonomikoje? Tradicinis konservatyvus požiūris teigia, kad valdžia turėtų neleisti žmonėms patekti į kraštutinį skurdą, nes gyvenimas alkyje, skausme ir lietuje nėra garbingas.
Iki šiol viskas buvo gerai, tačiau dabar konservatoriai susiduria su dilema. Jei jie galėtų apibrėžti gerovės valstybę „nuo nulio“, ji būtų gerokai mažesnė nei dabar. Tačiau jie nesugeba pasipriešinti socialistų pastangoms vėl išplėsti gerovės valstybę iki dabartinio dydžio. Dėl to konservatoriai vengia net bandyti formuluoti reformų idėjas, kurios dabartinę gerovės valstybę nukreiptų konservatyvia linkme.
Norint įveikti šią dilemą, pirmiausia reikia aiškiai suvokti gerovės valstybės tikslą. Socialistai neabejoja: jų tikslas – ekonominio perskirstymo pagalba panaikinti skirtumus tarp piliečių.
Konservatorių požiūriu, gerovės valstybės tikslas yra visiškai kitoks. Jų manymu, valdžios vaidmuo yra ribotas, tačiau reikšmingas – ji turėtų užtikrinti paskutinę pagalbą tiems, kurie tikrai negali pasirūpinti savimi.
Šių dviejų požiūrių skirtumai akivaizdūs žvelgiant į tai, kaip jie skiria grupes: mokesčių mokėtojus ir pašalpų gavėjus. Idealioje sistemoje šios grupės yra aiškiai atskirtos. Tai reiškia, kad nėra persidengimo – vieni moka, kiti gauna. Tokia sistema išvengtų ekonominio perskirstymo problemų.
Pradiniame etape pajamų mokesčiai buvo pagrindinis gerovės valstybės finansavimo šaltinis, o išmokos buvo skiriamos tik tiems, kurie negali savimi pasirūpinti. Tačiau laikui bėgant ši sistema keitėsi. Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių socialinės išmokos pradėtos mokėti net ir mažas pajamas gaunantiems dirbantiems asmenims. Tai sukėlė demografinį persidengimą tarp mokesčių mokėtojų ir išmokų gavėjų.
Dėl šio persidengimo atsirado paradoksas – žmonės tampa ir mokesčių mokėtojais, ir pašalpų gavėjais. Dabar sistema pradeda veikti kaip perskirstymo mechanizmas. Ji siekia išlyginti skirtumus tarp namų ūkių, pridedant naujas programas ar keičiant esamas, kad pasiektų numatytus tikslus.
Tokia sistema, kurios pagrindinis tikslas yra mažinti skirtumus, neišvengiamai virsta socialistine. Dėl šios priežasties, ilgainiui vis daugiau žmonių tampa tiek mokesčių mokėtojais, tiek pašalpų gavėjais, o skirtumas tarp šių grupių beveik visiškai išnyksta.
Jei konservatoriai nori pasiekti realios įtakos, jie privalo suprasti šiuos gerovės valstybės veikimo principus. Jie turi aiškiai paaiškinti, kodėl griežtas atskyrimas tarp mokesčių mokėtojų ir pašalpų gavėjų, pagrįstas pradiniu modeliu, yra naudingas visiems, ypač silpniausiems visuomenės nariams.
Donaldo Trumpo pavyzdys rodo, kad tokia idėja gali būti priimtina plačiajai visuomenei. Jo gebėjimas įtraukti gerovės valstybės klausimą į viešą diskusiją buvo vienas iš veiksnių, lėmusių jo politinę sėkmę. Nors nėra garantijos, kad jis reformuos gerovės valstybę, jo pastangos atveria duris viešam dialogui.
Ar Europos konservatoriai pajėgs tai padaryti?
Jei jie nori pasiekti ilgalaikių pokyčių, jiems teks perimti šią diskusiją, pritaikyti ją savo sąlygoms ir drąsiai pasiūlyti reformų idėjas, kurios įkvėptų naujos kartos konservatyvų judėjimą.
Daktaras Svenas R. Larsonas yra „European Conservative“ ekonomikos apžvalgininkas, kuris reguliariai skelbia Europos ir Amerikos ekonomikos analizes. Jis yra dirbęs ekonomistu analitiniuose centruose ir politinių kampanijų patarėju. Taip pat yra kelių mokslinių straipsnių ir knygų autorius. Jo darbuose daugiausia dėmesio skiriama gerovės valstybei, jos ekonominės stagnacijos priežastims ir reformoms, kurios reikalingos siekiant sumažinti neigiamą didelės valdžios poveikį.
europeanconservative.com
Mūsų vargo Lietuvoje susidarė situacija, kai partijos mutavo, nebeliko tikrų ideologijų, dauguma partijėlių vykdo vienodą, niekaip neatitinkančią gyventojų interesų politiką, visiškas tarnavimas užjūriui
Perskaičius pirmus du žodžius suvoki, kad toliau skaityti neverta.
Čepucha visos šitos sapalionės edukuotiems-vakcinuotėms su didesnėmis pajamomis – smegenų traumavimo tęsinys.