Marius Kundrotas. Švietimo sistema ruošia rinkėjus atskiroms partijoms?

Nors Konstitucija skelbia, jog vaikus vertybiškai orientuoja tėvai, didelę reikšmę vaikų pasaulėžiūrai turi kiti veiksniai: mokykla, viešoji kultūra, draugai, internetas. Neįmanoma visų jų aptarti viename straipsnyje, tad pakalbėkime apie švietimo sistemą, finansuojamą iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ne apie konkrečią mokyklą – jų yra įvairių, kaip ir mokytojų – bet apie oficialias švietimo programas.

12-oje klasėje ypač daug dėmesio skiriama kairiesiems ideologams: pradedant išties fundamentaliais mąstytojais – Karlu Marksu (Karl Marx) ir Frydrichu Engelsu (Friedrich Engels), baigiant tokiomis paribio figūromis kaip Roza Liuksemburg (Rosa Luxemburg).

Šiose programose nieko nėra apie konservatizmo idėjinės krypties autorius. Net nuosaikusis Edmundas Berkas (Edmund Burke) čia pamirštamas, ką bekalbėti apie Žozefą de Mestrą (Joseph de Maistre) ar Leo Štrausą (Leo Strauss). Teisybės dėlei reikia paminėti, kad apie E. Berką kalbama 9-os klasės programoje, kaip ir apie Otą fon Bismarką (Otto von Bismarck), vieną pirmųjų konservatorių, kuris klasikines dešinės vertybes kultūroje – patriotizmą, dorovę, religiją – susiejo su kaire ekonomikoje: socialine rūpyba.

Nacionalizmo klasikai – Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), Džiuzepė Madzinis (Giuseppe Mazzini), Žiulis Mišlė (Jules Michelet) – išvis nėra pristatomi. Užsimenama apie nacionalizmo praktikus, bet taip, tarsi jų veikla stokotų filosofinio pagrindo. Tarsi intelektualas gali būti tik liberalus ar kairysis. Čia dera pažymėti, kad ir liberalizmo klasikai kruopščiai filtruojami. Tarkime, ignoruojamas Volteras (Voltaire), pasakęs, kad guldytų galvą už teisę išsakyti idėjas, kurioms jis prieštarauja.

Nerasite čia ir krikščioniškosios demokratijos srovės, įkvėptos popiežiaus Leono XIII ir jo enciklikos „Rerum novarum“. O ši srovė jau seniai peržengė vienos konfesijos ar religinės institucijos ribas ir tapo žymiu politiniu veiksniu, turinčiu įtakos Vengrijoje, Lenkijoje, atbundančiu Vokietijoje ir Lietuvoje.

Dėstoma medžiaga išties svarbi ir prasminga. Bet galima pusiau juokais, o pusiau rimtai pasakyti: vaikai supažindinami su politinės filosofijos klasikais palaipsniui, pagal tai, kiek jiems liko metų iki galimybės dalyvauti rinkimuose. Devintokams užsimenama apie kažkokį E. Berką, kurį, greičiausiai, jie per trejus metus pamirš. Užtai geriau atsimins liberalų klasikus, o jau galėdami balsuoti – kairiųjų ideologus.

Pažymėtina, kad iš programos, skirtos egzaminams, pašalinta tema „Religija ir mentalitetai“. Tema, be kurios – anot Rodžerio Skrutono (Roger Scruton) – apskritai nėra įmanoma suvokti kultūrinių fenomenų. Užtai daug dėmesio skiriama „liberaliajai demokratijai“, šį oksimoroną teikiant kaip aksiominę vertybę.

Pavyzdžiui, skiltyje apie žmogaus teises 12-tai klasei reikalaujama kalbėti tokia poliarizuojančia tema kaip homoseksualumo išbraukimas iš psichinių ligų sąrašo. Nutylint, kad pirminė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę, įskaitant teisę gimti, kuri pažeidinėjama praktiškai visose „liberaliosios demokratijos“ valstybėse. Lygiai taip pat nutylima, kad Lietuvoje draudžiama dirbti advokatais, sergant paprasčiausia depresija, kuri niekaip nėra susijusi su gebėjimais mąstyti, tik su mąstymo greičiu ir emociniais sutrikimais.

Dar giliau žvelgiant į žmogaus teisių problematiką matyti, kad programoje išvis nėra kalbama apie liberalų ir kairiųjų diktatą, cenzūrą, šiuolaikinį ostrakizmą „cancel“ kultūros pavidalu. Suprask, čia viskas tvarkoje, nes ginamos liberalų ir kairiųjų teisės, vardan kurių pažeisti konservatorių, tautininkų ar krikščionių teises – visiškai normalu. Kaip rašė vienas kairiųjų trolis, kairiųjų diktatas – vienintelė alternatyva dešiniųjų diktatui. Kairiųjų radikalų retorikoje demokratija tėra priedanga tarpti „pozityviai“ diskriminacijai.

Daug dėmesio programoje skiriama žaliajai ekonomikai. Tai nėra blogai, bet tai – tik viena iš galimų pozicijų. Diskusija šia tema nėra skatinama. Kaip ir jokia kita tema. Programos autoriai kalba monologu.

Taigi, mokyklose ruošiami rinkėjai. Išimtinai liberalių ir kairiųjų partijų rinkėjai. Nežiūrint to, kad pagrindinė į dešinę save lokalizuojanti partija vis dar vadinama konservatoriais. Tai daroma už Jūsų ir mano pinigus. Su Jūsų ir mano vaiku.