Kultūros antropologijoje daroma teorinė prielaida, kad apie 90 proc. kiekvienos kultūros sudaro jos paveldas. Likę mažiau nei 10 proc. yra inovacijos, kurias į kultūrą įneša kiekviena šiai kultūrai priklausanti karta.
Pasauliniai susitarimai apskritai žmogaus ir tautų teisių srityje, o konkrečiai kultūros srityje byloja, kad kultūros paveldas – viešasis žmonijos gėris. Neatsitiktinai naujausioji – 2005 m. – Europos Tarybos konvencija pavadinta Europos pagrindine konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei. Pagal ją, kultūros paveldo konservavimo ir tvaraus naudojimo tikslas – žmonių vystymasis ir gyvenimo kokybė.
Taigi, paveldas yra visuomenių išlikimo pagrindas. Suprantama, kad jį naikindavo svetimos valstybės okupantės, siekusios nutautinti ir nupilietinti aneksuotas visuomenes.
XIX ir XX a. Lietuvos istorijos laikotarpiu būdama aneksuota mūsų šalis neteko daug savo paveldo. Todėl šiuo metu siekiama ugdyti šalies gyventojų vertybinį požiūrį į miestų ir miestelių kultūros paveldą, žmonių gebėjimą saugoti bei jį ginti.
Kultūros paveldo samprata
Kultūros paveldo ekspertė ICOMOS narė Jūratė Markevičienė apie paveldą kaip kultūros tapatumo ir tvermės terpę teigia, jog vienas pirmųjų šiuolaikinės paveldo saugos dokumentų, paveldą sutapdinusiu su tradicine žmogaus gyvenimo terpe yra Burros chartija (1979, pataisyta 1981, 1988 metais, 1999 metais, nauja redakcija – nuo 2013 m. ). Šią sanglaudą 2015 m. įteisino ir JT generalinė asamblėja 2015 m. priimdama Jungtinių Tautų rezoliuciją 70/1 „Keiskime mūsų pasaulį: Tvaraus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų“, kur pirmąsyk JT tvariam vystymui, greta įprastinių socialinių, ekonominių ir aplinkos tikslų, priskiria ir kultūros paveldo saugą: į 11-jį tikslą „Pasiekti, kad miestai ir gyvenvietės taptų įtraukūs, saugūs, atsparūs ir tvarūs“ įtraukiant ir nuostatą 11.4 „Didinti pastangas apsaugoti ir ginti viso pasaulio kultūros ir gamtos paveldą“ .
Ekspertės teigimu, kultūros paveldo sritį nuo kultūros srities iš esmės skiria tik sutartinė praeities ir dabarties ribos linija. Visais kitais atžvilgiais kultūros paveldas yra tapatus kultūrai, nes apima visus žmonių visuomenių istorinės raidos aspektus – tiek materialiuosius (daiktus ir kitus antropogeninės bei gamtinės kilmės objektus ir teritorijas), tiek nematerialiuosius aspektus (vertybes, gebėjimus, požiūrius, tradicijas ir pan.) – ir yra neatsiejamas nuo savo konteksto – materialios ir nematerialios gamtinės bei kultūrinės aplinkos. Paveldo sampratai vis labiau plėtojantis šios integruojančios sampratos link, siūlomas visuminis (holistinis) kultūros paveldo srities apibrėžimas.
Ši XXI amžiuje vykstanti vertybinė kaita yra globali, grindžiama holistiniu, integraliu požiūriu. Joje vis labiau ryškėja platesnės šiuolaikinių visuomenių raidos tendencijos – stiprėjantys visuomenės dalyvavimo, žmogaus teisių, tvarios raidos, sociokultūriniai (tapatumo, tradicijų tęstinumo, bendruomeniškumo, įtraukties ir pan.), aplinkos ir platesni ekologiniai rakursai, kuriais grindžiami ir ekonominiai visuomenių raidos siekiniai. Paveldo srityje stiprėja tokios bendrosios sociokultūrinės sampratos, kaip kultūrų įvairovė, dvasinio (nematerialaus) bei materialaus paveldo, kultūros bei gamtos paveldo sampyna, istorinių kraštovaizdžių ir kultūrinės ekologinės sistemos kaip bendruomenių tapatumui bei tęstinumui būtina gyvenamoji aplinka ir pan. Kultūros paveldas ir visuomenės dalyvavimas paveldo srities veiklose padeda kurti glaudesnes ir sąžiningesnes bendruomenes, prisideda prie gyvenamosios aplinkos ir gyvenimo kokybės gerinimo, yra stiprus socialinio ir ekonominio vystymosi veiksnys, gali padėti klestėti ir kitiems sektoriams.
Kultūros paveldas yra nebeatkuriamieji ir neatsinaujinantieji kultūros ištekliai, bendrasis visuomenės gėris, užtikrinantis gyvybinį viešąjį interesą – tautų, visuomenių, bendruomenių tapatumo išsaugojimą, puoselėjimą ir tęstinumą per jų kultūrinės ir istorinės raidos liudijimų išlaikymą ir perdavimą ateities kartoms. Jis neatsiejamas nuo kitų, tvaria raida kuriamų ir palaikomų visuomenės gerovės aspektų: sociokultūrinės sanglaudos ir įtraukties, tautų ir bendruomenių tapatumo bei tęstinumo, žmonių gyvenimo ir aplinkos kokybės, ekonominės gerovės.
Materialiuoju požiūriu kultūros paveldas yra istorinė aplinka visais jos aspektais, atsiradusiais dėl žmonių ir vietų sąveikos slenkant laikui, visi ten išlikę materialieji praeities žmonių veiklos reliktai ir gamtiniai dariniai, įskaitant augmeniją, kurie, žmonėms veikiant, buvo suformuoti arba įprasminti kaip kraštovaizdžiai.
Tradicinė, istorinė aplinka, istoriniai miestovaizdžiai kaip gyvas paveldas yra plati, visaapimanti ir šiuolaikiška paveldo samprata, pagal kurią paveldą galima išsaugoti kur kas plačiau ir įvairiau, taip išlaikant miestų kultūrinę, estetinę, socialinę įvairovę ir patrauklumą jų gyventojams ir lankytojams ne muziejiniais tikslais, bet, priešingai, siekiant tęsti ir puoselėti kultūrą bei vietos tapatumą, iš esmės gerinti gyvenimo kokybę, socialinę ir ekonominę aplinką, miesto gamtos būklę.
Tad leiskimės į kultūros paveldo – savęs pažinimo gelmę ir susipažinkime su ne tik su šalies kultūros paveldo paminklais, bet ir šią itin jautrią pažinimo sritį reguliuojančiomis tarptautinėmis normomis:
♦Tarptautinė paminklų ir vietų bei vietovių konservavimo ir restauravimo chartija (Venecijos chartija, 1964 m.);
♦Istoriniai sodai ir parkai (Florencijos chartija, 1981 m.);
♦Istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimo chartija (Vašingtono chartija, 1987 m.);
♦Archeologijos paveldo apsaugos ir valdymo chartija (990 m.);
♦Povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir valdymo chartija (1996 m.);
♦Tarptautinė kultūrinio turizmo chartija: turizmo paveldo reikšmės vietose valdymas (1999 m.);
♦Istorinių medinių statinių išsaugojimo principai (1999 m.);
♦Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo chartija (1999 m.);
♦ICOMOS chartija – architektūros paveldo analizės, konservavimo ir konstrukcijų restauravimo principai (2003 m.);
♦Rekomendacijos architektūros paveldo analizei, konservavimui ir konstrukcijų restauravimui;
♦ICOMOS principai dėl sieninės tapybos išsaugojimo ir konservavimo restauravimo (2003 m.);
♦ICOMOS kultūros kelių chartija;
♦ICOMOS chartija dėl kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimo ir pateikties (Enamės chartija, 2008 m.);
♦Jungtiniai ICOMOS–TICCIH pramonės paveldo vietų bei vietovių, struktūrų, teritorijų ir kraštovaizdžių konservavimo principai (Dublino principai);
♦Valetos principai istoriniams miestams, miesteliams ir miesto teritorijoms saugoti ir valdyti;
♦Švietimo ir mokymo gairės paminklų, ansamblių ir vietų bei vietovių konservavimo srityje (1993 m.);
♦Naros autentiškumo dokumentas (1994 m.).
(Bus tęsinys)
Vytautas Urbanavičius
Projektą remia SRTRF:
