Eglė Samoškaitė
Tapinizmas – tai reiškinys, kai asmuo, užuot pats sprendęs problemą, bėga skųstis pas viešus asmenis ir taip nusiplauna atsakomybę.
Te Andrius Tapinas neįsižeidžia, jis dėl to nekaltas, tiesiog jis tapo šio reiškinio instrumentu.
Ilgai galvojau, kas blogai su šiuo reiškiniu. Fasadas tarsi ir geras, nes problemą pastebėję žmonės puola ją nutransliuoti didesnę įtaką turinčiam žmogui, bet šio reiškinio vidus purvinas. Širdis jaučia, kad mūsų visuomenei tai turi neigiamos reikšmės, ir ne dėl to, kad tai tarsi skundimas, ne, tiesiog dėl to, kad sustoja žmonių mokymasis patiems spręsti problemas, išsiplauna savos atsakomybės suvokimas.
Paaiškinsiu plačiau. Sveikoje visuomenėje normalu yra norėti, kad kai asmuo pamato nualpusį žmogų, jis ne tik paskambintų greitosios pagalbos telefonu, bet ir prieitų prie nualpusiojo, patrauktų jį į pavėsį, jei karšta, galbūt apšlakstytų jo veidą vandeniu ir sulauktų atvykstant medikų, papasakotų šiems, kas nutiko.
Nenormalu yra pravažiuoti ir paskambinti greitajai pagalbai, bet nė nepažiūrėti, kas žmogui, nes skubi į darbą. Darbas vis tik ne vilkas, į mišką nepabėgs. Pasidomėjus asmens būklę galbūt galima išgelbėti jo gyvybę.
Taigi kiekvieną kartą, kai koks nors mokinys, susidūręs su bėda savo mokykloje, nutransliuoja į Andriui Tapinui, jis tiesiog paskambina greitajai pagalbai ir nueina. Tada Andrius Tapinas viešai ką nors sugėdina, iškelia atsakomybės klausimą, visi aplink pasijaučia nepatogiai ir… viskas lieka, kaip buvę: tariamas blogietis piktas, nes jaučiasi nepagrįstai apkaltintas, bet mąsto taip, kaip mąstė, problemos pranešėjai – tarsi apginti, nors jiems nė nereikėjo pajudinti sėdynės ir smegenų, užteko tik spragtelėti pele.
Tačiau iš tiesų viskas tik užkonservuojama ir sprogs ateityje
Sveikoje, brandžioje visuomenėje, kaip aš ją įsivaizduoju, mokiniai, susidūrę su nesąmones apie homoseksualus dėstančia tikybos mokytoja, tiesiai jai pasako, kad ji dėsto nesąmones, taip pat tai pasako tėvams ir mokyklos vadovybei. Suranda ir atneša jos teiginių nepagrįstumą įrodančią medžiagą, straipsnius bei pasako, kad pas tokią mokytoją nė neketina mokytis.
Normalioje visuomenėje socialinę darbuotoją, kuri nusišneka, sugėdina jos kolegos, sakydami: Aldona, Vaida ar (įrašykit kokį norit vardą), tu darai mums gėdą, mes tau nepritariam ir jei nesugebi pagrįsti savo nuomonės – nekalbėk.
Brandžių žmonių būryje kiekvieną kartą, kai Rasa Juknevičienė išsisako, jog juodaodžiai baisiai laimingi būnami benamiai, jos partijos kolegos jai pasakytų: Rasa, odos spalva ir benamystė neturi nieko bendra, paaiškintų, kas yra išmoktas skurdas, socialinė ir pajamų nelygybė, kuo tai išvirsta per kartas.
Ką noriu pasakyti? Tiesiog tas viešas gėdinimas neturi prasmės, net jei gėdinamieji to ir nusipelnė. Problemas turi spręsti žmonės, kurie su tuo susidūrė, nes, priešingu atveju, mes liksim sumauta bailių šalis, kur niekas nenori prisiimti atsakomybės už šalia matomas bėdas – nes gi užtenka spragtelti pele ir “blogieji” bus sugėdinti.
Tapinizmas užkonservuoja mūsų visuomenės bailumą, atsakomybės stoką ir tada suklesti visuotinis noras, kad viską išspręstų Andrius Tapinas, prezidentė, Seimas, kažkas, esantis aukščiau…
Ir tikrai, pats Andrius Tapinas dėl to nekaltas.
Veidaknygė
Ta mokytoja pasakė tiesą vaikams- kaip kam tai ir nepatiktų. niekas niekur nepaneigė tos medžiagos kurią ji naudojo. taip kad ir šitame straipsnyje rašoma eilinį kartą nesamonė.
O kad tapinas nekaltas ir tik aplinkybių auka- nu tai pliurpalas eilinis. tas tapkinas idiotas- ir reikia ne čia atsargiai gėdinti šitą išsigimelį, o rinkt parašus kad jį pašalintų iš LRT- ka tik tai bus padaryta- po pusės metų šito degrado niekas net neatsimins.