Tautos forumo pareiškimas dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija ir politinio elito priešinimosi dekomunizacijai

Rugpjūčio 1 d. LR Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas pristatė įstatymo projektą, kuriuo siekiama pripažinti Lietuvos komunistų partiją (LKP) nusikalstama organizacija ir įpareigoti buvusius aukšto rango LKP narius, siekiančius renkamų politinių postų ar valstybės tarnautojo bei diplomatinių pareigų, apie savo priklausomybę ir veiklą LKP informuoti visuomenę.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti prievolę, kad savo kandidatūrą prezidento, Seimo, savivaldybių, mero ar Europos Parlamento rinkimuose keliantys buvę LKP nariai apie savo priklausomybę ir veiklą komunistų partijoje turėtų viešai paskelbti įrašydami tai į oficialias biografijas, pateikiamas Vyriausiajai rinkimų komisijai. Projekte taip pat numatyta, kad analogiškai elgtis turėtų ir asmenys, dalyvaujantys diplomatinės ar valstybės tarnybos konkursuose. Siūlomame įstatyme nurodoma, kad tokie asmenys į savo gyvenimo aprašymą turėtų įtraukti buvusią priklausomybę LKP struktūroms.

Į įstatymo projekto siūlymą netruko reaguoti tiek valdančiųjų, tiek opozicinių frakcijų lyderiai. Nepaisant kairės-dešinės ideologinių skirtumų bei kitokių politinių takoskyrų, skirtingų Seimo frakcijų atstovų reakcija buvo beveik vieninga ir kategoriškai priešiška anti-komunistinei iniciatyvai.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas, premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas įstatymo projektą, teigė: „Dauguma mūsų žmonių, visuomenės narių ją jau pripažino ir taip tokia esančią (nusikalstama – ELTA). Lietuvoje komunistų partijos veikla nėra leidžiama, ji yra uždrausta, ir mūsų žmonės įvertino ją. Manau, kad ši organizacija yra istorijos šiukšlyne ir to pakanka.“

Įstatymo projektą sukritikavo ir nemažai buvusių komunistų partijos narių turinčios Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas: „Aktyviai veikiančių politikų/diplomatų buvimą komunistų partijos nariais žmonės žino arba jiems nerūpi. Be to, tokių jau ir likę mažai. Kas gi, pavyzdžiui, nežino, kad Gediminas Kirkilas, Juozas Bernatonis ar Irena Šiaulienė buvo LKP?“

Vis dėlto, labiausiai netikėtą ir nuviliančią poziciją pateikė įstatymo projekto iniciatorių kolega, TS-LKD ir Seimo opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis. Jo nuomone, iniciatyva pasmerkti LKP kaip nusikalstamą organizaciją vertintina kaip “skaldymas, tuo metu, kai visuomenei reikia idėjų, kurios vienytų, telktų, parodytų žmonėms viltį ir nutiestų kelius į ateitį.” Konservatorių lyderis netruko atsiriboti nuo bendrapartiečių iniciatyvos paskelbdamas, „jog tai nėra partijos pozicija, tai tik vieno partijos nario tokia nuomonė, ir (…) būdas priminti apie save, ypač besirengiant Europos Parlamento rinkimams.“

Su G. Landsbergio pozicija solidarizavosi ir konservatorių patriarchu tituluojamas, buvęs Lietuvos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Kritikuodamas įstatymo projektą, jis iniciatyvą palygino su „senaisiais KGB metodais“, o anot jo, siūlymą pateikę frakcijos nariai yra naivūs ir nelabai politiškai susivokiantys. V. Landsbergio nuomone, šiuo įstatymo projektu yra taikomasi į aukščiausius šalies postus užimančius asmenis, kurių praeitis yra neatsiejama nuo LKP.

Tautos Forumas negali likti abejingas šiems politinio elito atstovų pasisakymams, atvirai išduodantiems Lietuvos valstybingumo idėją. Vieningai neigiama Lietuvos politinio elito reakcija į iniciatyvą pasmerkti komunistų partiją ir paviešinti aktyvių tautos ir valstybės griovėjų veiklą bei padarytus nusikaltimus okupacijos laikotarpiu turi būti vertinama kaip siekis toliau slėpti nuo visuomenės istorinę tiesą ir išvengti bent jau moralinės atsakomybės už įvykdytą Tėvynės išdavystę ir uolią tarnystę okupaciniam režimui.

Vertindami susidariusią situaciją moraliniu ir politiniu požiūriu, pareiškiame:

a) Vieninga Lietuvos elito nuostata „nesikapstyti po praeitį” yra aiškus įrodymas, kad sąžiningas ir objektyvus istorinės praeities įvertinimas, kuris yra būtina Lietuvos atsinaujinimo ir modernizavimo sąlyga, dabartiniam politiniam elitui nerūpi ir jo sutartinai vengiama;

b) Atkurtosios valstybės pažanga buvo galima tik ryžtingai dekomunizavus šalies politinį ir visuomeninį gyvenimą, o tam reikėjo sąžiningai įvertinti LKP ir kitų okupacinio režimo struktūrų veiklą. Kategoriškas atsisakymas tai padaryti, nors ir pavėluotai, liudija, jog ir šiandien gyvuoja buvusių aukšto rango LKP narių neformalus ryšių tinklas, leidžiantis SSRS kolaborantams ir toliau daryti didžiulę įtaką Lietuvos valstybei;

c) Tarp partijų ir skirtingų politinio elito atstovų egzistuojantis sutarimas priešintis tolesnei dekomunizacijai dar kartą patvirtina, kad iš pažiūros skirtingos partijos turi bendras šaknis Lietuvos komunistų partijoje. Atsisakymas iš esmės pasmerkti LKP retoriškai apeliuojant į tai, kad „LKP ir taip jau yra uždrausta“ (Premjero S. Skvernelio žodžiai) rodo vengimą pripažinti tiesą ir vertintinas kaip patvirtinimas, kad siūlymui besipriešinančios sisteminės partijos yra skirtingai pasivadinusios buvusios LKP frakcijos;

d) Kelti LKP atsakomybės klausimą svarbu ne tik moraliniu ir istoriniu požiūriu. Vengiančios dekomunizavimo klausimo iš LKP kamieno kilusios partijos visu Nepriklausomybės laikotarpiu naujomis formomis tęsė LKP vykdytą tautos ir valstybės griovimą. Akivaizdžiausiomis jo išraiškomis tapo šalies demografinę krizę sukėlusi ekonominė ir socialinė politika bei faktinis Lietuvos išvalstybinimas, kai suverenios valstybės galios buvo perduotos už Lietuvos Respublikos ribų veikiančioms politinėms institucijoms;

e) Atsisakymas pripažinti LKP nusikalstama organizacija yra ypač pavojingas pasaulio ir Lietuvos socialdemokratijos dabartinio nuosmukio sąlygomis, nes kuria palankią dirvą romantizuoti ir gaivinti milijonus gyvybių pražudžiusią komunistinę ideologiją ir atveria kelią atgimti ir stiprėti šia antihumaniška ir nusikalstama ideologija besivadovaujančioms radikalioms kairiosioms, tai yra faktiškai komunistinėms totalitarinėms, partijoms;

f) Ypač nuvilia, kad tarp atsisakiusiųjų įvertinti nusikalstamą LKP praeitį yra G. Landsbergio vadovaujama TS-LKD ir jos garbės pirmininkas V. Landsbergis. Pretenduojanti atstovauti Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams – didžiausioms sovietinio komunistinio režimo bei jį kūrusios LKP aukoms, TS-LKD ciniškai išdavė komunistinio režimo aukų atminimą ir antikomunistinio pasipriešinimo idealus. Toks žingsnis vertintinas kaip nuoseklus ir logiškas partijos vadovybės žingsnis atvirai nusimetant jos, kaip antikomunistinės politinės jėgos, kaukę. Padariusi šį apsisprendimą, partija galutinai išsižadėjo krikščioniškų moralinių, prigimtinės šeimos, tautinių ir valstybinių vertybių ir atvirai pasirodė kaip neoliberaliomis ir neomarksistinėmis ideologinėmis nuostatomis besivadovaujanti politinė organizacija;

g) LKP paskelbimas nusikalstama organizacija neturėtų likti vien moraline, jokių teisinių ir praktinių padarinių neturinčia deklaracija. Nors Lietuvos dekomunizacija ir nebuvo įvykdyta laiku ir daugeliu atžvilgiu beviltiškai pavėlavo, tačiau vis dar nevėlu atstatyti istorinį teisingumą atkuriant autentišką tautos istorinę atmintį. Vienas iš galimų ir būtinų žingsnių šia linkme turi būti įstatymas, įpareigojantis visus ne eiliniais LKP nariais buvusius šalies piliečius savo gyvenimo aprašymuose pateikti išsamius ir tikslius duomenis apie veiklą LKP, LKJS, KGB ir okupacinės administracijos struktūrose.

Atkreipiame Lietuvos Respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, jog susidariusi situacija, kai visų pagrindinių politinių partijų elitas neigia elementarius istorinio teisingumo principus, gali turėti nepataisomų padarinių lietuvių tautos kolektyviniam praeities vertinimui ilguoju laikotarpiu. Taip pat smarkiai nukentės Lietuvos įvaizdis tarptautinėje arenoje, kurioje mėginimai sumenkinti arba slėpti valstybių ir politinių organizacijų įvykdytus nusikaltimus prieš žmoniškumą paprastai netoleruojami ir būna griežtai smerkiami.